Ritė Daiwa Laguna LT 2500

Netgi rudenį būna dienų, kai lydekos laužo įprastas sau taisykles ir ima kibti ant kokių nors neįprastų ne tik tam metų laikui, bet ir tai dienai (turint omenyje debesuotumą) voblerių. Gal nelabai nukrypsiu nuo temos, jei pasakysiu, kad pasitaiko, jog aštriadantės visą rudens sezoną arba vasarą, pavasarį itin godžiai griebia kažkokį vieną modelį. Kartais čiumpa tik jį ir jokio kito. Tačiau svarbiausia, kad ligi tol keletą metų į šį masalą net nekreipdavo dėmesio.

Apie rites rašau bene rečiausiai. Apie jų gedimus net nežinau ar esu rašęs, nebent savo straipsniuose tik užsimenu, bet kažkokio apibendrinančio rašinio dar nepublikavau. Iš tiesų tokią temą geriausiai sugebėtų išnagrinėti žvejai, kurie užsiima ričių taisymu, tačiau tokių žmonių pas mus vienetai ir, patikėkit, darbo jiems netrūksta.

Vėgėlės yra plėšrūnės ir tai žino visi meškeriotojai. Aišku, niekas nepaskaičiavo jų plėšrumo laipsnio, bet, jei lygintume, tarkim, su ešeriu, manding, kad tame kontekste ešerio, kaip vandens grobuonio, įvaizdis prieš vėgėlę nublanktų. Pastaroji žuvis suryja žymiai daugiau, pavyzdžiui, varlių, vėžių, didesnių žuvelių.

Dviejų colių arba 5,08 cm dydžio riperiai yra tas masalas, su kuriuo, reikia prisipažinti, lig šiol mažiausiai žvejojau, juolab tekančiame vandenyje. Mažesniais ir, suprantama, didesniais – taip, o šis tarpinis dydis man menkiausiai žinomas. Faktiškai tai tarsi ultralight spiningavimui skirti masalai, bet tokiais juos veikiau būčiau vardijęs prieš gerą dešimtmetį, kadangi, žinant šiuolaikines tendencijas: smulkūs – smulkyn, dideli – didyn, tokio dydžio guminukai kotiruotųsi kaip mažiausi iš light klasės silikoninių vilioklių.

Išsyk pasakysiu, kad kalbėsiu ne apie tą dieną, kai žvejys iš žūklės grįžta nosį nukabinęs, nes jo rezultatas yra lygus nuliui, veikiau jau atvirkščiai. O toks straipsnio pavadinimas surištas su žodžių skoliniais. Tarkim, mūsų meškeriotojai (ir ne tik) neretai sako, kad įsigytas daiktas, šiuo atveju – koks nors žūklės įrankis ar masalas, yra „nulinis“, suprask, kad visiškai naujas, dar nė nebandytas.

Pirmąją savo neinercinę ritę įsigijau vos tik jos pasirodė prekyboje, tai buvo dar tarybiniais laikais. Atstovėjau didžiulę eilę vienoje iš dviejų tuo metu buvusių Kauno žūklės prekių parduotuvių ir laimingas grįžau namo. Nebepamenu, kaip ji vadinosi, tik žinau, kad kainavo tuomet brangiai, tačiau nuo to laiko paprastas inercines rites padėjau į šalį.

Nesu matęs statistikos, kokiais masalais mūsų spiningautojai gaudo dažniausiai. Bet įpusėjus rudeniui ir vėliau, net neabejoju, kad pagrindinė dalis žvejų plėšrūnes bando vilioti būtent guminukais. Aš nekalbu apie lašišų gaudytojus, čia būtų atskira kategorija žvejų, kurie silikoninių masalų beveik nenaudoja.