Kuo didesnė upė ir kuo daugiau ji turi intakų, tuo sunkiau numatyti jos vandens lygio pokyčius. Net jei pačioje upėje lietaus beveik nebuvo, vandens lygis gali pakilti dėl gausių kritulių viename ar keliuose didesniuose intakuose. Ir priešingai – smarkus lietus kurioje nors upės dalyje vargu ar bus rodiklis, kad vanduo pakils visame jos baseine. Todėl didelių upių vandens režimas paprastai yra gerokai sudėtingesnis nei mažų upelių.

Dar sudėtingesnė situacija susidaro upėse, kurių vandens režimą veikia žmogaus veikla. Pavyzdžiui, Neries vandens lygį lemia ne tik krituliai Lietuvoje ir Baltarusijoje, bet ir kaimyninėje šalyje pastatytų užtvankų darbas. Nemune natūralius procesus reikšmingai keičia Kauno hidroelektrinė. 

Dėl šios priežasties net ir po gausaus lietaus vandens lygis kitąsyk pakyla visai nedaug, o kartais, net ir ilgiau nelyjant, jis gali pastebimai padidėti arba sumažėti. Nors kalbant apie Kauno HE žodis „kartais“ netinka, nes jos įtakoje Nemuno lygis kartais kinta ir porą kartų per parą. Todėl tokiose upėse vertinti vandens lygio pokyčius, atsižvelgiant vien į kritulių prognozes, nepakanka.

Ruošiantis žūklei reikšmę turi ne tik vandens lygis, bet ir jo kitimo greitis. Aukštas ar žemas vanduo dar nereiškia, kad žuvys būtinai bus aktyvios arba pasyvios. Kur kas daugiau informacijos suteikia faktas, kaip sparčiai kyla ar slūgsta vanduo, ar jis jau kelias dienas yra stabilus, nes žvynuotosios, kaip žinia, nemėgsta labai staigių vandens lygio svyravimų. Kita vertus, anoje straipsnio dalyje minėtose hidrometrinėse stotyse rašomus duomenis meškeriotojai turėtų vertinti atsižvelgdami į konkrečią upę, nes tai, kas vienoje upėje reikš kone potvynį, kitoje – galimai bus tik menkas vandens pakilimas.

 


Pavyzdžiui, mažesnėse upėse po gausių kritulių vandens lygis per parą neretai pakyla maždaug 5–15 cm, o kartais ir dar daugiau. Tuo tarpu didesnėse upėse, tokiose kaip Neris ar Nemunas, net 2–5 cm pakilimas per parą jau gali rodyti aiškią vandens kilimo tendenciją. Panašiai yra ir upėms slūgstant – mažesnėse vandens lygis krinta greičiau, o didesnėse šis procesas vyksta lėčiau. Žinoma, tai tėra tik apytiksliai dydžiai, nes kiekviena upė į kritulius reaguoja skirtingai. 

Jei po vandens kilimo jo lygis kelias dienas iš eilės beveik nesikeičia, galima daryti prielaidą, kad vandens režimas stabilizuojasi. Kuomet vandens lygis kasdien pamažu krenta, tikėtina, jog upė grįžta į įprastą režimą. 

Čia ne mano mintys, taip sako hidrologai. Ir tada susimąstau: hm..., kas yra įprastas režimas? Ar tas režimas kasmet būna vienodas? O juk vandens lygio vidurkis, jei atsižvelgsim į metų laikus, tarkim, pavasario pradžią ir vidurvasarį, logiškai galvojant, turėtų skirtis... 

Žodžiu, tai yra moksliniai teoriniai samprotavimai, o realiai meškeriotojas turi stebėti upę, daug žvejoti ir išvadas darytis pats. Nes kitu atveju ši teorija pagimdys ir sekančias. Pavyzdžiui, stabilizuojantis vandens lygiui žuvys sugrįš į savo buvusias mitybos ir poilsio vietas. Sparčiai kylantis arba krintantis vanduo privers jas migruoti, ieškoti kitų slėptuvių ar maitinimosi vietų. Turbūt apie tai, kad planuojant žvejybą verta stebėti ne vien dabartinį vandens lygį, tačiau ir jo pokyčius per pastarąsias kelias dienas, aš nebetęsiu...

 


Kada būna šilta ir šalta

Tačiau straipsnio dar nebaigiau, nes noriu akcentuoti vieną faktą. Kaip nekeista, tačiau užėjus liūtims ar sausrai, dauguma žvejų daugiausia dėmesio skiria upės vandens lygiui ir jo skaidrumui. Tačiau dažnai pamirštama dar viena labai svarbi aplinkybė – tokiais laikotarpiais gali gana smarkiai pasikeisti ir vandens temperatūra. Kartais ji pakinta pamažu, kartais – net labai staigiai. O tai žuvų aktyvumui neretai turi ne mažesnę įtaką nei vandens lygio ar skaidrumo pasikeitimas.

Vandens temperatūrą upėse lemia ne vienas, bet daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių. Pirmiausia – oro temperatūra, saulė ir naktų vėsumas. Didelę įtaką turi dar ir lietus, ypač jei jis ilgalaikis arba kritulių temperatūra gerokai skiriasi nuo upės vandens temperatūros. Ne mažiau svarbūs yra vėjas, upės dydis ir gylis, intakai bei kiti natūralūs veiksniai, o kai kuriais atvejais – ir hidroelektrinės. Visi šie veiksniai veikia vienu metu, todėl skirtingos upės į tuos pačius orų pokyčius gali reaguoti visiškai nevienodai.

Bet kokiu atveju staigus vandens temperatūros kitimas į vieną ar kitą pusę dažniausiai neigiamai veikia žuvų savijautą, suprantama, tai neretai atsiliepia ir žūklės rezultatams. Veikiausiai tuomet svarbesnis ne pats temperatūros pokytis, bet ir to pokyčio greitis. Pavyzdžiui, jei vandens temperatūra per parą pasikeičia maždaug 3–5 °C, daugumai žuvų šis temperatūrinis šuolis sukels stresą. Jei tai įvyks per savaitę, žvynuotosios nesunkiai spės prisitaikyti.

 


Vandens temperatūros pokyčiams nemenką įtaką turi ir upės dydis. Mažose upėse vandens masė yra gerokai mažesnė, todėl jos daug greičiau reaguoja į atvėsusį ar sušilusį orą. Vasarą tokios upės sparčiau įšyla, tačiau po vėsesnių naktų, ilgesnio lietaus ar staigesnio atvėsimo greičiau atšąla. Didelės upės kaista ir šąla gerokai lėčiau. Todėl net ir po kelių labai karštų vasaros dienų vandens temperatūra jose pakinta mažiau nei mažose upėse. Tas pats galioja ir kitais metų laikais – pavasarį didelės upės ilgiau šyla, o rudenį ilgiau išlaiko sukauptą šilumą.

Todėl didelėse upėse vandens temperatūra paprastai yra stabilesnė, o mažose – gerokai labiau priklausoma nuo trumpalaikių orų permainų. Turbūt nereikia net pasakoti, kad žuvų reakcija irgi būna atitinkama.

Vandens temperatūra gali skirtis ir skirtingose tos pačios upės dalyse. Aukštupyje vanduo dažnai būna vėsesnis. Tam įtakos turi įtekantys šaltiniai, siauresnė vaga, didesnis miškingumas, nes medžiai suteikia pavėsį, dirvožemio sandara ir panašūs dalykai. Be to, aukštupiuose vanduo paprastai teka greičiau (didesnis nuolydis), todėl nespėja taip greitai įšilti, kaip lėtesnėse upės atkarpose.

