Bridkelnės Norfin Pilot Bootfoot

Palaipiojęs stačiais Nevėžio šlaitais ir pabraidžiojęs nuolat keičiančiomis vandens lygį Nemuno priekrantėmis (dėl HE įtakos ši upė tai senka, tai kyla, bet šįmet toks procesas „pagerintas“), nutariau bent keletui žūklių vėl grįžti prie labiausiai man žinomos Neries. Tačiau tokiu metų laiku dauguma Neries atkarpų žemupyje atrodo tuščios ir negyvos.

Šiais laikais nemažai spiningautojų žvejoja... stacionariai. Aš nejuokauju, nes kaip kitaip pavadinsi tokį spiningavimą, kada žvejys stengiasi automobilį pastatyti kuo arčiau vandens ir nuo jo nutolsta ne toliau nei šimto metrų spinduliu. Patogu nerealiai, nes kone visi masalai, įvairios žvejybinės smulkmenos, jau nekalbant apie striukę ar kitus drabužius, lieka mašinoje – jei kas, galima čia pat pasiimti reikalingus daiktus.

Vėjažuvių žūklės sezonas prasideda antroje pavasario pusėje. Aišku, daug priklauso nuo to, kiek ankstyvas ir šiltas būna pavasaris, bet apie antrąją gegužės savaitę praktiškai visada šios jūrinės žuvys jau kimba. O pats kibimo pikas – paskutinė gegužės ir pirmoji birželio savaitė.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.

Šiuolaikinė įranga, turiu omenyje tiek spiningus, tiek rites ir valą, leidžia masalą nusviesti itin tolį. Juolab galima pasirinkti vilioklius, kurių masė gana didelė, nors patys masalai nebūtinai grims į dugną lyg akmenys, bet, tarkim, lėtai skęs, išlaikys tam tikrą panirimo gylį, plauks vandens paviršiumi ir panašiai. Tačiau čia jau reikėtų išsamiai kalbėti apie atskiras jų grupes, o straipsnio tema yra kita.

Šapalų gaudymas spiningu dauguma aspektų primena upėtakių žvejybą, nemažai bendro turi ir su museliavimu. Todėl nesvarbu kokioje upėje bežuvautumėte – didelėje ar mažoje, tačiau šapalautojo apranga, turi būti tokia, kad netrukdytų laisvai judėti, o būtiniausių žūklei daiktų tenka neštis minimumą.

Apie žūklavietes rašau retai. Bet šįsyk padarysiu išimtį. Jau vien todėl, kad nebuvau šiose žuvingose vietose kokius septynerius metus – brango kuras, į mano amžiaus taupyklę byrėjo metai, aptingau tolimesnėms kelionėms. Visgi nemanau, kad kas nors čia smarkiai pasikeitė, bent man – tikrai ne, nes prisiminimai tarsi iš vakar...

Atsižvelgiant į tai, kad pastarosios žiemos prasidėdavo vėlai, kartais tik po Naujųjų metų pajusdavome tą tikrąjį žiemos dvelksmą, šįmet lapkritis pateikė staigmeną ir įkyrų rudeninį lietų pakeitė maloniai poledinės žūklės mėgėjus nuteikiančios snaigės. Tačiau spiningautojai nukabino nosis. Nežinau, kaip klostysis visi tie „meteo“ reiškiniai vėliau, bet kol kas upės, didesni ežerai, Kauno marios neužšalo, tad galima vis dar bandyti laimę spiningu vilioti plėšrūnes...

Nors ši žūklė ir specializuota, nes taip žvejoju tik didžiosiose mūsų upėse Nemune bei Neryje, tačiau yra nepaprastai naši. Tai ne koks nors naujas žvejybos būdas, o veikiau primirštas senas. Negalima teigti, kad mūsų meškeriotojai jį visiškai ignoruoja, bet taip gaudo vis mažiau žvejų, dažniausiai „seni vilkai“ didesnių miestų ribose.

Lietuvoje visuotinis spiningautojų sujudimas – kimba lašišos! Tokį žvejų „išprotėjimo“ laipsnį galima palyginti nebent su pavasariniu žiobrių gaudymu, kurie, kaip ir karališkos žuvys, kyla į upių aukštupius berti savo ikrų.

Norint susidaryti aiškesnes išvadas apie kokius nors masalus, nepakanka nueiti prie vieno ežero ar upės ir pažuvauti, tarkim, penkis kartus. Tam reikia pusšimčio, šimto žūklių ir kiek įmanoma įvairesnėmis sąlygomis, pageidautina keliuose vandens telkiniuose. Maždaug nuo liepos vidurio tuo ir užsiėmiau.

Žvejojam skatinami įvairių priežasčių ir nusakyti keliais žodžiais, kas yra mėgėjiška žūklė – neįmanoma. Paminėsiu tik vienintelį faktorių, jis tikriausiai būdingas visiems paėmusiems į rankas meškerę, tai – azartas, kuris padeda užsimiršti ir... užmiršti savisaugą.

Įvadiniame straipsnyje pasakojau apie tai, kad mūsų vandens telkiniai nevisiškai išnaudojami spiningautojų, nes daug kas vengia žvejoti smarkiai užžėlusiuose mažuose tvenkiniuose, ežerėliuose, karjeruose, didesnių ežerų įlankose. Šiame rašinyje suteiksiu informacijos, kaip ir kuo galima gaudyti tų vandenų plėšrūnes.

Turbūt neteisinga būtų vadinti apaugusius vandens augalais seklius ežeriukus, senvages, žolėtas upių įlankas ar negilius tvenkinių aukštupius balomis, tačiau kalbant populiariai būtent taip žvejai įvardija tokio tipo vandens telkinius ar jų dalis. Vasarą, pirmoje rudens pusėje šiuose telkiniuose itin gausu vandens augalų, tačiau čia yra ir pakankamai žuvų.

Vos ne visą gegužės mėnesį pilasi lietus, galbūt jis tęsis ir birželį. To ir tikėjausi, juk žiema buvo daugmaž normali, o pirmieji du pavasario mėnesiai – kaip reta sausi. Pasak meteorologų, metinis kritulių ir temperatūros vidurkis paprastai svyruoja nežymiai, nes vienas mėnuo tarsi „padengia“ kitą, neretai tai nutinka sezono ribose. Faktas, kad žvejai keiksnoja tokį orą, nes pavasario pabaiga ir vasaros pradžia yra dosnūs kibimu, o dabar juk lyja, atvėso, tai reiškia, kad ir meškerioti nemalonu, ir žuvys neaktyvios. Ar išties taip yra?