Ritė Salmo Diamond BaitFeeder 6

Išsiraičiusi, išsivingiavusi mėlynu kaspinu tarp Suvalkijos lygumų teka Šešupė. Šiame nuo seno ypatingu darbštumu garsėjančiame žmonių krašte būtent ji vardijama kaip didžiausia to regiono upė. Tačiau Šešupė išskirtinė ne tik Suvalkijoje, tačiau ir visoje Lietuvoje. Ji vienintelė teka pro tris skirtingas šalis: Lenkiją, Lietuvą ir Rusijos Kaliningrado sritį.

Meškeriojant karšius kartais vėlyvas rytas gali būti sėkmingesnis už ankstyvą. Bent jau trofėjaus dydžiu. Šį faktą pastebėjau seniai, ir jis būdingas bet kokio tipo beveik visiems vandens telkiniams.

Kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, feeder meškerės jau tapo kone tautinėmis dugninėmis dėl savo pavadinimo, nes bet kuri dugninė dabar dažnai vadinama „fyderiu“. Yra ir kita medalio pusė – tikrąsias tokio tipo meškeres neretai pamatysi naudojamas ne visai pagal paskirtį. Nors, aišku, jei taip žuvauti patogu, kodėl ne.

Regis, tokios žuvys kaip ūsoriai, kurie mėgsta akmenuotas sraunumas, o tai reikštų, mūsų įsivaizdavimu, šaltą vandenį, tokiu metų laiku ir tokiu oru kibti turėtų labai prastai. Bet išties yra visai kitaip, čia randu nemažai paralelių su neseniai publikuotu straipsniu apie sterką.

Laukti žvejui atplaukiančių iš Baltijos pirmųjų žiobrių Neryje yra tikras kantrybės išbandymas. Kituose Nemuno intakuose, jau nekalbant apie Dauguvos baseino upes, jie seniai kimba kuo puikiausiai, tačiau Neryje – dar ne. Ir tam yra svari priežastis – nuo jūros iki šios upės žiobriai turi sukarti didžiausią kelią.

Apie žūklavimą jūroje nuo kranto jau esu pasakojęs. Tačiau tai buvo ankstesnioji patirtis, kuomet tik mokiausi žvejoti Baltijoje. Nesakau, kad dabar viską moku, nes sulig kiekviena žūkle kaupiasi žinios, įgūdžiai, o meškeriojimo įranga tobulėja irgi labai sparčiai.

Nemuno žemupys tarsi magnetas traukia visus Lietuvos žvejus. Pavasarį čia paprastai suvažiuoja plūdininkai ir dugnininkai gaudyti karpinių žuvų. Suprantama, kad populiariausias ir vienas geidžiamiausių laimikių yra karšis. Jau kalbėjau apie Nemuno žemupį ir jo karšius, todėl dabar papasakosiu apie kitas žuvis ir kitokią žūklę.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Kalbant apie vėgėlių žūklę, reikėtų išskirti dvi pagrindines zonas, ir kiekvienoje iš jų šių žuvų žvejyba turi savų niuansų. Pirmoji būtų visų vėgėliautojų Meka – Nemuno žemupys. Tai santykinis upės apibūdinimas, kadangi hidrologiniu požiūriu žemupys Nemune yra gerokai mažesnis.

Kadangi vasara, o ypač rugpjūtis, yra atostogų metas ir daug meškeriotojų kartu su šeimomis traukia prie Baltijos jūros, manau, šis Tomo Mykolaičio pasakojimas pravers tiems, kurie norės ne tik pasikaitinti saulėje mūsų pajūrio paplūdimiuose, bet ir užmesti meškerę į sūrius vandenis...

Niekada neklausinėjau kitų žvejų nuomonės ta tema, bet manding, kad įdomiausia žūklės dalis yra žuvies traukimas. Užkibęs ūsorius – rimtas kovotojas, tačiau jo, kaip ir kiekvienos žuvies, elgesys šiek tiek nuspėjamas, kadangi ūsas priešinasi tik jam vienam būdingu stiliumi.

Kai turiu laisvesnių dienų, pasitaiko, jog per parą einu žvejoti ir du kartus. Kad būtų smagiau – laimę bandau skirtingais žūklės būdais. Ir taip nutinka ne taip jau retai.

Praeitame rašinyje paminėjau eilę priežasčių, kodėl mes norime pagauti ūsorių, bet jo nepagauname. Straipsnio pabaigoje užsiminiau, kad augalinės kilmės masalu pirmąjį ūsorių sužvejojau atsitiktinai begaudydamas šapalus, o po to...

Nesuklysiu pasakęs, kad ūsorius yra vienas geidžiamiausių mūsų žvejų laimikių net nesvarbu kokį žūklės būdą jie pasirinktų: meškeriotų dugnine, plūdine, spiningautų ar museliautų. Gal kai kam šis pasakymas atrodo gana keistas, tačiau ūsorių galima tikslingai žvejoti dar ir spiningu bei museline. Taip pat nesumeluosiu, jei teigsiu, jog pagautas upėje stambus ūsorius tampa kuriam laikui tų apylinkių legenda. Galbūt išimtis yra Nemuno aukštupys, kur šių žuvų populiacija dar gana didelė, o jų gaudymą dzūkai įsisavinę labiau nei bet kurio krašto meškeriotojai.