Blizgė Zumpė Jūratė 34g

Kuo skiriasi liepos ir gluosnio lapai? Veikiausiai kvailas klausimas – faktas, kad savo forma. Na, taip, bet dar ir dar tuo, jog liepos lapas ilgai kris nuo medžio, o gluosnio lapas žemę pasieks kur kas greičiau.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Rugpjūčio antra pusė, rugsėjis lydekų gaudytojams turėtų asocijuotis su šių plėšrūnių gaudymo sezono pradžia. Aš taip kalbu turėdamas omenyje faktą, kad šios plėšrūnės, kaip ir gegužės mėnesį, vėl teigiamai ima žiūrėti į metalinius masalus.

Veikiausiai niekam ne paslaptis, kad rašau ne tik straipsnius, tačiau ir eilėraščius. Kartais publikuojant eiles nutinka įdomių dalykų: už lango visame gražume žiema, o aš paviešinu kūrinį vasarine tematika. Tada kai kurios moterys tarsi „nepagauna minties“, nes komentaruose būna atsiliepimų, kodėl eilėraštis apie vasarą? Atsakau, kad man pro langą įlipo „vasarinė mūza“ ir aš rašydamas į kalendorių nežiūriu, tad jei eilės netinka dabar, galite jas perskaityti, kai ateis tinkamas metų laikas.

Vartiklių kibumą ir pritaikymą žvejoti atitinkamomis žūklės sąlygomis apibūdina keli konkretūs jų bruožai. Jei atmesime spalvines variacijas, kurios faktiškai koreguoja bet kokio spininginio masalo pasirinkimą, tai būtų šios blizgės forma ir dydis, o taip pat ir dydžio bei svorio santykis.

Regis, paprastas metalo skardos gabalėlis savo forma primenantis žuvelę, o puikiai vilioja plėšrūnes. Tikriausiai nereikėtų priminti, kad vartiklės seniausias mūsų spiningautojams žinomas masalas, kuris populiarus iki šiol. Netgi daugiau – pastaruoju metu juntamas savotiškas blizgių renesansas, kadangi lašišų bei šlakių spiningavimas tampa kultine žūkle. Kai kurie žvejai į šį užsiėmimą žiūri labai rimtai, kai kuriems tai tiesiog mados ir prestižo reikalas. Bet kokiu atveju besivartanti blizgė yra tikrai kibus masalas ir dėl to nesiginčys net didžiausi skeptikai.

Šįmet liepos mėnuo gana permainingas – tai lyja, tai giedra, vandens lygis telkiniuose gana aukštas, o vanduo drumstas. Bet tokios sąlygos tenkina šamus, kadangi upėse, tvenkiniuose atsiranda daugiau erdvės, naujų vietų, kurios esant menkam vandens lygiui būtų pernelyg seklios šiems plėšrūnams. Tai ypač juntama upėse. O ir oras labai tinkamas – prieš lietų, audrą krentant atmosferiniam slėgiui ilgaūsiai grobuonys suaktyvėja.

Kai kurie žvejai mano, kad tai, kas tinka spiningaujant, bus gerai ir velkiaujant. Deja. Būtent netinkamai pasirinkti viliokliai lemia, kad nuo ankstaus ryto iki sutemų žuvavęs meškeriotojas būna tokios pat juodos nuotaikos, kaip vandens telkinį jau supanti tamsa. Kotas, ritė, valas tėra įrankiai, kuriais pajuntame kibant žuvį, pakertame ir varginame laimikį, todėl neturėdami ar nepritaikę masalo negalėsime nei matyti kibimo, nei juo labiau pakirsti, varginti ir ištraukti žuvį.

Kiek pastebėjau, vartiklėmis šiuo metu spiningaujama, jei lyginsime žūklę su kitais dirbtiniais masalais, retokai. Jei ne tas lašišinis bumas, kai lašišas bei šlakius daug kas bando gundyti būtent blizgėmis, minėtas vilioklis veikiausiai taptų labai didele retenybe žvejų masalinėse. Įdomiausia, kad būtent vartiklė yra pats pirmas žmogaus sukurtas dirbtinis masalas ir tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Jos forma, kiti parametrai (jei taip galima išsireikšti) nekito nuo priešistorinių laikų. Žinoma, netgi toks „konservatyvus“ vilioklis ilgainiui ištobulinamas, atsirado mažyčių vartikliukių, spalvotų, įvairesnių formų, bet visumoje – jis liko toks pats, kaip prieš tūkstančius metų.