Kostiumas Norfin Pro Dry 3

Spiningautoją kai kuriais atvejais galima palyginti su mažu vaiku: vos tik žūklės reikmenų parduotuvėje meškeriotojas išvysta dar neregėtų „žaisliukų“, iškart kyla nenumaldomas noras juos bet kokia kaina išbandyti. Taip ir kaupiamos didžiulės kolekcijos, kai kada net vandens nematančių masalų. Rodos, imsi kartą ir apsikuopsi – atsikratysi bereikalingo balasto visiems laikams. Bet staiga pagalvoji: o jei kada viso to prireiks?..

Spalis ant nosies, o saulė šviečia tarsi vasarą, popiet oro temperatūra pasiekia 23–25 °C padalą, slėgis aukštas, vėjo beveik nėra, naktimis atvėsta, bet ne iki tiek, kad reikėtų mautis pirštines ir dėtis kepurę, žodžiu, žvejok ir dar norėk. Ir taip tęsiasi jau trečia savaitė. Nors pernelyg didelė giedra gal ir nelabai gerai, tačiau viena iš pagrindinių sėkmingos žūklės sąlygų yra oro pastovumas plačiąja prasme. Kita vertus, žiūrint kokias žuvis gaudysi.

Įsivaizduokite vandens telkinį be jokių augalų, o krantus – be žalumos. Tuomet upė būtų panaši į griovį, ežeras ar tvenkinys primintų paprasčiausią balą, žodžiu, vanduo atrodytų nykus ir tuščias, tarytum negyvas. Telkinyje ir jo pakrantėse esantys augalai – neatsiejama ežero ar upės ekosistemos dalis, nes tai ir maisto, ir deguonies šaltinis, tarp šių žolynų slepiasi ne tik žuvys, bet ir kiti vandenų gyventojai. Beje, svarbų vaidmenį vandens augalai suvaidina žuvims tęsiant savo giminę, nes ant jų žvynuotosios beria savo ikrus.

Jei lygintume su meškeriojimu šviesiuoju paros metu, žūklė naktį smarkiai skiriasi. Ir turiu omenyje ne vien tą faktą, kad menkas apšviestumas riboja regos lauką, yra ir daugiau niuansų. Kadangi ligi tol kalbėjau apie aktyvų meškeriojimą plūdine upėje, tai ir toliau pasakosiu tik apie šį žūklės būdą.

Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Dauguma spininginių masalų savo išvaizda primena žuveles. Kai kurie, pavyzdžiui, vobleriai, riperiai yra itin panašūs į plėšrūnių aukas, kartais jie netgi spalvinami taip, kad galima suprasti, kokios rūšies žuvį jie imituoja. Įdomiausia, kad šių vilioklių tarpe rastume... lydekų imitacijų. Gana keista, nejau kokios nors plėšrūnės ryja lydekas?

Tolumoje sudundėjo griaustinis, dangų ėmė traukti debesys, pasidarė taip tvanku, kad, regis, nėra kuo kvėpuoti, ir aukšlės, strepečiai, šapalai, salačiai, dar neseniai taip aktyviai pliuškenęsi vandens paviršiuje, per pusvalandį kažkur išnyko – upė tapo tartum negyva. Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą...

Savo seną posakį, kad tai, kas tinka viskam, dažniausiai netinka niekam, rašydamas apie velkiavimui pritaikomus voblerius perfrazuočiau. Dabar sakyčiau, kad tai, kas tinka viskam, gali labai tikti tik kai kam.