Ritė Daiwa Freams LT

Jei manęs šiuo metu paklaustų, koks yra kvailiausias lietuviškas posakis, atsakyčiau, kad „šiluma kaulų nelaužo“. Be abejo, ji kaulų nelaužo, tačiau, turint omeny šios vasaros orus, alsina, dusina, degina... Jei manęs paklaustų, koks dabar yra per TV žinias labiausiai erzinantis pranešimas, atsakyčiau, jog „mėgstančius šilumą galime nudžiuginti – Lietuvoje ir toliau laikysis rytinis ciklonas, todėl termometro stulpelis nenukris žemiau 27 °C atžymos“. Ir tariama saldžiai, su šypsena, džiaugsmu, nors, garantuoju, kad tai sakiusi meteorologė sėdi kondicionierių prikimštoje patalpoje.

Jei atvirai, vargu ar galima lyginti, kurie masalai upėtakiams yra geriausi. Praeitame rašinyje pasakojau apie guminukus, dabar daugiau kalbėsiu apie voblerius. Sakau „daugiau“, nes norom nenorom juos teks lyginti su kitais populiariais upėtakių žūklėje masalais – sukriukėmis.

Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia spiningautojams – prastas metų laikas. Tuomet įsigalioja lydekų ir sterkų žūklės draudimai, upės, kuriose jie galėtų suvilioti šapalų, meknių, salačių, ešerių, yra patvinusios, drumstos, o ir pastarąsias žvynuotąsias tada pagauti sudėtinga. Todėl dauguma spiningautojų tarsi pasiskirsto į tris grupes: vieni puola žuvauti stovinčiuose vandenyse prieš nerštą vangiai į masalus reaguojančių ešerių, antri bando upėse sugundyti iš nerštaviečių grįžtančias lašišas ir šlakius, treti pasuka upelių link, kur galima rasti upėtakių...

Tęsiu pasakojimą apie rudeninę ešerių žūklę guminukais. Minėjau, kad rudens pradžioje dažniausiai spiningauju stovinčio vandens telkiniuose. Tačiau rudeniui persiritus į antrą pusę, žvilgsnis vis labiau krypsta upių link...

Parašęs straipsnių ciklą apie šapalų spiningavimą vasarą, pamaniau, kad mano darbas nėra padarytas iki galo, kadangi rašiniuose pernelyg mažai dėmesio skyriau žvejo įrangai, aprangos, apavo ir panašių dalykų nė neminėjau, nors jie žūklėje yra ne mažiau svarbūs.

Rašinio pavadinime nevardijau, koks tas įrankis, kadangi tiek spiningautojas, tiek plūdininkas arba dugnininkas nori puikaus meškerykočio už kuo mažesnę kainą (taupymas nėra blogybė). Beje, o kas yra geras žvejybinis įrankis?

Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas žvejys turi savo filosofiją apie žūklę. Kartais ji susiformuoja iš svetimų minčių, patirčių, žūklės ypatumų „prisirenkama“ iš nuogirdų, publikacijų viešojoje erdvėje. Bet kitąsyk meškeriotojas visus pagrindus įgyja daug nekreipdamas dėmesio į aplinkinius žvejus, kažkokias tuo metu ar vėliau vyraujančias tendencijas – jis tiesiog žuvauja.

Gal keistokai pasirodys, kad straipsnis apie salačius publikuojamas prasidėjus jų žūklės draudimui, nes nuo balandžio 1 d. to neleidžia mūsų žūklės taisyklės. Tačiau niekas varu nevaro dabar gaudyti šių žuvų. Kita vertus, žvejybos apibendrinimai paprastai daromi pasibaigus kažkurių žvynuotųjų žūklės laikotarpiui.

Aš nuolat kartoju, kad nėra masalų, kurie skirti konkrečiai žuvų rūšiai, nes vilioklių pasirinkimas priklauso nuo to, kokiu spiningavimo būdu žvejosi. Panašiai vertinu ir spiningus. Visgi šiame straipsnių cikle yra nuoroda „vobleriai“, o tai jau gana svarbus akcentas.

Pirmame rašinyje daugiausiai akcentavau pigių ričių problemas. Tačiau kartais subyra ir prestižiniai modeliai, nes nieko nėra amžino. Juo labiau, kada daiktas netausojamas, jo priežiūra menka.

Bepigu plūdininkams – ar tu žvejoji sliekais, ar kukurūzais, ar žirnį ant kabliuko kabini – meškerė ta pati. Žinoma, daug matęs, daug regėjęs šio žūklės būdo garbintojas visada turi bent keletą meškerių, tačiau absoliuti dauguma plūdinės gerbėjų puikiausiai išsiverčia su dviem – trimis meškerykočiais. Spiningautojai tokios dalyko sau neleistų. Nebent specializuojasi vien tik kažkokių konkrečių plėšrūnių žūklėje ir vilioja jas tik vienos rūšies masalais. O jei nori aprėpti daugiau – pakratyk, broli, kišenę...