Batai Korkers Swift Gray

Dauguma spiningautojų mano, kad žūklė paviršiniais masalais rezultatyvi tik šiltuoju metų laiku. Beje, kalbu apie bet kurių plėšriųjų žuvų gaudymą, nors šis straipsnis labiausiai akcentuotas į lydekų žūklę, o jos, žvejų akimis, ne viršutiniuose vandens sluoksniuose, tačiau veikiau prie dugno besimaitinančios grobuonės.

Palaipiojęs stačiais Nevėžio šlaitais ir pabraidžiojęs nuolat keičiančiomis vandens lygį Nemuno priekrantėmis (dėl HE įtakos ši upė tai senka, tai kyla, bet šįmet toks procesas „pagerintas“), nutariau bent keletui žūklių vėl grįžti prie labiausiai man žinomos Neries. Tačiau tokiu metų laiku dauguma Neries atkarpų žemupyje atrodo tuščios ir negyvos.

Klimato atšilimas, pats vidurvasaris, tad vandens temperatūra muša visus ligšiolinius rekordus – upių ir ežerų vanduo tiesiogine to žodžio prasme sušyla lyg arbata... O jei dar pridėsime giedrą dangų ir nuolatos spiginančią saulę, kuri seklesniuose telkiniuose savo spindulius laisvai sėja pačiame jų dugne, kai kurioms žuvims tikrai ne pyragai. Na, o jei žvynuotosios jaučiasi nekomfortiškai, faktas, jog jų aktyvumas menkas ir žvejams pagauti tas žuvis tampa sudėtingiau.

Išsyk pasakysiu, kad kalbėsiu tik apie spiningavimą nuo kranto. Na, tebūnie įsibridus, bet šiame straipsnyje tai neturės didelės reikšmės.

Lietuvoje visuotinis spiningautojų sujudimas – kimba lašišos! Tokį žvejų „išprotėjimo“ laipsnį galima palyginti nebent su pavasariniu žiobrių gaudymu, kurie, kaip ir karališkos žuvys, kyla į upių aukštupius berti savo ikrų.

Norint susidaryti aiškesnes išvadas apie kokius nors masalus, nepakanka nueiti prie vieno ežero ar upės ir pažuvauti, tarkim, penkis kartus. Tam reikia pusšimčio, šimto žūklių ir kiek įmanoma įvairesnėmis sąlygomis, pageidautina keliuose vandens telkiniuose. Maždaug nuo liepos vidurio tuo ir užsiėmiau.