Striukė Ternua Kazbek Black/Ombre Blue

Vėjažuvių žūklės sezonas prasideda antroje pavasario pusėje. Aišku, daug priklauso nuo to, kiek ankstyvas ir šiltas būna pavasaris, bet apie antrąją gegužės savaitę praktiškai visada šios jūrinės žuvys jau kimba. O pats kibimo pikas – paskutinė gegužės ir pirmoji birželio savaitė.

Lietuva – tūkstančių ežerų kraštas. Kodėl ežerų, o ne upių? Ir kodėl tūkstantis paminėtas daugiskaitoje? Viskas labai paprasta, kadangi pagal statistiką mūsų krašte ežerai užima 1,40 % sausumos ploto, kai upės ir upeliai – tik 0,51%. Tiesa, dar yra tvenkiniai, kūdros ir panašūs dirbtinės kilmės vandens telkiniai, kurie užlieję 0,7% sausumos. Jei skaičiuotume tiksliai, mes turime 6191 ežerą.

Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.

Skaitydami mano straipsnius veikiausiai pastebėjote, kad itin mėgstu žvejoti naktimis. Ir nesvarbu, dugnine, plūdine ar spiningu – man tamsa netrukdo, galbūt netgi priešingai. Dabar, kuomet ruduo jau praktiškai baigiasi ir į metų vartus tuoj belsis žiema, šviesusis paros metas sutrumpėjęs iki minimumo. Tad daugeliui spiningautojų, o kalbėsiu apie sterkų ir lydekų žūklę, yra du pasirinkimai – arba grįžus iš darbo didžiąją savaitės dalį sėdėti namuose ir laukti savaitgalio, arba eiti žvejoti tamsoje.

Šapalų gaudymas spiningu dauguma aspektų primena upėtakių žvejybą, nemažai bendro turi ir su museliavimu. Todėl nesvarbu kokioje upėje bežuvautumėte – didelėje ar mažoje, tačiau šapalautojo apranga, turi būti tokia, kad netrukdytų laisvai judėti, o būtiniausių žūklei daiktų tenka neštis minimumą.

Karkvabalis arba paprastasis grambuolys (Melolontha melolontha) yra kenkėjas, jo lervos graužia augalų šaknis, o suaugę vabzdžiai – medžių lapus. Bet žvejams tai nerūpi, kadangi šis vabalas – puikus masalas. Veikiausiai straipsnis apie žūklę karkvabaliais pasirodys jau pavėluotas, nors, kaip pamatysite vėliau, yra ne visai taip.

Vis rašau apie įrangą, masalus, jaukus ir panašius dalykus. Tačiau ne ką svarbiau meškeriotojui patogiai jaustis krante, įsibridus, valtyje, galiausiai – net ir einant, vykstant į žūklę ar grįžtant namo. Su laimikiu ar be, čia jau kitas klausimas, jo nesvarstysiu.