Prie Arnotiškių nuo pagrindinio upės srauto vėl atsiskiria atšaka ir puola statų, eglėmis apžėlusį šlaitą, bet neįveikusi jo, o tik pargriovusi kelis medžius, suka atgal prie pagrindinio, palikdama nedidelę krūmų prižėlusią salelę. Jos žemutiniame gale vėlgi duburys, pamėgtas salačių, ešerių, šapalų ir kuojų. Pavyksta jame sugauti ir karšių. Tarp salelės ir molėto kranto įspraustas Neries srautas triukšmingai ritasi per Krivičių rėvos dugno riedulius, o rėvos pradžioje slūgso dideli, iš vandens pakausčius iškišę rieduliai. Čia yra keli gana gilūs dugno įdubimai, pamėgti stambių lydekų. 

Kairiajame krante matyti sietuvos, tarp kurių driekiasi akmenuoti ruožai su stipria srove – ūsorių vietos. Sietuvose laikosi karšiai, kuojos, šapalai. Ypač prie dešiniojo kranto mėgsta sukinėtis šapalai ir salačiai. Ten iš kairiojo kranto į Nerį savo vandenis atgena Lomena, pamėgta lašišų ir šlakių nerštavietė. Joje yra upėtakių, o aukščiau, miške, – tvenkinys, kuriame gali sumeškerioti karpių, karosų, ešerių. 

O štai iš dešiniojo kranto į Nerį virvena nors ir nedidelė, bet Lietuvos istorikų dažnai minima Lietaukos (Lietavos) upelė. Manoma, kad nuo jos pavadinimo ir Lietuvos vardas atsiradęs. Juoba kad netoliese ir senoji Lietuvos sostinė – Kernavė…

 


Tarp Lomenos ir Lokystos

Šis Neries ruožas labai patogus meškeriotojams, nes jos kairiuoju krantu, tarsi atkartodamas upės vingius, eina platus asfaltuotas kelias.  Sunkiau pasiekiamas dešinysis krantas, kuris beveik visur sutampa su upės slėnio terasa ir apaugęs miškais. Tad automobiliu ne taip lengva prie jo privažiuoti – reikia gerai žinoti miško keliukus, bet tai negelbsti: jie dažniausiai baigiasi ant stataus skardžio krašto. Tik prie Liudviniškių, Pagūnių kelias pasiekia krantą, nes čia yra kelios sodybos. Tai perspėjimas tiems, kurie norės šį Neries krantą nuo Ukmergės ar Širvintų.

Tačiau kol kas neskubėkime tenai nukakti. Pasidairykime Lomenoje – nedidelėje (vos 30 km ilgio) upelėje, kuri žemupyje prie Neries veržiasi per miškus, grauždama gilią vagą senajame Neries slėnio šlaite. Čia ji vingiuota, srauni, su nedidelėmis, bet giliomis sietuvomis stačiais, medžiais apaugusiais krantais. Taigi upėtakiams buveinių į valias. Šį Lomenos ruožą aplankęs, museline sugundydavau ne vieną marguolį, dažnai gerokai viršijantį imamą ilgį. Pavasarį jos žiotyse ir atkarpoje iki tilto galima sugauti stambių kuojų, šapalų, žiobrių.

 


Keliaukime toliau Nerimi aukštyn, kaip tai darydavo senieji sielininkai, nuplukdę rąstus į Jonavos ar Kauno lentpjūves. Beje, ant Lomenos, toje vietoje, kur dabar pastatytas tiltas, buvo vandens malūnas, o prie jo ir lentpjūvė. Apie tai byloja ir vietovės pavadinimas – Tartokas (lenkiškai „tartak” – lentpjūvė). 

Taigi šiek tiek paėję aukščiau Lomenos ar Lietavos žiočių užtiksite ne vieną, kad ir nedidelę sietuvą, kurioje galima masalais suvilioti kuojas, šapalus. Pravartu ir spiningautojui apsilankyti, nes dažnai pasigirsta salačių smūgiai, aukšlės sietuvų pakraščiuose gainioja stambūs ešeriai. Lydekoms slapstytis čia plotų nedaug – sraunu, tad geriau pabandyti srovėje dugnine sužvejoti ūsorių. 

Artėdama prie Senosios Gegužinės Neris plačiai išsilieja ir tarsi skiriasi į dvi šakas – tarp jų kasmet vis didėjanti, krūmais pradedanti užželti sala. Abi atšakos seklios, tad braidant galima sugundyti vieną kitą strepetį, pasitaiko ir kiršlių, o pakraščiuose, nedidelėse sietuvėlėse, ypač pavasarį, sukinėjasi kuojos, šapalai. 

Taip keliaudami aukštyn prieisite dar vieną rėvą – upė toje vietoje daro vingį, atsimuša į aukštą, mišku apžėlusį dešinį krantą, ji griaudama su visais medžiais susiaurėja, vanduo ritasi nedideliais rieduliais nuklotu dugnu.

