Jūsų krepšelis yra tuščias
Vasarą rečiau „šniūrais“ gaudydavo, nes per naktį jie apnešdavo žolėmis, šiltame vandenyje žuvys greičiau gaišdavo. Antroje rugpjūčio pusėje vėl intensyviau žūklaudavo, bet ant kabliukų tada kabindavo šlyžius, kurių graibštais prisigaudydavo akmenuotose seklumose. Pirmoms šalnoms spustelėjus, masalui naudojo šiųmetes varlikes, kabliuku pradurdami abi šlaunis. Varlių prisigaudydavo šaltiniuose, kur jos rinkdavosi žiemoti.
Rudenį užkibdavo patys stambiausi ūsoriai, susigundydavo masalu ir lašišos. Tada vargdavo žvejys, kol surasdavo stambios lašišos su visais pasvarais nutemptą „šniūrą“.
Galiojo ir nerašytos taisyklės. Labai dažnai žvejys, vėliau išplaukęs statyti, ištiesdavo savąjį „šniūrą“ šalia pastatyto. Kartais geroje vietoje atsirasdavo net 3–4 „šniūrai“. Rytą pirmas kuris atplaukęs, menturiu kartais užkabindavo kelis. Jis galėjo nukabinti žuvis nuo svetimo „šniūro“, o patį „šniūrą“ turėdavo ištiesti ant kranto, kad vėliau atplaukęs ir neradęs savojo, žvejys žinotų kur ieškoti. Nors žuvį galėdavo pasiimti, žvejai dažniausiai svetimą „šniūrą“ ant kranto ištiesdavo su visomis žuvimis taip, kad žuvys liktų vandenyje.
Žvejyba „šniūrais“ buvo gana sunkus darbas. Daug jų statydamas, žvejys pasroviui nusileisdavo net 3–4 km. Pastačius jau su tamsa tekdavo atsiriti prieš srovę, o rytais pakartoti tokį pat maršrutą. Prieš srovę irdavosi ilguoju irklu pagal pat krantą, stovėdamas veidu į krantą. Irklo galas būdavo apkaustytas, su ragučiais, tad neslysdavo ir leisdavo gana greitai varyti luotą prieš srovę.
Buvo keli žvejai, statantys „šniūrus“ nuo kranto. Tokius „šniūrus“ metiniais vadino. Beje, Nemuno vidupyje taip vadino ir „šniūrus“, statomus iš luotų. Vienas tų žvejų – vienrankis Rapolas buvo tikras tokio gaudymo meistras. Tik pamačius, kaip jis dirbdavo, galima patikėti, ką gali vienrankis.
Metinio kabliuką Rapolas sugnybdavo mediniu skalbinių segtuku ir, šį suspaudęs tarp kelių, pasmeigdavo vingilį. Pririšęs prie abiejų galų akmenis, jis metinį ištiesdavo išilgai kranto švaresnėje vietoje be žolių, o pavadėlius su masalais sumerkdavo į vandenį. Krantinį akmenį per 1–2 m įmetęs į vandenį, sviesdavo galinį taip, kad metinys gultų skersai srovės. Jo „šniūras“ nebuvo ilgas – 4–5 kabliukų. Rytais savo metinius jis traukdavo, prieš srovę pametėjęs vielinį inkariuką ant virvutės.
Sugautas žuvis nešdavo nuolatiniam pirkėjui žydui, Cilkės restorano savininkui, kuriame buvo firminis patiekalas — kimštas ūsorius. Kad šie daugiau svertų, Rapolas kartais ūsoriams į vidų prigrūsdavo akmenukų. „Ui, Rapol, ar ūsoriai akmenis ėda?“ – kartą, per daug jų viduriuose radęs, užsipuolė pirkėjas. „Žinoma, ėda – pažiūrėk kaip upėje vartosi – skanesnių ieško“, – nepasimetė Rapolas, rodydamas į seklumoje blyksinčias žuvis.
Šiaip panašiais metiniais, tik pririštais prie kuoliukų krante, gaudė ir kiti miestelėnai, bet dažniausiai tik sau. Ypač tokia žūklė buvo mėgstama pavasarį, kada užkibdavo stambūs ūsoriai, didieji žiobriai. Ant kabliukų tada kabindavo naktinius ir paprastus sliekus, apsiuvus, karkvabalių lervas.
Prieš Antrąjį pasaulinį Jonavoje radosi savotiška šapalininkų sekcija – keliasdešimt meškeriotojų, gaudančių plačiaburnius tik specialiomis šapalinėmis meškerėmis. Meškerykočius darydavosi kombinuotus: viršutinė jo dalis – gerai išdžiovinto, nenužievinto lazdyno, išpjauto vėlyvą rudenį, kada mediena būna pati standžiausia.
Džiovindavo pakabinę už viršūnėlės, apačioje pririšę svorį – tada kotas tiesesnis būdavo. Apatinę dalį darydavo iš išdžiovintos nužievintos tiesios eglaitės. Abi dalis sujungdavo įžambiai nupjovę galus, sutepę klijais ir stipriai apviję tvirta virvele. Sujungimo vietą aptepdavo pokostu arba aliejiniais dažais. Kartais jais nudažydavo ir visą meškerykotį.
