Jūsų krepšelis yra tuščias
Neretai pagalvoju: ar apskritai verta rašyti tokio pobūdžio žvejybinius straipsnius, nes jie yra apie anuos senus „tarybinius“ ar net „iki tarybinius“ laikus, tad dabartiniam meškeriotojui veikiausiai bus visiškai neįdomūs. Nors gal klystu, gal kaip tik smalsu – juk tuomet žuvų buvo daug, žvejų – mažai, o įranga... Tiesą sakant toji įranga, kaip ir kai kurie šiame rašinyje minimi masalai, draudžiami dabartinių žūklės taisyklių. Keičiasi laikmetis, keičiasi ir požiūris į žūklę – dabar ji dažniausiai tėra hobis, o anksčiau – dar ir pragyvenimo šaltinis, būdas paįvairinti skurdų maisto racioną. Bet kokiu atveju – tai yra istorija apie žvejus. Jeigu ji užrašyta – išlieka nepakitusi, o tiesiog papasakota – labai dažnai iškraipoma...
Neris ir Šventoji – mano gyvenimo upės. Neryje sugavau savo pirmą žuvį, o dėl paskutinės – velniškai daug abejonių. Vis dažniau, nuvažiavęs į savo pamėgtas vietas, nesugaunu nė vienos rimtesnės žuvies. Aukšlių kol kas dar yra... O buvo laikai, kai Neris ir Šventoji tiesiog virte virė nuo besitaškančių žuvų. Dar kokių! Ir ne taip jau seniai – tarpukaryje ir po karo. Taigi kiek siekia vieno žmogaus gyvenimo atmintis. Ir ne kažkur užkampyje, o pačioje Jonavoje, mano gimtajame mieste.
Jonavoje per Nerį buvo du tiltai, vienas šalia kito – plento ir geležinkelio. Rašau „buvo“, nes bėgdami vokiečiai abu susprogdino, o po karo toje vietoje buvo atstatytas tik geležinkelio tiltas. Mat ištiesinus geležinkelio liniją Ryga–Romnai, senasis geležinkelio tiltas buvo pritaikytas plentui. Šiuo tiltu riedėdavo ūkininkų, pirklių vežimai, eidavo pėstieji ir tik retsykiais nuburgzdavo automobilis.
Kiekvieną vakarą tilto sargas nušluodavo į upę per dieną susikaupusias šiukšles, arklių mėšlą. Prasidėdavo tikra žuvų puota – suplaukdavo pulkai storasprandžių šapalų, aukšlių, strepečių. Iš duobės prie geležinkelio tilto išplaukdavo net keli rudnugariai salačiai ir galingais uodegų smūgiais imdavo taškyti aukšles. Kadangi gyvenome čia pat, mes, vaikai, bėgdavome tokiu laiku pasižiūrėti nemokamo spektaklio.
Vėliau, kiek paūgėjęs, bandžiau savo lazdyno meškere pasigalynėti su tais šapalais. Dvikovos su didesniais baigdavosi pralaimėjimu – nuo tilto galėjau tik stebėti, kaip mano žąsies plunksnos plūdė rėžia vandenį paskui su visu mano ašutiniu valu sprunkantį šapalą...
Meškeriotojų tais laikais Jonavoje buvo vos keli – sėdėti su meškere ant upės kranto buvo „ne honoras“, tai galėjo daryti tik tinginiai, čigonai ir vaikai. Vėliau, matyt, dėl pirmos lietuviškos meškeriojimo knygos – V. Goštauto „Meškeriojimo sportas“ įtakos, atėjo vakarietiška mada – eidavo meškerioti inteligentai. Bet ne tam, kad žuvies prisimanytų, o kad laisvalaikį praleistų, savo išskirtinumą pabrėžtų.
Tiesa, buvo vienas labai savotiškas meškeriotojas, kurį dažnai matydavau prie tos pačios sietuvos, netoli tiltų. Aplinkiniai jį Kaliniu vadino. Jo krūtinė ir rankos buvo ištatuiruotos baisiausiais piešiniais. Gaudydavo dviem lazdyno meškerėmis su kamštinėmis plūdėmis. Masalui naudojo išlukštentų perluočių kojų gabaliukus, o likusius moliuskų vidurius sumesdavo į vandenį. Šalia jo gulėjo lentelė ir didelis blizgantis peilis, kuriuo jis mėsinėdavo moliuskus. Jis mus, vaikigalius, labiausiai gąsdindavo. Vandenyje ant virvutės beveik visada plaukiodavo keli dideli šapalai, kuojos.
Visi kiti jonaviečiai šviežios žuvies nusipirkdavo žuvų turgelyje ar iš vietinių žvejų. Buvo net Žvejų gatvė, kurioje rytais savo laimikio parduoti suplaukdavo „šniūrininkai“ – žvejai, gaudantys žuvis gyvais masalais. „Šniūru“ buvo vadinamas į jūrinės ūdas panašus įtaisas žuvims gaudyti natūraliais masalais. Matyt, pavadintas nuo lenkiško žodžio sznur (virvelė). Taip žuvis daugiausia gaudydavo priemiesčio gyventojai, turintys luotą ir nuolatinį darbą, o žūklė buvo papildomas uždarbis.
