Kostiumas Norfin Thunder

Spiningautoją kai kuriais atvejais galima palyginti su mažu vaiku: vos tik žūklės reikmenų parduotuvėje meškeriotojas išvysta dar neregėtų „žaisliukų“, iškart kyla nenumaldomas noras juos bet kokia kaina išbandyti. Taip ir kaupiamos didžiulės kolekcijos, kai kada net vandens nematančių masalų. Rodos, imsi kartą ir apsikuopsi – atsikratysi bereikalingo balasto visiems laikams. Bet staiga pagalvoji: o jei kada viso to prireiks?..

Spalis ant nosies, o saulė šviečia tarsi vasarą, popiet oro temperatūra pasiekia 23–25 °C padalą, slėgis aukštas, vėjo beveik nėra, naktimis atvėsta, bet ne iki tiek, kad reikėtų mautis pirštines ir dėtis kepurę, žodžiu, žvejok ir dar norėk. Ir taip tęsiasi jau trečia savaitė. Nors pernelyg didelė giedra gal ir nelabai gerai, tačiau viena iš pagrindinių sėkmingos žūklės sąlygų yra oro pastovumas plačiąja prasme. Kita vertus, žiūrint kokias žuvis gaudysi.

Dažnai pravažiuodami pro kelią kertantį upeliūkštį, pamąstome: kokia meškeriotoją dominanti gyvastis čia gali egzistuoti? Ir tikrai, nedidelis griovys, kuriame teka vanduo daugeliui asocijuojasi su varlėmis, na, geriausiu atveju – su tampančiais slieką gružliais. Esame pripratę į telkinį šveisti blizgę, kiek jėgos leidžia, o čia kitame krante esančius medžių lapus įmanoma pasiekti spiningo galu. Ir kur tau, žmogau, neapims tokios dvejonės, kai vandenyje gali suskaičiuoti ant dugno gulinčius akmenėlius...

Tolumoje sudundėjo griaustinis, dangų ėmė traukti debesys, pasidarė taip tvanku, kad, regis, nėra kuo kvėpuoti, ir aukšlės, strepečiai, šapalai, salačiai, dar neseniai taip aktyviai pliuškenęsi vandens paviršiuje, per pusvalandį kažkur išnyko – upė tapo tartum negyva. Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą...