Pirštinės Norfin Pro Angler

Kiekviename metų laike stengiuosi įžvelgti kuo daugiau teigiamų dalykų. Viduržiemį keliauju ant pačių įvairiausių ežerų ir upių ledo ir sukaitęs gręžiu eketes, karštymečiu braidau paežerių seklumomis ar upių sraunumomis. Jei ir ne kažin kokie laimikiai pakliūva, vis tiek smagu, kada kokią nors povandeninio pasaulio gyventoją sugebi išprašyti į krantą.

Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, neminiu ledo, bet vis tiek akcentuoju žiemą. Natūralu, nes pažvelgus pro langą šiuo metų laiku nebūtinai pamatysite apšarmojusius medžius, baltus laukus ir snaiges, niekam jau nenuostabu, kuomet žvilgsnis tik liūdnai užkliūva už pilko vėlyvam rudeniui ar ankstyvam pavasariui būdingo peizažo.

Skaitydami mano straipsnius veikiausiai pastebėjote, kad itin mėgstu žvejoti naktimis. Ir nesvarbu, dugnine, plūdine ar spiningu – man tamsa netrukdo, galbūt netgi priešingai. Dabar, kuomet ruduo jau praktiškai baigiasi ir į metų vartus tuoj belsis žiema, šviesusis paros metas sutrumpėjęs iki minimumo. Tad daugeliui spiningautojų, o kalbėsiu apie sterkų ir lydekų žūklę, yra du pasirinkimai – arba grįžus iš darbo didžiąją savaitės dalį sėdėti namuose ir laukti savaitgalio, arba eiti žvejoti tamsoje.

Kada antroje rudens pusėje nusibosta spiningauti Nemune ir Neryje, važiuoju prie mažesnių upių, deduosi kuprinę ant pečių ir pasileidžiu pakrantės takučiu...

Atsižvelgiant į tai, kad pastarosios žiemos prasidėdavo vėlai, kartais tik po Naujųjų metų pajusdavome tą tikrąjį žiemos dvelksmą, šįmet lapkritis pateikė staigmeną ir įkyrų rudeninį lietų pakeitė maloniai poledinės žūklės mėgėjus nuteikiančios snaigės. Tačiau spiningautojai nukabino nosis. Nežinau, kaip klostysis visi tie „meteo“ reiškiniai vėliau, bet kol kas upės, didesni ežerai, Kauno marios neužšalo, tad galima vis dar bandyti laimę spiningu vilioti plėšrūnes...

Pirmame šio ciklo straipsnyje pasakojau apie sterkų biologiją ir jų gyvenimo būdą, rėmiausi mokslininkų žodžiais ir savo patirtimi. Tai rašiniai ne tik apie šių plėšrūnų gaudymą vobleriais, bet ir apie upių vietas, kur paprastai, niekas sterkų netgi neieško.

Atostogos yra geriausias metų laikotarpis. Ne, gal ne taip... Kada geras oras, tada gerai atostogauti. Va, dabar jau panašiau į tiesą. Nors iš tiesų oras galėtų būti ir geresnis, kuomet turi laisvą savaitę žvejybai. Aišku, saulė ir šiluma maloniau negu nuolatiniai lietūs, tačiau ne tokia tropinė kaitra. Nes drėgna, o termometro stulpelis vis laikosi peršokęs 30 °C atžymą.

Spalio pabaigoje arba lapkričio pirmoje pusėje atvėsęs upių ir ežerų vanduo sugina žuvis į giliausias telkinių vietas. Kai kurios žvynuotosios jau beveik nesimaitina ir duobėse ruošiasi praleisti žiemą – čia vandens temperatūra pastovi, šaltuoju metų laiku netgi aukštesnė nei priekrantės zonoje ar vandens paviršiuje, kažkiek saugiau.