 


Čia ūsorių mėgstami ruožai, o prie griaunamo kranto esančiose duobėse tūno ne viena dantytoji, tik per šiekštynus sunkiai pasiekiama spiningautojui. Jose meškeriotojai sugauna stambių šapalų ir net šamų. Prie kaimo, kuris dabar panašesnis į vasarvietę, ilgai užtrukti nedera. 

Geriau jį aplenkus prie upės sugrįžti netoli senųjų Gegužinės kapinaičių – žemiau jų kairysis krantas šaltiniuotas, dugnas molėtas, kietas, vietomis slūgso didoki rieduliai, tad srovė ne tokia skubri ir patogu žvejoti palaidynėmis bei dugninėmis, juoba kad čia mėgsta laikytis kuojos, stambūs šapalai, pasitaiko karšių. 

O į jaukinvietes iš pagrindinio srauto dažnai užsuka galingieji ūsai, kurie, sugriebę ant plūdinukės kabliuko užkabintą masalą, staigiai šauna atgal į srovę, raudami net stiprius pavadėlius. Taigi čia apsistojus reikia būti pasiruošusiems tokiems netikėtumams. 

Įdomus ir kairysis krantas – ne tik plūdininkams, bet ir spiningautojams.

 


Taip palengva ateisite prie Naujosios Gegužinės, nors dabar sunku nustatyti, kur jų ribos – susijungė. Kad buvę du kaimai, byloja dvejos kapinaitės, nors bažnyčia viena – graži, didinga, iš tašytų lauko akmenų sumūryta 1852 metais. Kaip teigia istorikai, pirmoji, medinė bažnytėlė buvo pastatyta dar 1520 metais, bet josios net žymių nėra. Matyt, dėl to ir dvejos kapinės išlikusios. 

Gegužinėn užsukti verta, nes tai sena gyvenvietė, kai kur išlikę senojo kaimo elementai. Anksčiau ties Gegužine buvo keltas, kuriuo Keižionių, Liudvikiškių, Perelozų bei kitų kaimų gyventojai galėdavo persikelti per upę, važiuodami į Kaišiadorių ar Jonavos turgus – kito kelio nebuvo. 

Pasisukinėjus Gegužinėje, meškeriotojo laimę galima išbandyti Neprėkštos ežere, kuris plyti Gegužinės miško pakraštyje, pakeliui į Kaišiadoris. Šiame ežere sugaunami stambūs lynai, lydekos, ešeriai, kuojos, karosai. Verti dėmesio prieš Neprėkštą abipus kelio esantys trys nedideli miško ežeriukai – juose taip pat yra lynų, karosų, ešerių.

 


Bet sugrįžkime prie Neries. Aukščiau Gegužinės, ir prie kairiojo, ir prie dešiniojo krantų, daug sietuvų, sietuvėlių, kuriose įmanoma sužvejoti kuojų, karšių, šapalų, ešerių, suvilioti vieną kitą lydeką, o srovėje ir salatį. Tačiau žūklautojų mėgstamiausios vietos dar aukščiau – prie ilgos ir triukšmingos Putriškių (Laukystos) rėvos, kurios pabaigoje daug lydekinių ruožų, nes prie kairiojo kranto driekiasi daugybė sietuvų, lėtesnė srovė. Beje, čia aukšles mėgsta pagainioti salačiai, ešeriai. 

Rėvoje ir jos pakraščiuose prie abiejų krantų taip pat yra vietelių, ypač už didelių riedulių, kur galima užmesti meškerę, palaidyti spiningą. Tačiau geriausi plotai, kaip minėjau, yra rėvos pabaigoje ir pradžioje, ypač jos dosnios salačių medžiotojams. Netoliese, miškų atvingiavusi, į Nerį įteka Laukysta. Daugeliui žvejų šis vardas gerai žinomas, nes jos aukštupyje yra žuvivaisos įmonė, visa tvenkinių, kuriuose galima pasigauti karpių, ešerių, lydekų, sistema. Žinoma, ne už ačiū. 

 


Žemupyje, kur upelė vingiuoja tarp stačių krantų miške, išgraužose po medžių šaknimis, prie didesnių riedulių, pagrindinėje srovėje, tūno upėtakiai. Pavasarį į jos žiotis užsuka kuojos, žiobriai. 

Žemiau Laukystos žiočių, iki pat Putriškių rėvos, yra ilga ir gana gili sietuva, kurioje sukinėjasi karšiai, kuojos, pasitaiko vienas kitas ilgaūsis. Jos pabaigoje, kur srovė palengva stiprėja, dugnine įmanoma ištraukti stambių ūsorių, šapalą. Prie dešiniojo kranto taip pat aptiksite žuvingų vietų. 

Taigi aplankę šį Neries ruožą, ypač rudenėjant, tikrai patirsite malonių įspūdžių.

Ričardas Adamonis