Vobleris Gunki Gamera 54 SHW Trout Ayu

Kiekviena žuvų rūšis, įskaitant, suprantama, ir salatį, yra skirtinga. Žvejai irgi nevienodi. Žvynuotųjų poelgiai daugelį metų nekinta, tačiau jas meškeriojančių požiūris į žūklę priklauso nuo laikmečio – tuo laikotarpiu dažniausiai naudojamų masalų, įrangos ir dar daugelio dalykų, netgi nuo kiekvieno žūklautojo atskirai. Kita vertus, žvejams būdinga ir grupinė nuomonė, taip vadinami stereotipai.

Hidrobotanika – mokslas apie vandens augalus. Tai palyginti jauna botanikos atšaka aprėpianti ne vien augalų pažinimą, ji gerokai platesnė, o mokslininkų, kurie specializuojasi šioje srityje, deja, yra labai mažai. Publikuodamas panašius rašinius stengiuosi konsultuotis su specialistais, nes galima labai greitai paklysti tose vandens augalų džiunglėse. Internete pateikiama informacija neretai būna prieštaringa (o kitąsyk netgi klaidinga!), ja besąlygiškai tikėti tikrai nereikėtų. Bet suklysti gali visi, aš nesu jokia išimtis.

Pasitaiko pavasarių, kuomet gegužės mėnesio pradžioje vandens lygis upėse siekia beveik vidurvasario ribą. Tačiau būna, kad tuo metu upės išsilieja tarsi kovo mėnesį. Šįmet – pastarasis variantas, kuris yra tikras „galvos skausmas“ žiobrių gaudytojams ir apskritai mėgėjams žuvauti dugnine ar plūdine. Bet ne apie taikiąsias žuvis šitas straipsnis, o apie plėšrūnes. Suprantama, kad lydekas, nes spiningautojai su nekantrumu laukė jų žūklės sezono pradžios.

Turbūt visi spiningautojai žino, kad vobleriai būna trijų rūšių: plaukiantieji, skęstantieji ir neutralaus plūdrumo. Neabejoju, kad pirmiausiai atsirado plaukiantieji, kadangi juos kažkada kažkoks žvejys išdrožė iš medžio. Vėliau spiningautojai patobulino šiuos masalus įmontuodami į jų kūnelius gramzdus ir taip gimė nauja voblerių rūšis – skęstantieji. Ir tik palyginti neseniai, įdiegus šiuolaikines technologijas, imta iš plastiko gaminti neutralaus plūdrumo modelius arba kitaip „suspendingus“.

Upės – mano stichija. Tačiau upėtakis nėra „mano žuvis“. Taškuotuosius gražuolius mėgstu gaudyti, ir net labai, bet nesu jų žūklės maniakas. Turiu tam svarių priežasčių. Labiau patinka didžiosios mūsų upės, kur galima net nepakeitus spiningavimo taktikos ir technikos sužvejoti įvairesnį laimikį. Ir pagauti gerokai stambesnių žuvų nei upėtakiai. Upėtakių žūklę laikau lyg savotišku desertu, o nuolat valgomas net ir medus apkarsta.

Jei aštuntą ar devintą valandą vakaro man suskamba telefonas, devynis kartus iš dešimties atspėsiu, kas skambina. Be abejo, tai bus Deimantas ir užduos visada vieną ir ta patį klausimą: „Kur šiąnakt važiuosim žvejoti?“

Paternoster arba šoninio pavadėlio sistemėlė yra bene labiausiai paplitusi sistemėlė, kadangi ją galimą naudoti žuvaujant praktiškai visais žūklės būdais. Šiame straipsnių cikle kalbėjau apie spiningavimą, o velkiavimas yra tarsi savotiška spiningavimo atmaina, tad šįsyk – apie paternoster pritaikymą gaudant plėšrūnes iš plaukiančios valties. Beje, kol dar didieji ežerai, tvenkiniai ir upės visiškai nepasidengė ledu, žvejyba velkiaujant su tokia sistemėle bus itin perspektyvi.