Blizgė Lucky John Maibe 13g

Šis straipsnis tokiu pačiu pavadinimu, tik sutrumpintame variante, buvo publikuotas 2019 m. rugsėjo pradžioje mano asmeninėje facebook paskyroje, todėl kažkokio vienpusiškumo ar suinteresuotumo, manau, niekas negalėtų prikišti. Kita vertus, man ir nelabai tai rūpi, tiesiog įspėjau, kad rašinys rašytas būtuoju laiku, tad beskaitant gali iškilti kai kurių nesusipratimų. Na, o straipsnio pabaiga – esamuoju...

Po naujamečio Baltijos jūroje prasideda lašišų ir šlakių žūklės sezonas – vanduo priekrantėje vėsus ir tauriosios žuvys laikysis joje iki pavasario, kol reikės trauktis tolyn, ieškant gaivios vėsos. Tad dabar, jei tik leidžia oras, pats laikas, pasiėmus porą stangrių spiningų ir masalinę su blizgėmis, sėsti į katerį ir išplaukti pro uosto vartus į atvirą jūrą.

Ties tiltais visada susirenka daug žuvų. Ir pačių įvairiausių – pradedant gausiais aukšlių, gružlių būriais, baigiant, žvejo akimis turinčiomis kur kas solidesnį „statusą“ plėšrūnėmis: šapalais, stambiomis lydekomis, šamais ir, žinoma, salačiais. Tiesą sakant, nežinantiems upės žvejams, kurie tik pradeda meškeriotojo „karjerą“ ir nori pagauti salačių, visų pirma siūlyčiau jų paieškoti būtent ties tiltais.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.