Liepą, kuomet pas mus yra pats vidurvasaris, daugelis žmonių (ir žvejų, suprantama) įsitikinę, kad pas mus turėtų būti labai šilta ir sausa. Nežinau, stebins jus ar ne, bet Lietuvos klimato statistika rodo ką kita. Taip, antrą vasaros mėnesį išties būna aukščiausia oro temperatūra, tačiau liepa yra ir lietingiausia metuose. Meteorologinės suvestinės rodo, kad būtent pastaruoju laikotarpiu dažniausiai griaudi perkūnijos, žemę plauna smarkios liūtys ir užsitęsia ilgi, kartais net savaitę ar daugiau trunkantys lietingi periodai. 

Be abejonės, tai turi didelę įtaką vandens lygiui upėse bei ežeruose, kas atsiliepia ir žuvų aktyvumui, ir meškeriotojų laimikiams.

Jei grįžtume į praėjusius metus, pamatytume, kad pernykštė vasara tarsi iškrito iš bendro konteksto, nes buvo palyginti vėsi. Liepos mėnesį irgi nejutome didesnių oro temperatūros pakilimų. Tačiau šiųmetį vidurvasarį galima įvardyti tuo tipiniu lietuvišku. Na, galbūt su išlyga, nes šiluma jau ima virsti karščiu. Pastarąjį reiškinį, kaip ir vis intensyvesnius kritulius mūsų klimatinėje juostoje, derėtų sieti su klimato atšilimu. Bet palikime šią nuolat eskaluojamą temą ramybėje, o susikoncentruokime į iš dangaus krentantį ir ant žemės esantį vandenį. 

Kuomet meteorologai ir hidrologai kalba apie upes ir lietaus perteklių ar sausrą, neretai mini dvi sąvokas – vandens lygį ir debitą. Neįsigilinus galima pamanyti, kad tai yra vienas ir tas pats, nors iš tikrųjų šiedu terminai reiškia ką kitą. Vandens lygis parodo, kiek vandens paviršius yra pakilęs arba nuslūgęs tam tikroje upės vietoje, hidrometeorologinėse svetainėse (apie jas dar kalbėsiu) jis nusakomas centimetrais. 

Tuo tarpu debitas apibrėžia, koks vandens kiekis per tam tikrą laiką prateka upės skerspjūviu ir paprastai matuojamas kubiniais metrais per sekundę. Panašiai yra ir su debitu bei srovės stiprumu, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję. Nors gal tokius dalykus aiškinu be reikalo, nes tai įneštų tik daugiau painiavos – mums pakaks vandens lygio ir srovės stiprumo. 

 


Apie kilimus ir kritimus

Kaip smarkiai ar lėtai tekės upė lemia ne tik pakilęs ar nusekęs vanduo, bet ir tos upės nuolydis, jos vagos plotis, gylis, krantų ir dugno reljefas, salos, iškilę stambūs akmenys ar kitos vandens srauto kelyje pasitaikančios kliūtys, netgi vandenžolių kiekis. 

Paprastai pakilus vandeniui stiprėja ir srovė, tačiau taip nutinka ne visoje upėje. Plačioje jos atkarpoje ar vandeniui užliejus lėkštas pakrantes tėkmė gali net susilpnėti, nors vandens lygis tuo metu bus gana didelis. Trumpiau tariant, tuo metu vienoje upės vietoje gali susidaryti labai stipri srovė, o kitoje – ji gerokai susilpnės. Faktiškai kintant vandens lygiui galioja tie patys tėkmės greičio principai kaip ir esant pastoviam: kur siaura – ten upė bėga greitai, o kur platu – teka lėčiau. Skirtumas tik tas, kad pakitęs vanduo gali buvusias lėtas upės atkarpas padaryti sraunesnėmis, o sraunesnes – lėtesnėmis. 

Kadangi straipsnio akcentas yra lietinga liepa ir dėl to kylantis upių vanduo, reikėtų atkreipti dėmesį į vieną esminį dalyką – upė turi aukštupį, vidurupį ir žemupį, todėl per visą savo ilgį į kritulius reaguos nevienodai. Čia panašiai, kaip mažos ir didelės upės – pirmosios gali ištvinti net po sąlyginai nedidelio lietaus, kai antrosiose vandens lygis beveik nesikeis. Štai todėl aukštupys į gausesnius kritulius reaguoja pirmiausiai ir labiausiai. Smulkūs intakai greitai surenka lietaus vandenį, todėl jie sparčiai tvinsta, o srovė aukštutinėje upės dalyje pastebimai sustiprėja. Tačiau lietui pasibaigus, aukštupys gana greitai ir nuslūgsta.

 


Vidurupyje visa tai vyksta lėčiau. Nors čia suteka vanduo ne tik iš aukštupio, bet ir iš intakų (upe žemyn jų vis daugėja), visgi vandens lygis kinta ne taip pastebimai, srovė ima greitėti ne taip staigiai. Aišku, upė upei nelygi, nes galimai didžioji dalis jos intakų ir yra kur nors aukščiau vidurupio ir arčiau aukštupio, bet tendencija bendrąja prasme yra būtent tokia. 