 


Vasarą aukščiausia vandens temperatūra būna vidurupyje. Upė čia platesnė nei aukštupyje, mažiau pavėsio, teka lėčiau ir saulė ją labiau įkaitina. Regis, žemupyje turėtų būti dar šilčiau, bet minėta tendencija ten ne visada išlieka. Dėl dar didesnės vandens masės temperatūros svyravimai žemupyje paprastai būna mažesni, todėl vanduo įšyla ir atvėsta lėčiau nei aukščiau esančiose upės atkarpose.

Didelę įtaką turi ir intakai. Kuo jų daugiau, tuo sudėtingiau nuspėti, kaip keisis pagrindinės upės vandens temperatūra. Jei į ją įteka daug šaltiniuotų upelių, vasarą jie pagrindinę upę dažniausiai vėsina. Kita vertus, iš ežerų ištekantys intakai neretai atplukdo aukštesnės temperatūros vandenį, ypač antroje vasaros pusėje, kai ežerai būna gerokai įšilę.

Nederėtų pamiršti ir kritulių. Po ilgesnio lietaus intakai į pagrindinę upę gali atnešti ir šiltesnį, ir šaltesnį vandenį. Gal skamba paradoksaliai, tačiau tai priklauso nuo kritulių temperatūros, dirvos įšilimo laipsnio ir kitų veiksnių. Todėl upės, turinčios daug įvairių intakų, į orų permainas paprastai reaguoja mažiau nuspėjamai nei tos, kuriose intakų yra nedaug.

 


Ir vėlgi reikšmę turės upės dydis. Trumpa, nors ir labai smarki vasaros liūtis didelės upės vandens temperatūros beveik nepakeis. Tuo tarpu mažą upę toks pats lietus kitąsyk atvėsins ar sušildys akivaizdžiai.

Visai kita situacija susidaro ilgiau trunkant lietui. Jei jis su trumpomis pertraukomis tęsiasi savaitę ar dar ilgiau, vandens temperatūra gali nukristi keliais laipsniais. Tai ypač pastebima mažesnėse upėse, bet ilgainiui atvėsta ir didesnės. Šiuo atveju reikėtų prisiminti tai, kas jau buvo aptarta anksčiau. Vandens temperatūros pokyčius lemia ne vien kritulių kiekis ar jų trukmė. Didelę reikšmę turi ir kiek prieš lietų buvo įšilusi dirva, ar prieš tai vyravo sausra, ar žemė jau buvo prisotinta drėgmės. Todėl net ir panašus lietus skirtingomis vasaromis gali turėti nevienodą poveikį vandens temperatūrai.

Atskirai verta paminėti šaltiniuotas upes. Jos per ilgalaikį lietų ar sausrą paprastai išlaiko pastovesnę, stabilesnę temperatūrą negu tos upės, kurias daugiausiai maitina paviršiniai vandenys. Daug šaltinių turinčios upės lėčiau įšyla per karščius, o esant šalčiams atvėsta lėčiau. 

 


Pabaigoje dar kartą sugrįšiu prie užtvankų ir hidroelektrinių, nes tai susiję ir su vandens temperatūra. Tai ypač aktualu žvejojantiems Nemune žemiau Kauno hidroelektrinės. Priklausomai nuo HE darbo režimo, žemiau užtvankos gali būti išleidžiamas vanduo iš skirtingų vandens sluoksnių. 

Jei į Nemuną pasipils „gilesnis“ marių vanduo, o vasarą jis vėsesnis už paviršinį, žemiau hidroelektrinės vandens temperatūra gali gana greitai nukristi. Rudenį upę pašildys iš aukštesnių marių sluoksnių nuleistas vanduo. Tokie pokyčiai ne visada akivaizdūs, tačiau jie turi nemenką įtaką žuvų aktyvumui ir elgsenai. Deja, žvejai nepaklaus hidroelektrinės administracijos, kokios temperatūros vanduo tą ar kitą dieną suks HE turbinas.

Suprantama, kad šie temperatūros pokyčiai geriausiai juntami arčiau hidroelektrinės, o tolstant žemyn upe jų įtaka pamažu silpnėja...

Romualdas Žilinskas