Vasarą rėvose ir sietuvų pakraščiuose siautėja salačiai, tačiau juos sugundyti blizgute ar kitu masalu nėra lengva: plėšrūnai, ko gero, pažįsta čia dažnai spiningais mojuojančius žūklautojus. Dažniausiai apsigauna vėlyvą rudenį, kada nelieka triukšmingų vasarotojų ir šių žuvų tykoja kantrūs fanatikai – šalvininkai. Ir plūdine, ir spiningu rėvose bei prie jų galima sugauti gražių šapalų, tik reikia sugebėti pamėtėti jiems blyno gabaliuką ar Jonavos batono (kitokio nepripažįsta!) minklę ir būtinai ant Algio Barcevičiaus vasarinės avižėlės...

Dešiniajame Neries krante, šiek tiek aukščiau minėtos sietuvos, plyti senas žvyro karjeras, kuriame taip pat galima pažūklauti, jei pačioje upėje žuvys nenori kibti. Kažin kokių laimikių nesitikėkite, bet dešimtį kitą ešeriukų suviliosite – vis bus kuo nuo katės atsiginti.

Kairysis krantas ne toks įdomus meškeriotojams, nes priešais Batėgalą jis gana seklus, vasarą apgultas vasarotojų, kurie suvažiuoja pasimaudyti į čia tyvuliuojančius išnaudotus žvyro karjerus. Ankstyvą pavasarį galima užtikti kuojų sambūrius nedideliuose užutėkiuose su smėlio dugnu. Jei vanduo pakilęs, juose kuojų galima rasti ir rudenį.

 


Toliau einant prieš srovę teks ilgokai klausytis vandens čiurlenimo: gerą puskilometrį Neris srūva seklią, akmenuotą rėvą, kurios galvą papuošta dideliais rieduliais. Vienas iš jų, vagos viduryje stūksantis, tinka į brolius „Gaideliui”. 

Rėva – ūsorių karalija, tačiau juos čia galima gaudyti tik sunkiomis dugninėmis, nes srovė stipri. Sūkuriuose už riedulių dažnai siautėja salačiai, sukinėjasi šapalai. Beje, pastaruosius joje patogiausia žvejoti spiningu ir musele. Aukščiau minėto riedulio prasideda lėtesnės srovės ruožas, kurio vaga gilesnė, tik jos viduryje yra keli dugno pakilimai, bet net praėjusią sausringą vasarą neišlindę iš vandens. Ant dugno slūgso daug riedulių, už kurių susidaro vandens sūkuriai, įdubos – tai mėgstamos lydekų ir ešerių buveinės. 

Įdubimuose vasarą galima užtikti šamų, karšių. Ypač šių žuvų pamėgtos kelios tokios duobės netoli kairiojo kranto. Tačiau jis vasarą būna apgultas sodininkų – čia jų valdos. Ne itin patogus meškeriotojams ir dešinysis krantas, nes nuo minėto žvyro karjero prasideda privati valda, o toliau keliaujantį meškeriotoją nuo upės skiria aukšta vandenvietės tvora. 

Norint pasiekti žuvingąsias vietas reikia eiti pačia pakrante, kuria vingiuoja siaurutis takelis, kai kur nutrūkstantis sename bebrų urve. Bet nugalėti šią kliūtį verta, nes tai gana žuvingi plotai – galima sugauti lydekų, ešerių, karšių, šapalų, kuojų ir net ilgaūsį šamą. 

 


Žuvingiausia vieta – gelmė kitos rėvos papėdėje: įžambus akmenų „tiltas” pagrindinį srautą nukreipia kairiojo kranto link. Tai salačių ir stambių šapalų mėgstami plotai. Aukščiau „tilto” vėl ramesnė srovė, o dugnas nusėtas stambiais rieduliais, kurių tankiausiai „pridygę“ upės viduryje. Dugnas – kieto pilko molio, jame apsčiai išilginių išgraužų, kuriose slapstosi ūsoriai, grobio tyko lydekos, o tarp riedulių, kurių čia irgi nestinga, aukšles medžioja salačiai ir ešeriai. 

Vėl „tiltas”, panašus į minėtąjį, kerta upės vagą, žemiau kurio gana gilios įdubos su sūkuriuojančiu vandeniu tarp stambių riedulių. Molėtame dugne vystosi vienadienių lervos, tad joms ruošiantis išskristi, o tai būna dažniausiai birželio antroje pusėje, čia suplaukia visos karpinės žuvys. Tuomet pagrindinis masalas – iš molio urvelių išlupinėtos vienadienių lervutės. 

Tokia žuvų puota tęsiasi kelias dienas ir tada kitais masalais jų sugundyti beveik nepavyksta. Ant kabliuko, o dar geriau ant jau minėtos avižėlės, kabinamos 2–3 lervutės.

