Jaukas Sensas 3000 Super Breme

Kada vidurvasarį vanduo smarkiai sušyla, plūdininkui pagauti žuvį darosi sudėtinga. Nemažai žvejų tuomet meškerioja įvairiose balose, ežerėliuose, tvenkiniuose, kur gaudo karosus ir lynus. Visgi aš nesu ypatingas stovinčio vandens gerbėjas, tad tokiu atveju veikiau pasirinkčiau vidutinio dydžio upės vidurupį. Tai būtų Šešupė, Šventoji, Nevėžis ir panašiai. Ir gaudyčiau kitas žuvis, nors, neatmetu galimybės, kad užkibtų ir minėtos. Visų pirma, kodėl būtent tas ar panašias upes ir kodėl būtent jų vidurupius?

2010 m. užsitęsusią karščio bangą Lietuvoje keikė ne vienas žvejys. Rugpjūčio vidurys, tokiu metų laiku daug kas atostogauja, bet meškeriotojai atostogas pasilieka šiuo laikotarpiu ne tam, kad drybsotų pajūryje, o kur kas tinkamiau išnaudotų laisvas dienas. Esant normaliai vasarai nuo rugpjūčio vidurio paprastai prasideda rezultatyvus plėšrūnių gaudymas, taip pat smarkiai suaktyvėja ir „balta“ žuvis.

Kadangi jau pasiruošėme arba susiradome tinkamą karšių žūklavietę, daugmaž žinome, kada juos meškeriosime, pasirinkome įrangą (apie visa tai rašiau ankstesniuose straipsniuose), belieka „sustyguoti“ meškerę, paruošti jauką ir apsispręsti, kokiais masalais viliosime karšius.

Praeitame straipsnyje rašiau, kaip įrengti upėje karšiams žūklavietes. Tačiau tai – tik pusė darbo. Juk žuvys, o jų čia gali susirinkti ir kitokių, ilgai neužsibus vienoje vietoje, jei nejaukinsime. Ir vargu ar kibs, jei siūlysime netinkamus masalus.

Meškeriodami karšius plūdine meškere dažnai keiksnojame nuolat kimbančias smulkias žuvis: tuos pačius, bet labai smulkūs karšiukus, kuojas, plakius, pūgžlius. Nuo pastarųjų „vaistas“ labai paprastas – tereikia slieką arba trūklio, musės lervas ant kabliuko pakeisti augalinės kilmės masalu ir dygliuotieji ėdrūnai nustos kibę.