Svarelių komplektas Salmo 100g

Nemažai žvejų gerą karpinių žuvų kibimą sieja su pavasariu. Tiesos tame yra, tačiau reikia turėti omenyje, kad pirmasis pavasario trečdalis paprastai nebūna itin dosnus laimikiais, sakyčiau, veikiau nutinka priešingai. Ypač tai juntama žuvaujant didesniuose stovinčiuose vandens telkiniuose.

Ir vėl pašnekesys nutrūko – meistriškai pakirtęs Valdas į krantą išprašė dar vieną gražuolę kuoją. Kuriam laikui užmiršęs nuoskaudas, meškeriotojas atlyžo ir ėmė kalbėti apie žūklę.

Kuomet upėje žvejoji daug metų, ją išmoksti „skaityti“ kaip atverstą knygą. Pasakiau gal labai banaliai, bet taip iš tiesų ir yra. „Ežeriniam“ meškeriotojui srūvantis vanduo, jei jis nemato iškilusių akmenų, žolynų ar nuo kranto neįžvelgia visiškai seklių dugno vietų, yra vienodas – tiesiog teka...

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad daugiau nei 80 procentų savo žvejybinio laiko spiningaudamas muselėmis praleidžiu upėse ir upeliuose. Tai visiškai logiška – tekančiame vandenyje gyvena gerokai daugiau žvynuotųjų rūšių. Visgi labiausiai mėgstu vidutinio dydžio upes, o labiausiai – jų aukštupius. Tai būtų Dubysa, Šventoji ir panašios upės.

Prieš tęsiant pasakojimą apie pavasarinį kuojų meškeriojimą, reikėtų akcentuoti faktą, kad šios žuvys mieliau plaukios prie dugno, nei kils į paviršių. Žinoma, jos nevengia būti „viduriuose“ vandens sluoksniuose arba parankioti įkritusių į upę vabzdžių, tačiau taip nutinka labiau atšilus orui ir vandeniui.

Praeitame straipsnyje pasakojau apie specifines žūklavietes gaudant bolonine meškere, taip pat apie kai kurias jos įrangos dalis, o konkrečiai – apie patį meškerykotį ir ritę. Tačiau liko dar daug kas nepasakyta.

Apie tai, kad neteisingai sistemėlėje išdėstyti svareliai labai greitai supainios valą, tikriausiai žino visi žvejai. Tačiau daugelis meškeriotojų nelabai kreipia dėmesį į svarelių markiruotę, kuri nurodo konkretaus svarelio tikslų svorį. Štai čia prasideda tikroji painiava, jei švininio šratelio masė nenurodyta gramais. Bet pradėsiu nuo pradžių.