Žemupys į užsitęsusį lietų sureaguoja vėliausiai. Kol vanduo iš viso upės baseino suplūsta į apatinę upės dalį, praeina nemažai laiko. O ir upė čia plačiausia, todėl vandens pakilimas nebūna toks ryškus. Įdomu tai, kad vandens lygis žemupyje gali vis dar kilti, kuomet aukštupyje jis jau pradeda kristi. Suprantama, kad srovė čia didės mažiausiai, galimi atvejai, kada atskirose atkarpose ji net sulėtės.

Reikšmę turi ir tai, kurioje upės vietoje lyja. Jei krituliai iškrenta ne visame jos baseine, o tik vienoje upės dalyje, situacija gali būti visai kitokia. Pavyzdžiui, aukštupyje vandens lygis beveik nepasikeičia, o žemupyje po kelių dienų pakyla dėl smarkios liūties vidurupyje ir (ar) vos aukščiau esančiuose didesniuose intakuose. Tarkim, Kaišiadorių rajone pliūpteli kelios didžiulės liūtys virš Neries arba Anykščiuose parą laiko žliaugia lietus ir Šventoji liejasi už krantų. Tuomet žemiau Jonavos, Kauno rajone Neris pakils, tačiau ties Vilniumi jos vandens lygis galbūt bus net mažesnis už normalų.

Daug reikšmės vandens pakilimo greičiui ir kiekiui turi ir dar du veiksniai: kiek yra išdžiūvusi žemė ir kokio intensyvumo bus krituliai. Jei po ilgesnės sausros užeina trumpa, bet galinga liūtis, sukietėjusi dirva nespėja sugerti viso vandens. Didelė jo dalis nubėga paviršiumi, todėl vanduo (ypač mažesnėse upėse) gali labai greitai pakilti ir susidrumsti. Tačiau tokiu atveju pakilimas neretai būna tik trumpalaikis, nes pasibaigus liūčiai vanduo greitai subėga į upes.

 


Jei žemė yra normalaus drėgnumo, dalis smarkaus lietaus susigeria, o kita dalis nuteka. Tokiu atveju vandens lygis upėse paprastai kyla ne taip staigiai kaip po liūties, kuomet dirva būna perdžiūvusi. Kuomet žemė smarkiai įmirkusi, bus panašus rezultatas, kaip esant sausrai – po galingos liūties didelė kritulių dalis greitai nutekės į upes. Tada vandens lygis didės irgi itin sparčiai. 

Kitaip upės reaguoja į ilgai trunkantį, su protarpiais savaitę ar dvi besitęsiantį vidutinio stiprumo lietų. Jei ligi tol žemė buvo labai sausa, pirmosiomis dienomis nemaža vandens dalis susigeria į dirvą ir papildo požeminio vandens atsargas. Upės gali pakilti palyginti nedaug, tačiau dirvai palaipsniui prisisotinus vandens jų lygis ims didėti vis sparčiau. Jei žemė iš pradžių buvo normalaus drėgnumo, ji vandeniu „prisotinama“ greičiau, todėl upės kyla lėtai, palyginti tolygiai, o pakilęs vanduo išsilaiko ilgiau. 

Jei dirva iki prasidedant ilgalaikiam lietui jau buvo gerokai įmirkusi, tokie krituliai sudaro palankiausias sąlygas smarkiai kilti vandeniui. Net nustojus lyti ir išlindus saulei, iš pažliugusios žemės, melioracijos griovių, intakų, šaltinių ir gruntinių vandenų į upes dar kurį laiką tekės vanduo. Todėl vandens lygis kris gerokai lėčiau, o kartais dar kurį laiką netgi kils. 

Žodžiu, norint įvertinti vandens lygio pokyčius, nepakanka atsižvelgti tik į tai, kiek lijo vakar ar lyja šiandien. Ne mažiau svarbu turėti omenyje, kiek ilgai vyravo sausra ar dirva ligi tol buvo smarkiai prisotinta drėgme, o gal pastarosiomis savaitėmis retsykiais nulydavo lietus. Nuo to labai priklauso, kaip greitai upės reaguos į naujus kritulius, kiek pakils vandens lygis ir kaip greitai jis vėliau nuslūgs.

 


Vienur – skaidru, o kitur – ne

Po lietaus, kuomet pakyla vandens lygis, kinta ir upės skaidrumas. Ir tai bus dar vienas svarbus žvejybai faktorius, kuris turės didelę reikšme masalų ir jų spalvų pasirinkimui, kokiame gylyje vertės ieškoti vienų ar kitų žuvų, ir panašiai. Apie tai esu rašęs ne vieną straipsnį.

Vandens skaidrumą upėse lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių. Vienas svarbiausių – dirvožemis ir jo geologinė sandara. Jei upė teka per molingas ar priemolingas dirvas, po gausių kritulių ji dažnai greitai susidrumsčia, nes paviršinis vanduo nuplauna smulkias dirvožemio daleles. Tuo tarpu smėlinguose rajonuose lietaus vanduo lengviau susigeria į pakrančių gruntą, todėl į upę patenka mažiau sąnašų ir ji ilgiau išlieka skaidri.

