Meškerė Salmo Diamond Match 30

Praeitame rašinyje pasakojau apie aktyvaus žūklavimo plūdine upėse privalumus. Faktas, kad tie privalumai ima ryškėti tik tada, kai žvejybos būdas įsisavinamas profesionaliai, o tam, be abejonės, prireikia daug laiko, kantrybės bei kažkiek smegenų. Ir tai liečia ne tik gaudymą plūdine, tačiau ir spiningavimą, žvejybą dugnine, museline ir panašiai. Betgi nėra idealaus žuvų gaudymo būdo, nes kitu atveju mes turbūt išgaudytume visas žvynuotąsias.

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Įvadiniame rašinyje daugmaž nupasakojau apie Nemuno vietas, kurios tarsi nėra niekuo ypatingos – tai senos, apgriuvusios ir mažai pastebimos dambos. Bet čia žuvų gausu visą vasarą, jų nemažai gali būti net ir antroje rudens pusėje.

Nors ši vasara kol kas ne tokia tvanki, kaip pernykštė ar užpernykštė, tačiau visi žvejai sutiks, kad vidurvasarį sunku ir žvejui, ir žuviai. Pirmasis mažai pagauna, nes, kaip žinoma, žvynuotosios tokiu metų laiku būna ypač vangios. Sakoma, jog liepa – itin prastas žūklei mėnuo. Kita vertus...

Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Nežvejojančių supratimu, kuo toliau užmesi meškerę, tuo didesnę pagausi žuvį. Ir jie visada nustebs, kuomet pasakysi, kad tas gausus laimikis, kurį sumeškeriojai, buvo pagautas visai šalia namų, tarkim, Vilniaus, Kauno ar kito miesto ribose.

Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.

Aš apskritai labiau mėgstu meškerioti palaidyne nei dugnine, tačiau gaudydamas ūsorius dažniausiai darau išimtį. Visgi esu pagavęs ne vieną šios rūšies žuvį ir tolimojo užmetimo meškere, kuomet žvejodavau jas tikslingai.

Rašydamas apie pusdugninę, jau esu sakęs, kad galimos įvairiausios šios įrangos sistemėlių modifikacijos, nes daug kas priklauso nuo to, kokias žuvis mes gaudysime ir kokio stiprumo tėkmė bei gylis yra upėje.

Daugelis meškeriotojų lynus gundo palyginti nedideliais masalais – vadinamuoju mėšliniu slieku, laikomu ypatingai veiksmingu masalu, arba keliomis ant kabliuko užvertomis musės lervomis, tačiau, laikantis tokios taktikos, užkimba daug smulkių lynų bei „baltos“ žuvies. Atsitiktinis laimikis dažnai tampa veiksniu, dėl kurio prie masalo „neprasibrauna“ stambūs lynai. Situaciją galima pakeisti naudojant XXL masalus, neįkandamus smulkioms žuvims.