Švytuoklė Lucky John V Baltic

Paulius atvažiavo patikrinti Kauno marias, tikslas kilograminis ešerys. Pažiūrėkime kaip sekėsi...

Pirmoje straipsnio dalyje cikadas lyginau su vaibais. Dabar, kuomet ruošiuosi pasakoti apie vertikalųjį gaudymą šiais masalais iš valties ir nuo ledo, galima juos gretinti su švytuoklėmis.

Nors savo straipsniuose pirmledį akcentavau, kaip geriausią laikotarpi gaudyti lydekas švytuoklėmis, visgi čia yra irgi tam tikrų niuansų.

Tiesą pasakius, man poledinė žūklė patinka gal net labiau nei meškeriojimas atviro vandens sezonu. Laukiu pirmojo ledo, ruošiuosi poledinei žūklei jau nuo rudens pradžios...

Veikiausiai skaitytojams susidaro įspūdis, kad saiko jausmas man nebūdingas, nes pradėjęs rašyti apie vienos žuvies gaudymą pernelyg įsibėgėju ir tarsi pamirštu kitas žvynuotąsias. Bet tai normalu, kadangi išdėstęs savo mintis, vėliau pamatau, jog dar ne viską pasakiau, ką žinau, pildau savo rašliavą, ir taip gimsta naujas straipsnis.

Ar lydekų žūklė pas mus populiari? Sakysite, kad kvailiau negalėjau paklausti – be abejo, kad tai vienos labiausiai geidžiamų plėšrūnių. O meškeriojimas tikslingai viliojant jas iš po ledo? Ir vėl paantrinsit – nusišneku, juk dalis žvejų nekantriai laukia pirmledžio, kad galėtų sėkmingai gaudyti lydekas. Mielieji, bet aš kalbu ne apie žūklę vėliavėlėmis, tačiau švytuoklėmis, blizgėmis, ratlinais ir kitais dirbtiniais masalais.

Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, tai kol kas tėra tik klausimas, nors beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau taip nutiks. O galbūt jau ir nutiko, nes statistikos, kokiais masalais mūsų žvejai dažniau žuvauja, deja, nėra. Poledinės žūklės gerbėjų susidomėjimas švytuoklėmis pastaruoju metu smarkiai išaugo ir šie masalai labai sėkmingai pradėjo išstumti mums įprastas vertikaliąsias blizgutes. Taip nutiko daugelyje šalių, neatsiliekame nuo šios tendencijos ir mes.

Sunku kalbėti apie viduržiemio poledinės žūklės „sunkumus“, kuomet rašant straipsnį faktiškai yra „pliusinė“ oro temperatūra, nors kalendorius rodo sausio pradžią. Visgi ši tema galbūt bus aktuali vėliau, gal kitais metais, bet kokiu atveju – tokie dalykai žieminėje žūklėje egzistuoja.

Visuose straipsniuose apie žūklę dirbtiniais masalais dažniausiai arba beveik visada akcentuojami tų masalų traukimo būdai, t. y. siūloma kažkokiam modeliui atitinkama animacija. Taip pat dažni ir yra šių vilioklių apibūdinimai, tarkim, dydžiai, spalvos tam tikru metų ar paros laiku. Ne išimtis yra ir poledinė žūklė, kada kalba pakrypsta apie švytuokles arba vertikaliąsias blizges. Visgi viena labai svarbi detalė tuose straipsniuose būna praleista, tad šią spragą kaip tik ruošiuosi „užtaisyti“.

Pristatome visų mėgstamas švytuokles, liaudyje vadinamus balansyrus Lucky John. Supažindiname su gamybos procesu, išskirtinumu prieš analogus.

Esant normaliai žiemai, kuomet ledo pluta, tegul ir pavėluotai, tačiau pakankamai tolygiai pradeda dengti vandens telkinius, surasti ešerius viduržiemyje didelio ploto vandens telkiniuose gana sudėtinga. Ir visgi tokiu metų laiku tai padaryti lengviau nei tuomet, kada termometro stulpelis kas kelios dienos šokinėja nuo +10 °C iki –10 °C.

Sunku pasakyti, koks šiais laikais ešerys yra didelis. Jei prieš kelis dešimtmečius tokiu galima buvo vadinti svėrusį pusę kilogramo ir daugiau, tai dabar, manding, gabaritai sumažėjo. Vėlgi – kiekvienas žvejys vertina iš savo varpinės. Galbūt nustatykime šiam straipsniui ribą, kuri veikiausiai tenkins daugumą meškeriotojų – ešerys nuo 300 g iki..., atsižvelgdami dar į tą faktą, kad meškeriojame iš po ledo.

Nors ledo žiemos pradžioje sulaukiame vis rečiau ir tikriausiai teks su tuo susitaikyti kaip su neišvengiama mūsų būties realija, nes pasaulio lyderiai kalbomis, o ne darbais vargu ar susitars dėl priemonių, stabdančių klimato atšilimą įvedimo. Tačiau, kita vertus, nebūtina pamiršti šlovingų poledinės žūklės tradicijų, pagal kurias, gruodis ir sausis – geriausias metas žvejoti vertikaliai gramzdinamomis blizgutėmis, vien todėl kad nėra ledo.