Kelnės Keeper Bib And Brace Black

Šiais laikais nemažai spiningautojų žvejoja... stacionariai. Aš nejuokauju, nes kaip kitaip pavadinsi tokį spiningavimą, kada žvejys stengiasi automobilį pastatyti kuo arčiau vandens ir nuo jo nutolsta ne toliau nei šimto metrų spinduliu. Patogu nerealiai, nes kone visi masalai, įvairios žvejybinės smulkmenos, jau nekalbant apie striukę ar kitus drabužius, lieka mašinoje – jei kas, galima čia pat pasiimti reikalingus daiktus.

Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.

Šitą straipsnį rašau paskutinėmis pirmos kovo dekados dienomis, kuomet oras giedras, sausas ir, nors pučia smarkokas šiaurys, bet namuose sėdėti žvejui yra nepakeliama kančia. Tačiau, kiek rodo mano žvejybinė praktika, tokiu metų laiku žuvų kibimas būna gana prastas. Dar pernelyg anksti, nes per daug šaltas vanduo, ir tikėtinas laimikis, o tai būtų kuojos, meknės, plakiai, galbūt ir vienas kitas karšis, tik bando išsijudinti ir masalus ragauja kol kas vangiai.

Skaitydami mano straipsnius veikiausiai pastebėjote, kad itin mėgstu žvejoti naktimis. Ir nesvarbu, dugnine, plūdine ar spiningu – man tamsa netrukdo, galbūt netgi priešingai. Dabar, kuomet ruduo jau praktiškai baigiasi ir į metų vartus tuoj belsis žiema, šviesusis paros metas sutrumpėjęs iki minimumo. Tad daugeliui spiningautojų, o kalbėsiu apie sterkų ir lydekų žūklę, yra du pasirinkimai – arba grįžus iš darbo didžiąją savaitės dalį sėdėti namuose ir laukti savaitgalio, arba eiti žvejoti tamsoje.