Bridkelnės Norfin Pilot Stockingfoot 2

Dauguma spiningautojų mano, kad žūklė paviršiniais masalais rezultatyvi tik šiltuoju metų laiku. Beje, kalbu apie bet kurių plėšriųjų žuvų gaudymą, nors šis straipsnis labiausiai akcentuotas į lydekų žūklę, o jos, žvejų akimis, ne viršutiniuose vandens sluoksniuose, tačiau veikiau prie dugno besimaitinančios grobuonės.

Palaipiojęs stačiais Nevėžio šlaitais ir pabraidžiojęs nuolat keičiančiomis vandens lygį Nemuno priekrantėmis (dėl HE įtakos ši upė tai senka, tai kyla, bet šįmet toks procesas „pagerintas“), nutariau bent keletui žūklių vėl grįžti prie labiausiai man žinomos Neries. Tačiau tokiu metų laiku dauguma Neries atkarpų žemupyje atrodo tuščios ir negyvos.

Šiais laikais nemažai spiningautojų žvejoja... stacionariai. Aš nejuokauju, nes kaip kitaip pavadinsi tokį spiningavimą, kada žvejys stengiasi automobilį pastatyti kuo arčiau vandens ir nuo jo nutolsta ne toliau nei šimto metrų spinduliu. Patogu nerealiai, nes kone visi masalai, įvairios žvejybinės smulkmenos, jau nekalbant apie striukę ar kitus drabužius, lieka mašinoje – jei kas, galima čia pat pasiimti reikalingus daiktus.

Dažnai pravažiuodami pro kelią kertantį upeliūkštį, pamąstome: kokia meškeriotoją dominanti gyvastis čia gali egzistuoti? Ir tikrai, nedidelis griovys, kuriame teka vanduo daugeliui asocijuojasi su varlėmis, na, geriausiu atveju – su tampančiais slieką gružliais. Esame pripratę į telkinį šveisti blizgę, kiek jėgos leidžia, o čia kitame krante esančius medžių lapus įmanoma pasiekti spiningo galu. Ir kur tau, žmogau, neapims tokios dvejonės, kai vandenyje gali suskaičiuoti ant dugno gulinčius akmenėlius...

Kuomet vidurdienį termometro stulpelis ima „pliusuoti“ virš trisdešimties laipsnių ir nuo karščio danguje ištirpsta netgi debesys, žuvauti, regis, beprasmiška. Tiesą sakant, tokiu oru ilgai pabuvus ant saulės iš tiesų daug kas gali pradėti regėtis, bet aš ne apie tai. Kalbu apie šapalus, kuriems šitokie orai nė motais ir jie veikiausiai vieninteliai visoje upėje dabar kuo puikiausiai maitinasi. Tik nepagalvokit, jog tai geriausias paros metas jų žūklei, bet visgi...

Tęsiu pasakojimą apie pavasarinį spiningavimą įvairiais masalais. Nors jau kalbėjau apie guminukus, tačiau pasakiau dar ne viską.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.

Šiuolaikinė įranga, turiu omenyje tiek spiningus, tiek rites ir valą, leidžia masalą nusviesti itin tolį. Juolab galima pasirinkti vilioklius, kurių masė gana didelė, nors patys masalai nebūtinai grims į dugną lyg akmenys, bet, tarkim, lėtai skęs, išlaikys tam tikrą panirimo gylį, plauks vandens paviršiumi ir panašiai. Tačiau čia jau reikėtų išsamiai kalbėti apie atskiras jų grupes, o straipsnio tema yra kita.

Šapalų gaudymas spiningu dauguma aspektų primena upėtakių žvejybą, nemažai bendro turi ir su museliavimu. Todėl nesvarbu kokioje upėje bežuvautumėte – didelėje ar mažoje, tačiau šapalautojo apranga, turi būti tokia, kad netrukdytų laisvai judėti, o būtiniausių žūklei daiktų tenka neštis minimumą.

Išsyk pasakysiu, kad kalbėsiu tik apie spiningavimą nuo kranto. Na, tebūnie įsibridus, bet šiame straipsnyje tai neturės didelės reikšmės.

Atsižvelgiant į tai, kad pastarosios žiemos prasidėdavo vėlai, kartais tik po Naujųjų metų pajusdavome tą tikrąjį žiemos dvelksmą, šįmet lapkritis pateikė staigmeną ir įkyrų rudeninį lietų pakeitė maloniai poledinės žūklės mėgėjus nuteikiančios snaigės. Tačiau spiningautojai nukabino nosis. Nežinau, kaip klostysis visi tie „meteo“ reiškiniai vėliau, bet kol kas upės, didesni ežerai, Kauno marios neužšalo, tad galima vis dar bandyti laimę spiningu vilioti plėšrūnes...

Nors ši žūklė ir specializuota, nes taip žvejoju tik didžiosiose mūsų upėse Nemune bei Neryje, tačiau yra nepaprastai naši. Tai ne koks nors naujas žvejybos būdas, o veikiau primirštas senas. Negalima teigti, kad mūsų meškeriotojai jį visiškai ignoruoja, bet taip gaudo vis mažiau žvejų, dažniausiai „seni vilkai“ didesnių miestų ribose.

Lietuvoje visuotinis spiningautojų sujudimas – kimba lašišos! Tokį žvejų „išprotėjimo“ laipsnį galima palyginti nebent su pavasariniu žiobrių gaudymu, kurie, kaip ir karališkos žuvys, kyla į upių aukštupius berti savo ikrų.

Norint susidaryti aiškesnes išvadas apie kokius nors masalus, nepakanka nueiti prie vieno ežero ar upės ir pažuvauti, tarkim, penkis kartus. Tam reikia pusšimčio, šimto žūklių ir kiek įmanoma įvairesnėmis sąlygomis, pageidautina keliuose vandens telkiniuose. Maždaug nuo liepos vidurio tuo ir užsiėmiau.

Žvejojam skatinami įvairių priežasčių ir nusakyti keliais žodžiais, kas yra mėgėjiška žūklė – neįmanoma. Paminėsiu tik vienintelį faktorių, jis tikriausiai būdingas visiems paėmusiems į rankas meškerę, tai – azartas, kuris padeda užsimiršti ir... užmiršti savisaugą.

Turbūt neteisinga būtų vadinti apaugusius vandens augalais seklius ežeriukus, senvages, žolėtas upių įlankas ar negilius tvenkinių aukštupius balomis, tačiau kalbant populiariai būtent taip žvejai įvardija tokio tipo vandens telkinius ar jų dalis. Vasarą, pirmoje rudens pusėje šiuose telkiniuose itin gausu vandens augalų, tačiau čia yra ir pakankamai žuvų.