 


Prieš „tiltą“ driekiasi neplati rėva, o toliau, prieš srovę, vėl gana seklus ramios srovės ruožas akmenuotu dugnu. Vasarą jo pakraščiai prižėlę vandenžolių, tad meškerioti patogiausia braidant už jų, pagrindiniame sraute. Tai lydekų, šapalų ir ešerių vietos. Neilgas tai ruožas – keli šimtai metrų, nes aukščiau Neris savo vandenis vėl gena per neplačią akmenuotą rėvą. 

Beje, tai būdinga šiai upės atkarpai – siauros akmenuotos seklumos pasitaiko kone kas puskilometrį. Bet tai į gera: žemiau jų – patys žuvingiausi plotai. Tik ties Kurmagalos kaimu žemiau tokios rėvos driekiasi smėlėto dugno sekluma, kurią žuvys tik prašoka, ieškodamos geresnių vietų. Taigi ir meškeriotojams čia nebėra kas veikti, juoba kad už kelių kilometrų Jonava ir vasarą abu krantai okupuoti vietinių žuvautojų.

 


Pro piliakalnius ir šilus

Aukščiau Jonavos, iki santakos su Šventąja, Neris teka beveik tiesia vaga. Dešinioji kranto terasa aukšta, apaugusi medžiais, kairiojo – lėkštesnė, labiau nutolusi nuo dabartinės upės vagos. Už geležinkelio tilto ir po juo mėgsta medžioti salačiai. Žūklauti geriau nuo kairiojo kranto, nes dešinysis beveik iki senojo Šiaudinės kaimo vasarą apgultas poilsiaujančių miestiečių. 

Te nebaugina miesto artumas – vietiniai meškeriotojai danginasi toliau nuo miesto, keliauja prie ežerų. Žodžiu, niekuo nesiskiria nuo kitų miestų žuvautojų. O ir žuvims saugiau – brakonieriai savo juodus darbelius stengiasi daryti nuošalesnėse vietose. Dažniausiai tenai, kur savaitgaliais skuba miesto meškerės broliai.

Taigi salačių medžioklę galima pradėti nuo pat geležinkelio tilto, einant šaltiniuotu kairiuoju krantu. Beje, toje vietoje ir buvo sugautas Lietuvos rekordinis, 6,2 kg svėręs upių plėšrūnas. Einant prieš srovę reikia apmėtyti sūkurius už didelių riedulių dugne, o vidurvasarį, upei nusekus, stengtis kuo toliau nusviesti blizgę į upės vidurį – tenai pasitraukia salačiai. 

 


Taip bemedžiodami grobuonis nejučiomis priartėsite prie naujojo tilto, jungiančio aplinkkelį Zarasai–Kaunas. Nekreipkite dėmesio, kad per tiltą ir kairiuoju upės krantu be perstojo burzgia automobiliai – žuvys į juos visai nereaguoja, ir abipus tilto – pačios geriausios salačių vietos. 

Galima gaudyti nuo abiejų krantų ties Šiaudinės kaimu, nes čia vaga pakankamai gili, vietomis tėkmė sulėtėjusi ir yra patogių vietų plūdinei, dugninei užmesti. Mėgstantiems ne tik žūklauti, bet ir plačiau pasidairyti prieš tiltą patarčiau užkopti ant šlaito – netoliese, sename Skarulių kaime, medžių apsuptyje, stovi mūrinė bažnytėlė, labai panaši į Zapyškio. Ir nieko nuostabaus, nes ji pastatyta 1622 metais (Zapyškio – 1578 m.). 

Tai vienas įdomiausių to laikotarpio architektūros paminklų Lietuvoje, nes puikiai dera renesanso ir gotikos elementai. Senajame Skarulių kaime išlikusios tik kelios sodybos: pastačius Jonavos azotinių trąšų gamyklą (dabar AB „Achema“) kaimas pateko į realaus pavojaus zoną ir gyventojai buvo iškelti. Išliko tik labiausiai užsispyrę. 

 


Keista, bet vėliau toje vietoje buvo skiriami sklypai miestiečių daržams, o dabar tokia zona išvis panaikinta. Apžiūrėję Skarulių bažnyčią užmeskite akį ir „Achemos” korpusų pusėn. Dabar ši įmonė modernizuota, uždarytas labiausiai aplinką teršęs nitrofoskos cechas ir aplink vėl ošia miškas.

Bet grįžkime prie žūklės reikalų. Aukščiau tilto, Neries viduryje, baigiasi „Achemos” nutekamųjų vandenų rinktuvo vamzdynas – čia išteka nukenksminti technologiniai vandenys. Atrodytų, meškeriotojai iš tolo turėtų apeiti šį ruožą, bet ne – čia jų bene daugiausia. Paslapties jokios: iš rinktuvo į upę patenka šiltoki vandenys, žemiau jo Neris neužšąla net atšiauriausią žiemą, tad ir žuvys čia randa daugiau maisto. 

Bus daugiau.

Ričardas Adamonis