Ritė žieminė Salmo Supreme Ice

Antroje žiemos pusėje, nors veikiau reikėtų sakyti, kad nuo vasario mėnesio, karpinių žuvų aktyvumo kreivė nesulaikomai kyla. Suprantama, meteorologinės sąlygos tos „kreivės“ formą gerokai pakoreguoja, visgi kaip bebūtų, ji nukreipta į viršų, o ne žemyn.

Žūklė švytuoklėmis yra paprastesnė nei įsivaizduoja dauguma žvejų, kurie šiais masalais negaudė arba tik pradėjo meškerioti. Iš principo gaudymo švytuoklėmis technika mažai kuo skiriasi nuo įprastinio blizgiavimo vertikaliosiomis blizgėmis.

Veikiausiai skaitytojams susidaro įspūdis, kad saiko jausmas man nebūdingas, nes pradėjęs rašyti apie vienos žuvies gaudymą pernelyg įsibėgėju ir tarsi pamirštu kitas žvynuotąsias. Bet tai normalu, kadangi išdėstęs savo mintis, vėliau pamatau, jog dar ne viską pasakiau, ką žinau, pildau savo rašliavą, ir taip gimsta naujas straipsnis.

Kaip ir minėjau ankstesniuose straipsniuose apie poledinę lydekų žūklę, švytuoklės nėra vieninteliai kibūs masalai gaudant šias plėšrūnes. Lyginant su vertikaliosiomis blizgėmis, jos – neseniai atsiradę viliokliai. Žieminės blizgutės, o taip vertikaliąsias poledinei žvejybai skirtas blizges vadina mūsų meškeriotojai, būtų bene pats pirmasis masalas žieminėje žūklėje apskritai, kuriuo priešistoriniais laikais žvejai pradėjo žuvis gaudyti iš po ledo.

Karosus šiltesnėmis žiemomis esu meškeriojęs neužšalusiuose tvenkiniuose. Ne plūdine, bet dugnine meškere su labai jautriomis viršūnėlėmis. Reikėtų pasakyti, kad pavyko, nors tikėjausi geriau. Tačiau aš ne apie tai, nes šis straipsnis yra tęsinys jau rašyto – mūsų tikslas sugundyti karosą po ledu.

Žvejyba blizgėmis iš po ledo turi du esminius privalumus: nereikia nuolatos ant kabliuko mauti uodo trūklio lervų bei šaldyti rankų, o pagaunami laimikiai dažniausiai būna svaresni nei naudojant kitus žieminės žūklės būdus.