Toks meškerykotis būdavo 4–5 m ilgio. Valą, kuris būdavo dvigubai ilgesnis už meškerykotį, anksčiau iš šyvo arklio uodegos ašutų suvydavo (būtinai arklio, nes kumelės ašutai nuo šlapimo būdavo silpnesni), vėliau – iš pirktinio 0,5–0,6 mm storio valo. Pavadėlis būdavo šiek tiek plonesnis, kabliukai – Nr. 1–2 ar net didesni. Plūdė – žąsies sparno plasnojamosios plunksnos spaiglio tuščiavidurė nuopjova, užverta ant valo ir užkimšta tos pačios plunksnos koto dalimi – taip ją galima laisvai stumdyti, nustatant masalo nuleidimo gylį. Tokia plūdė buvo reikalinga ne tiek kibimui pamatyti, kiek valui vandens paviršiuje išlaikyti.
Pagrindinis masalas vasaros pradžioje – karkvabaliai, vėliau – žiogai, laumžirgiai. Tokią „muselinę“ užmesti buvo ne taip paprasta, tad gaudydavo braidydami. Masalą su valu paleidę plaukti pasroviui ir sukančiu mostu pakėlę nuo vandens paviršiaus, užmesdavo skersai srauto. Visą laiką laikydami įtempę, leisdavo srovei nešti žemyn, kartais timptelėdami į save, kad masalas pakiltų į paviršių.
Teko, tiesa, jau po Antrojo pasaulinio karo, regėti kelis komiškus nutikimus taip šapalaunant – apie tikras muselines tada paprastas meškeriotojas galėjo tik pasvajoti. Juolab kad tuometinėje Tarybų Sąjungoje jų dar negamino. Kartą vieno tokio užmetimo metu žiogą sugriebęs didelis salatis apvijo sraunumoje įbridusio šapalautojo kojas ir taip timptelėjo, kad šis nuvirto į vandenį ir tik bičiulio padedamas šiaip taip išsikapanojo.
Mano kolegai, kuris gyveno ant Neries kranto ir mėgo šitaip šapalauti, nutiko dar juokingiau – gaudydamas nuo kranto, mosto metu kabliuku užkabinęs ant kranto besikepinančios mokytojos kelnaites, jas iki pusės blauzdų numovė...
Šapalauti jonaviečiai dažniausiai traukdavo į Šventąją – tikrą šapalų karaliją. Su tamsa išėję, jie paryčiais nukakdavo iki Jurkonių ir dar aukščiau, kad braidydami palengva leistųsi žemyn.
Artėjant žiobrių nerštui, Neries ir Šventosios pakrančių gyventojai ruošdavosi jų žūklei – statydavo pabarus – dirbtines nerštavietes sraunumuose. Pasirinktoje vietoje iš didesnių riedulių ant dugno sukraudavo pasagos formos, 25–35 cm aukščio povandeninę užtvarką, kurios vidų išpildavo švariu, pakrantėje prikastu žvyru.
Kad tamsoje būtų lengviau susiorientuoti, krantiniame pabarо pasagos gale įkaldavo iš vandens kyšantį baltą kuolą. Pabaro anga būdavo beveik 2 m pločio, o tiksliau – pagal graibšto plotį, kurį žiobrių žūklei specialiai darydavo. Jo kotas būdavo tokio ilgio, kad pasagos priekyje stovintis žvejys galėtų juo užtverti pabaro gerklę. Semdavo žiobrius naktimis. Pastatęs graibštą prie angos, žvejys įeidavo į pabaro vidų ir tiesiog kojomis grūste sugrūsdavo žiobrius į graibštą, vilkte išvilkdavo į krantą.
Gero traukimo metu vienu užėjimu pavykdavo išvilkti iki šimto ir daugiau žiobrių. Buvau liudininkas, kaip 1949 metų vasaros pradžioje iš pabaro žemiau Lokio žiočių vienu užėjimu buvo pagauti 292 žiobriai. Beje, visi – mažieji juodukai.
Sugautus žiobrius vieni žvejai vežimais veždavo į Jonavos turgų parduoti, o neparduotus išdalindavo vargšams. Kiti prisūdydavo kelias statinaites žiemai. Tik retas paupių gyventojas jų neturėdavo. Sūdytuose žiobriuose, kaip žinia, beveik ištirpsta ašakos, tad jie buvo valgomi kaip silkės, išlaikomi iki Kalėdų ir dar ilgiau. Dažnas tam kartui jų karštai išsirūkydavo arba suėję kaimynai, ant laužo išsikepę, alumi užgerdavo...
Ne visada per vieną naktį pavykdavo sugauti tiek, kad galima būtų iš karto visus užsūdyti arba vežti parduoti. Tad beveik kiekvienas prie pabaro turėdavo pintinę ar lentinę skiaurę, kurioje ir laikydavo sugautus gyvus žiobrius. Skiaurę skandindavo gilesnėse, pavėsingose priekrantės vietose ir niekas jų nei saugodavo, nei rakindavo.
Vasarą, neršiant paskutiniams juodukams, nesunkiai galima buvo pasigauti ir be pabaro. Žinoma, ne tiek daug, bet savo reikmėms užtekdavo. Paskutinieji paprastai neršdavo plikose seklumose tarp suvešėjusių dugno žolių. Užtekdavo tik įbristi ir išgąsdinti – žiobriai sprukdavo į žoles, kad pralaukę pavojų, vėl sugrįžtų neršti. Dažnas žiobris net prie kojų priglusdavo. Belikdavo tik rankomis juos surankioti.
Ričardas Adamonis
