Jaukas Sensas 3000 Carassins

Praeituose paskutiniuose skyriuose aprašyti augalai plūduriavo vandens paviršiuje arba augo pasinėrę po vandeniu, bet savo šaknimis jie nebuvo tvirtai įaugę į dugną. Šiame skyriuje paminėsiu dažniausiai sutinkamus mūsų telkinių augalus, kuriuos galima būtų pavadinti tikraisiais vandens augalais, nes dauguma jų visą savo gyvenimą praleidžia po vandeniu įsišakniję į telkinio gruntą ir tik žydėjimo laikotarpiu kai kurios jų rūšys iš vandens iškiša savo žiedus.

Veikiausiai jau būčiau nutraukęs pažintį su priekrančių ir sekliųjų vandenų augalais, jei ne šiųmetis lietingas gegužis, kuomet dar vasaros pradžioje upės buvo ištvinusios taip, jog net ir daug tikrųjų sausumos augalų atsidūrė vandenyje. Kita vertus, taip nuolat nutinka Nemuno vidurupyje, nes dėl Kauno HE ši upė kone kasdien daugiau ar mažiau apsemia savo pakrantes.

Šiais skubos ir įvairių technologijų pakilimo laikais meškeriotojai vargu ar turės noro kuistis virtuvėje ir patys gamintis masalus ir jaukus. Jei jau (bet tai juk tiesa!) sliekų neturi kada patys prisikasti, ką jau kalbėti apie tokius dalykus. Visgi išlieku optimistas, manau, kad kuomet koks nors vilioklis pasirodys itin kibus, žvejybinės ambicijos paims viršų.

Gal dar net dažniau nei lynai mažuose pelkių, miško ežerėliuose gyvena karosai. Tai ypač neišrankios maistui žuvys, tačiau jų bėda ta, kad dauginasi labai sparčiai. O kada nedideliame telkinyje karosų prisiveisia labai daug, tuomet jie įgauna „nykštukines“ formas ir stambesnių nei sprindis šios rūšies žuvų čia nebebūna.

Niekada nelyginu meškeriotojo mentaliteto pagal jo pasirinktą žūklės būdą ir mėgstamas gaudyti žuvis. Kiekvienos žuvies meškeriojimas turi galybę paslapčių, kurias perprasti žmogui neužtenka net viso gyvenimo, nors jis žuvauti pradėjo dar tada, kai vaikščiojo su sauskelnėmis ir susirgo žvejybine liga chroniškai, nepagydomai, pačia sunkiausia forma

Bent vienos žuvies kiekiu mūsų žvejai niekada nesiskundžia. Kalbu apie karosus, kurių Lietuvos vandens telkiniuose privisę devynios galybės. Paradoksalu, tačiau karosus gaudančių nėra tiek jau daug, jei lyginsime, kiek turime šalyje meškeriotojų ir kiek pas mus yra šių žvynuotųjų. Suprantama, kad turiu omenyje rimtus žvejus.

Žvejodamas karosus mažuose tvenkiniuose arba ežeriukuose, kuomet šias žuvis tenka vilioti iki 2,5 m gylio, renkuosi match tipo meškerę ir darausi sistemėlę, kuri yra labai paprasta. Galima bandyti ir kitokias, tačiau joms teks ant valo tvirtinti daugiau svarelių, kurie kabinsis už augalų, dumblių, žodžiu, reikia paprastos, bet pakankamai jaurios. Kadangi esu kaunietis (o mes įpratę meškerioti upėse) žūklauju, jei įmanoma, su paprasta plūde. Jei ne, tada... Skaitykite toliau ir bus viskas aišku.

Kimba, nekimba... O kodėl kimba? Todėl, kad žuvys maitinasi. Kartais labai intensyviai, kartais – gerokai vangiau. Jei žinotume, kada tiksliai žvynuotosios užsimanys ėsti – niekada be laimikio neliktume. Deja, tai nuspėti dažniausiai itin sudėtinga, nors kai kuriais atvejais beveik įmanoma. Pabandysiu paanalizuoti, kas lemia žuvų mitybą ir kokiu ritmu jos užkandžiauja.

Sudėtinga spėlioti – gal savo pirmus karosus, o jie bus be abejonės stambūs, jau pagavote, o gal dar ir ne. Taip kalbu, nes kartais pavasarį jie gerai pradeda kibti dar tik brinkstant medžių pumpurams, o kitąsyk – skleidžiantis lapams. Juk vandens telkinys telkiniui nelygus. Kita vertus, nors gamtoje viskas susiję, tačiau tai, kas vyksta ant žemės, ir tai, kas darosi vandenyje, ne visada sutampa, galimos savaitės ar dviejų paklaidos, o žvejams tokie „prasilenkimai“ yra nemažas laiko tarpas.

Vieni žmonės mėgsta medų, kiti lašinius, treti tiesiog negali gyventi be aštrių patiekalų. Ir tai niekam nenuostabu, nes mes tokie skirtingi. O kaipgi žuvys? Ar jos irgi turi savo mėgstamą valgį ir ar sugeba pajusti, kuris maistas yra skanesnis, kuris – ne toks gardus? Kvailas klausimas – tikriausiai pasakys skaitytojai, juk net ir pradedančiajam žvejui aišku, kad kiekviena žvynuotųjų rūšis linkusi rinktis jai labiau patinkantį maistą, kas ypač būdinga „taikiosioms“ karpinėms, o tai reiškia, kad ir jos turi gerai išlavėjusį skonį. Be abejo – žuvys puikiai jaučia, kas yra jų gerklėse, reikėtų pabrėžti, jog žymiai geriau nei žmonės.