Sukriukė Myran Wipp Gold Hot 15g

Kiršlių žūklė spiningu yra labai savotiška, ji tarsi apjungia žvejybą museline ir ultralight spiningavimą. Apskritai spiningavimas mažose upėse ir upeliuose gaudant gėlavandenes lašišines žuvis turi savitą filosofiją, kuri, tarkim, lydekų ar sterkų gaudytojams nelabai suprantama.

Ar galima sukriukę nusviesti iki kito upės kranto? Jei tai ne Nemunas Lietuvos teritorijoje, ne Neries žemupys ar vidurupis, manau, kad galima. Net tokiose upėse, kaip Šventoji, Jūra ar Nevėžis. Tiesa, yra viena sąlyga – sukriukė turi būti su pasunkintu kūneliu.

Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.

Spiningaudamas „kasdieniškai“, dalyvaudamas įvairiose plėšriųjų žuvų gaudymo varžybose įsitikinau, kad sukriukės yra universalūs masalai, kas liečia žuvų įvairovę. Praktiškai nėra mūsų vandenyse grobuonių, kurios nesigundytų minėtais viliokliais.

Vartiklės lašišų žūklėje, mano manymu, yra beveik lygiaverčiai masalai vobleriams. Jos dažniausiai naudojamos vario spalvos. Žinant, kad lašišažuvės labiausiai reaguoja į pačius ryškiausius masalus, tai gana keista, nes varis mažiau matomas vandenyje nei geltonas ir juo labiau blizgus baltas metalas.

Sukriukes su pasunkintais kūneliais žvejai mėgsta mažiau nei klasikines, nors pastaruoju metu šiais masalais susidomėjimas vis didėja.

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Jei manęs kas nors būtų klausęs prieš penkerius metus, ką rinkčiausi žvejodamas meknes – sukriukę ar voblerį, nedvejodamas atsakyčiau, kad voblerį. Tačiau dabar gana smarkiai dvejočiau. Pastaruoju metu vis dažniau spiningauju sukriukėmis – savotiškas sugrįžimas atgal. Tad, kol vanduo šiltas ir šios žuvys pakankamai aktyvios paviršiniuose vandens sluoksniuose, visgi pirmiausiai laimę bandyčiau sukriuke.

Jeigu jau straipsnio pavadinime pirmiausiai paminėti lapelių dydžiai, tuomet derėtų nuo to ir pradėti. Vėliau papasakosiu kai kuriuos su lapeliais susijusius niuansus, kurių nerasite jokiuose kataloguose ir jokia firma šių dalykų tikrai neakcentuos.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.