Reikšmę turi ir upių intakai. Jei jie yra šaltiniuoti, į pagrindinę upę atneša daugiau požeminio vandens, todėl net ir po lietaus ji dažnai išlieka gana skaidri. Ta, į kurią įteka daugiau paviršinio vandens, į gausų lietų reaguoja kur kas stipriau, mes tai matome, nes neretai jos vanduo tampa „kakavinis“. Upių, o ypač pastarųjų, skaidrumui daug įtakos turi pakrančių reljefas (statūs ar lėkšti krantai), ar šalia yra dirbamos žemės plotai, melioracijos grioviai, miškai bei kiti veiksniai, lemiantys, kiek sąnašų pasiekia jų vandenį.

Lietuvoje galima pastebėti tam tikras tendencijas. Pavyzdžiui, Suvalkijoje, kur vyrauja derlingos žemės ir intensyviai dirbami laukai, nemažai upių po gausių kritulių linkusios susidrumsti greičiau. Tuo tarpu Dzūkijoje, kur daugiau smėlingų dirvų, pušynų ir šaltinių, upių vanduo ilgiau išlieka skaidrus. Žinoma, tai tik bendros tendencijos, bet ne taisyklė, nes kiekviena upė yra savita ir į kritulius gali reaguoti skirtingai.

 


Į pagalbą žvejui

Vandens lygio pokyčius visada reikėtų vertinti konkrečios upės kontekste. Tas pats vandens lygio pakilimas skirtingose upėse gali reikšti visai skirtingus dalykus. Praktikoje Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos skelbiamuose duomenyse dažniausiai matomi vos kelių ar keliolikos centimetrų vandens lygio pokyčiai, tačiau ir jie gali būti labai reikšmingi. 

Tarkim, vienoje upėje pakilus vandeniui vos 5–10 cm, jos pokyčiai bus beveik nepastebimi, o kitoje toks pats pakilimas jau gali gerokai sustiprinti srovę, užlieti pakrantes ir iš esmės pakeisti žuvų būriavimosi vietas. Kuomet dažnai lankomą upę žinai kaip savo kišenę, kada lygini skaičius ant popieriaus ir tuo pat metu matai realią padėtį vandenyje, vėliau pakanka tik skaičių. 

Šitą straipsnį rašau dar ir tam, kad paraginčiau prieš vykstant į žvejybą pasižiūrėti ne tik orų prognozę, bet ir hidrologinius duomenis. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba https://upemis.lt/vandens-lygis/ skelbia, kaip per pastarąją parą pasikeitė vandens lygis įvairiose šalies upėse. Ten galima rasti duomenis ir kaip jis kito mėnesio laikotarpyje, kas žvejams padės sulyginti šių ir praeitų dienų laimikius, atsižvelgiant į vandens lygio pokyčius. 

Įdomu tai, kad tą pačią dieną vienose upėse vanduo gali kilti, o kitose – kristi. Taip nutinka todėl, kad krituliai skirtinguose upių baseinuose pasiskirsto nevienodai, o kiekviena upė į juos reaguoja savaip. Kita vertus, galimai vienoje šalies dalyje lyja, tačiau kitoje – ne, apie tai jau kalbėjau. Todėl šie duomenys dažnai leidžia geriau numatyti būsimas žūklės sąlygas nei vadovaujantis vien kritulių ar oro temperatūros prognoze.

 


Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba vandens lygį upėse matuoja hidrometrinėse stotyse, o jų skaičius priklauso nuo upės dydžio. Nedidelėse upėse dažniausiai įrengta tik viena matavimo stotis, nes to paprastai pakanka bendram vandens režimui stebėti. Didesnėse upėse, pavyzdžiui, Mūšoje, Nemunėlyje, Dubysoje – dvi. 

Dar didesnėse, tarkim, Neryje, Nevėžyje, Minijoje ar Šventojoje, hidrometrinių stočių paprastai būna trys. Didžiausioje Lietuvos upėje Nemune jų suskaičiavau net dešimt. Tokį stočių tinklą lemia ne tik didelis šios upės ilgis ir baseinas, bet ir tai, kad Nemuno vandens režimą reikšmingai veikia Kauno hidroelektrinė, o pati upė padalinta tarsi į dvi dalis.

Kelios hidrometrinės stotys leidžia stebėti, kaip vandens lygis keičiasi skirtingose upės atkarpose. Minėjau, kad aukštupyje vanduo jau gali kilti, o vidurupyje ar žemupyje tuo metu  dar beveik nesikeisti. Arba priešingai – aukštupyje jis pradeda slūgti, o žemupyje pakilimas tik prasideda. Todėl žvejui verta atkreipti dėmesį ne tik į bendrą upės vandens lygio pokytį, bet ir į atskirų stočių parodymus, nes galimai jie atitiks planuojamos žūklės vietą.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas