Vobleris Gunki Gamera 63 HW Fario

Kiekviena žuvų rūšis, įskaitant, suprantama, ir salatį, yra skirtinga. Žvejai irgi nevienodi. Žvynuotųjų poelgiai daugelį metų nekinta, tačiau jas meškeriojančių požiūris į žūklę priklauso nuo laikmečio – tuo laikotarpiu dažniausiai naudojamų masalų, įrangos ir dar daugelio dalykų, netgi nuo kiekvieno žūklautojo atskirai. Kita vertus, žvejams būdinga ir grupinė nuomonė, taip vadinami stereotipai.

Labai dažnai žvejams sunku peržengti savo įsitikinimus. Ypač sudėtinga, kuomet tie įsitikinimai laužti ne iš piršto, bet yra daugiametė praktinė išdava. Tačiau laikas nestovi vietoje ir kinta ne tik įvairi žvejybinė įranga, masalai, tačiau, kas keisčiausia, dar ir žuvų poelgiai.

Hidrobotanika – mokslas apie vandens augalus. Tai palyginti jauna botanikos atšaka aprėpianti ne vien augalų pažinimą, ji gerokai platesnė, o mokslininkų, kurie specializuojasi šioje srityje, deja, yra labai mažai. Publikuodamas panašius rašinius stengiuosi konsultuotis su specialistais, nes galima labai greitai paklysti tose vandens augalų džiunglėse. Internete pateikiama informacija neretai būna prieštaringa (o kitąsyk netgi klaidinga!), ja besąlygiškai tikėti tikrai nereikėtų. Bet suklysti gali visi, aš nesu jokia išimtis.

Pasitaiko pavasarių, kuomet gegužės mėnesio pradžioje vandens lygis upėse siekia beveik vidurvasario ribą. Tačiau būna, kad tuo metu upės išsilieja tarsi kovo mėnesį. Šįmet – pastarasis variantas, kuris yra tikras „galvos skausmas“ žiobrių gaudytojams ir apskritai mėgėjams žuvauti dugnine ar plūdine. Bet ne apie taikiąsias žuvis šitas straipsnis, o apie plėšrūnes. Suprantama, kad lydekas, nes spiningautojai su nekantrumu laukė jų žūklės sezono pradžios.

Turbūt visi spiningautojai žino, kad vobleriai būna trijų rūšių: plaukiantieji, skęstantieji ir neutralaus plūdrumo. Neabejoju, kad pirmiausiai atsirado plaukiantieji, kadangi juos kažkada kažkoks žvejys išdrožė iš medžio. Vėliau spiningautojai patobulino šiuos masalus įmontuodami į jų kūnelius gramzdus ir taip gimė nauja voblerių rūšis – skęstantieji. Ir tik palyginti neseniai, įdiegus šiuolaikines technologijas, imta iš plastiko gaminti neutralaus plūdrumo modelius arba kitaip „suspendingus“.

Jei atvirai, vargu ar galima lyginti, kurie masalai upėtakiams yra geriausi. Praeitame rašinyje pasakojau apie guminukus, dabar daugiau kalbėsiu apie voblerius. Sakau „daugiau“, nes norom nenorom juos teks lyginti su kitais populiariais upėtakių žūklėje masalais – sukriukėmis.

Netgi pavasarį po neršto lydekų nuotaika sunkiai nuspėjama. Bandyti vardinti voblerius, taikant juos konkrečiam vandens telkiniui ar tam tikroms oro sąlygoms, būtų beprasmiška. Galbūt šiuo metu kiek ryškesnė viena tendencija – aštriadantės labiau nei bet kada atakuoja ryškių, išsiskiriančių spalvų vilioklius.

Yra tokia lietuviška patarlė, kuri sako, kad mokaisi, mokaisi, o galiausiai kvailas numiršti. Matau šiokias tokias sąsajas su žūkle, nes kiek bežuvautum, tačiau žvejybinės technologijos žengia į priekį ir tu negali nuo jų atsilikti. Todėl ir mokaisi, mokaisi...

Pasitaiko dienų, kuomet mane apima rašymo „priepuoliai“ ir tada rašau nesustodamas ir tik po to perskaitau, ką parašęs. Grafomanija tai ar kažkas kito, nežinau, bet dabar bandau aiškintis ar paaiškinti, kuo vieni vobleriai skiriasi nuo kitų, jei atsižvelgsime į jų kainas. Tiksliau – tęsiu tą temą, kurią pradėjau straipsnyje „Kuo vienas vobleris geresnis už kitą“.

Paternoster arba šoninio pavadėlio sistemėlė yra bene labiausiai paplitusi sistemėlė, kadangi ją galimą naudoti žuvaujant praktiškai visais žūklės būdais. Šiame straipsnių cikle kalbėjau apie spiningavimą, o velkiavimas yra tarsi savotiška spiningavimo atmaina, tad šįsyk – apie paternoster pritaikymą gaudant plėšrūnes iš plaukiančios valties. Beje, kol dar didieji ežerai, tvenkiniai ir upės visiškai nepasidengė ledu, žvejyba velkiaujant su tokia sistemėle bus itin perspektyvi.