Blizgė Mepps Syclops Fluo Phosphorescent 1 12g

Mokslininkai seniai pastebėjo, kad žuvys vienaip ar kitaip reaguoja į elektrinio lauko stiprumą, jo svyravimų dažnį. Tokie pastebėjimai buvo pritaikyti praktikoje ir kai kurių šalių žvejai verslininkai jūrose tam tikras žuvų rūšis gaudo gaudyklėmis, kurios privilioja žvynuotąsias atitinkamo dažnio elektromagnetinėmis bangomis. Suprantama, kad čia negali būti nė kalbos apie tą barbarišką žuvų mušimą elektra, kuriuo kažkada garsėjo Lietuvos brakonieriai. Ir visgi kuo pasireiškia žuvų potraukis tam tikroms elektromagnetinėms bangoms? Juk būtų puiku turėti masalą, kuris jas tokiu būdu viliotų.

Kuo skiriasi liepos ir gluosnio lapai? Veikiausiai kvailas klausimas – faktas, kad savo forma. Na, taip, bet dar ir dar tuo, jog liepos lapas ilgai kris nuo medžio, o gluosnio lapas žemę pasieks kur kas greičiau.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Nors ir perspėjau aname rašinyje, kad vėjažuves teks gaudyti toli svaidant blizges, bet kartais pasitaiko ir išimčių. Kaip pavyzdys būtų vienos Baltijoje surengtos varžybos, kurių metu gerai kibo vėjažuvės ir jas spiningais žvejojo netgi tie, kurie neturėjo bridkelnių – lakstė krantu su sportiniais bateliais ir sugebėjo ištraukti ne vieną tos rūšies žuvį.

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Netgi vasaros viduryje, kuomet pagal visas teorijas ir daugelio žvejų nuomonę, salačiai pasklinda po upę ir išsidalija medžioklės plotus, jie vis tiek kartais kimba po kelis vienoje vietoje. Ir nebūtinai vienodo dydžio, kas paprastai tendencinga kitoms plėšrūnių rūšims. Todėl toje pat vietoje galima pagauti net kilogramo nesveriantį „paauglį“ ir po keliolikos minučių čia pat ištraukti visai solidų 3 kg „dėdę“.

Vartiklės lašišų žūklėje, mano manymu, yra beveik lygiaverčiai masalai vobleriams. Jos dažniausiai naudojamos vario spalvos. Žinant, kad lašišažuvės labiausiai reaguoja į pačius ryškiausius masalus, tai gana keista, nes varis mažiau matomas vandenyje nei geltonas ir juo labiau blizgus baltas metalas.

Suprantama, kad kalbu apie pirmąją lydeką pasibaigus šių plėšrūnių žūklės draudimui. Nors kodėl – galbūt toji lydeka kažkam bus ir apskritai pirmoji...

Vartiklių kibumą ir pritaikymą žvejoti atitinkamomis žūklės sąlygomis apibūdina keli konkretūs jų bruožai. Jei atmesime spalvines variacijas, kurios faktiškai koreguoja bet kokio spininginio masalo pasirinkimą, tai būtų šios blizgės forma ir dydis, o taip pat ir dydžio bei svorio santykis.

Kai kurie žvejai mano, kad tai, kas tinka spiningaujant, bus gerai ir velkiaujant. Deja. Būtent netinkamai pasirinkti viliokliai lemia, kad nuo ankstaus ryto iki sutemų žuvavęs meškeriotojas būna tokios pat juodos nuotaikos, kaip vandens telkinį jau supanti tamsa. Kotas, ritė, valas tėra įrankiai, kuriais pajuntame kibant žuvį, pakertame ir varginame laimikį, todėl neturėdami ar nepritaikę masalo negalėsime nei matyti kibimo, nei juo labiau pakirsti, varginti ir ištraukti žuvį.

Kiek pastebėjau, vartiklėmis šiuo metu spiningaujama, jei lyginsime žūklę su kitais dirbtiniais masalais, retokai. Jei ne tas lašišinis bumas, kai lašišas bei šlakius daug kas bando gundyti būtent blizgėmis, minėtas vilioklis veikiausiai taptų labai didele retenybe žvejų masalinėse. Įdomiausia, kad būtent vartiklė yra pats pirmas žmogaus sukurtas dirbtinis masalas ir tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Jos forma, kiti parametrai (jei taip galima išsireikšti) nekito nuo priešistorinių laikų. Žinoma, netgi toks „konservatyvus“ vilioklis ilgainiui ištobulinamas, atsirado mažyčių vartikliukių, spalvotų, įvairesnių formų, bet visumoje – jis liko toks pats, kaip prieš tūkstančius metų.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.