„Šniūras“ – tai stipri lininė ar kanapinė virvelė, išmirkyta karštame pokoste, su 30–40 cm ilgio iš plonesnės virvelės ar suvytas iš 8–10 balto arklio uodegos ašutų pavadėliais. Kabliukus naudodavo ilgakočius menkinius, Nr. 7–5. Pavadėliai buvo rišami tokiu atstumu, kad kabliukai nesusisiektų – per metrą pusantro vienas nuo kito neslankiojančiu mazgu. Taigi pats „šniūras“, priklausomai nuo to, kiek ant jo kabliukų ir kokiais tarpais jie pririšti, būdavo 15–20 m ilgio su kilpomis galuose pasvarams pritvirtinti.
Pasvarams pasirinkdavo pailgus plokščius akmenis, kuriuos abiejuose „šniūro“ galuose pririšdavo dviguba užveržiama kilpa. Kitaip nei jūrinės ūdas, „šniūrus“ ištiesdavo (kaip sako žvejai, „statydavo“) ant upės dugno. Statydavo iš luotų, nes jį vienam daug lengviau vairuoti nei valtį.
Luotai dvejopi – skobtininiai iš storo medžio kamieno ir lentiniai. Luotai, ypač skobtininiai, srovėje labai lengvai apvirsdavo, juos vadindavo „dušegubkomis“ (rus. dušu gubit). Luote būdavo du irklai – trumpas irtis statant ir imant „šniūrus“, o ilgasis – irtis prieš srovę. Suolelis, ant kurio dirbdamas žvejys sėdėdavo, buvo neprikaltas, kad luotui apvirtus netrukdytų išsikapnoti – žvejys sėdėdavo atsiklaupęs, pakišęs kojas po juo.
Kiekvienas žvejys turėjo nusižiūrėjęs žuvingiausias vietas ir tenai juos statydavo. Žūklę pradėdavo ankstyvą pavasarį, polaidžio vandeniui apslūgus. Pagrindinis masalas pavasarį ir vasarą – vingiliai, kurių prisikasdavo upių pakrančių dumble arba upeliuose. Vingilius laikydavo mediniuose loveliuose, įpylę truputį vandens ir įmetę keletą lapų ar žolių, kad vanduo neteliuskuotų.
Juos kabindavo du kartus pradūrę per vidurį. Taip užkabintas vingilis negalėjo įsirausti į dugną. „Šniūrus“ suringuodavo taip, kad pavadėliai su kabliukais sugultų vienas prie kito ir juos, apviję laisvuoju galu, prispausdavo prie sruogos („motkelio“). Atplaukęs į pasirinktą vietą, žvejys pasiimdavo ant kranto paliktus akmenis – pasvarus, kurie būdavo padedami vienas šalia kito – ženklas apie jų priklausomybę. Paleisdavo „šniūro“ sruogą ant luoto dugno, pavadėlius už borto ir galuose užverždavo pasvarus. Luoto dugnas turėjo būti sausas, nes teliuškuodamas vanduo „šniūrą“ supainiodavo.
Ant visų kabliukų pasmeigęs vingilius, pavadėlius nuleisdavo taip, kad jie nesiektų vandens – plaukiant nesusivytų. Taip paruošęs „šniūrą“, žvejys, sėdėdamas ant suolelio, irdavo trumpuoju irklu, luoto nosį laikydamas šiek tiek įžambiai prieš srovę, nuo kranto į upės vidurį ir priplaukęs numatytą vietą, nuleisdavo krantinį pasvarą. Paskui, visą laiką laikydamasis prieš srovę, ištiesdavo visą „šniūrą“ skersai tėkmės ir įtempęs nuleisdavo giluminį pasvarą.
Seni „šniūrininkai“ taip gerai pažinojo upę, kad jiems jokių orientyrų krante nereikėdavo – iš karto atrasdavo. Statydavo „šniūrus“ pavakare, leisdamiesi žemyn upe, o kelti išplaukdavo brėkštant, kad suspėtų prieš darbo dienos pradžią sugautas žuvis parduoti. Žuvis sumesdavo į luoto viduryje esančią varžą.
Beveik visi „šniūrininkai“ turėjo nuolatinių pirkėjų, daugiausia žydų, kurie sudarė pusę Jonavos gyventojų. Neparduotas gyvas žuvis suleisdavo į didesnę varžą savoje prieplaukoje, o negyvas nešdavosi namo arba pigiau parduodavo kitiems pirkėjams. Pagrindinis laimikis – ūsoriai, bet sugaudavo ir stambių šapalų, vėgėlių, krutantį vingilį kartais sugriebdavo lydekos, ešeriai.
Bus daugiau.
Ričardas Adamonis
