Žūklės įranga ne pagal paskirtį
Yra lietuviška patarlė, kuri sako, kad iš bado šuo ir žolę ėda. Tikrai nesiruošiu rašyti apie badą, žolę ar šunis, rašysiu apie žuvis ir joms žvejoti skirtą įrangą. O toji patarlė kažkuria prasme atitinka šio straipsnio pagrindinę mintį, kadangi specializuotus meškerykočius iš bėdos galima panaudoti ir ne pagal paskirtį.
Tiesą sakant, to tikrai nesiūlyčiau daryti, nes vargu ar bus patogu valgyti sriubą šakute, o kepsnį – šaukštu. Tačiau kartais aplinkybės priverčia taip pasielgti. Kaip visada, pasistengsiu savo pavyzdžius papildyti tikromis istorijomis. Tik nepamenu, gali būti, kad kai kurias jų esu minėjęs. Bet gal nieko tokio, nes tai tik dar sykį įrodo – jos ne iš piršto laužtos.
Kadangi dabar yra pavasario pradžia, tai, manding, šis įvykis straipsnio pradžiai labiausiai tinka.
Kaip spiningauti gyvomis varlėmis
Menu, kartą išsiruošėme su bičiuliu į Šešupę spiningauti šapalų. Dar tik pumpurai ant medžių skleidėsi, bet diena pasitaikė kaip reta saulėta ir šilta.
Mėtom mes voblerius, bandome laime sukriukėmis, guminukais, tačiau išsvajotų šapalų nė kvapo. Pagavau vieną pusantro sprindžio lydekaitę ir tai visas mudviejų laimikis. Šiek tiek nuotaiką gerino faktas, jog toji, tegul ir labai smulki plėšrūnė, užkibo ant netradicinio ir tądien pirmąsyk bandyto masalo.
Viltis, kad pagausim šapalų jau palaidojom, diena slinko vakarop, nutarėme bent gražių nuotraukų pasidaryti. Bičiulis kažin kur pradingo, jam fotografuoti nesvarbu ką, o man geriausiai įamžinti tai, kas susiję su vandeniu.
Sėdžiu ant kažkokio rąsto šalia upės, rūkau, „nupliauškinu“ Šešupę vienu rakursu, kitu ir mintimis jau randuosi namuose. Staiga žvilgsnis užkliuvo už šokuojančios mažytės varlės. Apsižvalgiau įdėmiau, o aplink tų varlių – daugiau nei vasarą žiogų! Net nesitikėjau, kad jos gali taip anksti pavasarį prabusti iš miego. Veikiausiai atkuto dėl to, kad diena pasitaikė neįtikėtinai šilta.
Kodėl nepabandžius užmesti varlės? Juk šapalai rudenį po šalnų jas noriai čiumpa, tas pats galbūt bus ir ankstyvą pavasarį. Čia man tokia mintis šovė, tačiau neturiu nei dugninės, nei plūdinės, nes žuvauju spiningu. O ir svarelių, plūdžių, tinkamų kabliukų mano atsargose nėra.
Kadangi žvejoju ne pirmi metai, sumąsčiau kaip galima iš spiningo pasidaryti dugninę. Tiesą sakant, gerai, jog turėjau dar vieną ritės būgnelį su monofilamentiniu valu, nes spiningavau pintuku.
Svarelį pasidariau iš galvakablio – nulaužiau replėmis (beje, geri žvejybiniai peiliukai paprastai tokį instrumentą turi) kabliuką ir gavosi šrato formos puikus reikiamos masės gramzdas. Kabliuką būsimam masalui nusegiau nuo „šapalinio“ voblerio – mažas trišakiukas kaip tik atitiko varliukių gabaritus. Tiesa, apsiėjau be pavadėlio, tačiau tai buvo smulkmena. Susirišau sistemėlę, užkabinau varlę ir švyst į upę...
2,75 m ilgio pusiau parabolinį spiningą, padėjau ant nulaužtos ir įsmeigtos į žemę dvišakos šakos. Atvirai pasakius, nelabai tikėjausi, kad šapalas susigundys tuo mano viliokliu ir užkibs ant „ekspromtinės“ dugninės, todėl įdėmiai į savo įrangą net nežiūrėjau – toliau fotografavau pavasarėjančią Šešupę.
Maždaug po penkiolikos minučių spiningas – linkt, linkt. Ir dar taip smarkiai, kad veikiau nepamačiau, tačiau pajutau. Kirtau, suprantama. O Viešpatie aukštielninkas, yra! Ir dar visai nemenkas laimikis...
Išsitraukiau šapalą nesunkiai, nors jis ir bandė lįsti už dugne esančių akmenų. Svėrė žuvis apie kilogramą.
Kadangi varlių – tik pasilenkt tereikia, užkabinau dar vieną ir vėl pasiunčiau gundyti plačiaburnių plėšrūnų. Šįsyk žuvis užkibo dar greičiau, vėl masalą čiupo taip, kad spiningas nuo dvišakio vos nenulėkė. Vėl kirtau, traukiau, bet atsikabino – gal per silpnai kabliukas įsikirtęs, gal dar kas nors ne taip...
Užmečiau trečią varlę. Skambinu bičiuliui, kviečiu ateiti. Kol jis atpėdino, aš „įsegiau“ dar vieną panašaus dydžio šapalą.
Po to traukiau ir dar vieną, deja, pastarasis sugebėjo nusipurtyti nuo kabliuko. O draugui irgi padariau panašaus tipo dugninę. Iki pradėjo temti, jis sužvejojo net tris šapalus – man nosį nušluostė.
Žiobrius – spiningu
Panašus atvejis nutiko ir prie Nemuno netoli Bubių. Tą pavasarį keturiese išvykome žvejoti – trys bičiuliai nutarė dugninėmis pažiobriauti, o aš tikėjausi spiningu suvilioti gal šapalą, gal meknę, gal ešerį...
Ir labai smarkiai apsirikau. Plėšrūnės absoliučiai nereagavo į mano masalus, tik pavargau bevaikščiodamas paupiais ir braidžiodamas priekrante.
Ateinu prie dugnines užmetusių draugų. Pas juos situacija visiškai priešinga – traukia žiobrį po žiobrio, man net pavydu pasidarė. Bandyčiau ir aš, tačiau neturiu tinkamų žūklės įrankių. Nors kodėl...
Mano spiningas iki 12 g užmetimo svorio, ilgis – daugiau nei trys metrai – bus visai normali dugninė. Vėlgi, gelbėjo atsarginis ritės būgnelis su paprastu valu. Nors galėjo būti ir pintas, ne taip svarbu, kaip aną sykį, nes bičiuliai „sušelpė“ pavadėliais, kabliukais, svareliais, suktukais ir dar masalo davė.
Nesiplėsiu, pasakysiu tiek, kad po kokių trijų valandų pagal sužvejotų žuvų skaičių susilyginau su kolegomis, dar po pusvalandžio juos net aplenkiau. Ir žinau kodėl – kadangi žuvavau tik viena dugnine (atsiprašau, spiningu) ir mažiau laksčiau nuo vienos meškerės prie kitos. O ir veikiausiai pataikiau užmesti į „žiobrinį taką“, tačiau šį faktorių priskirsiu laimingam atsitiktinumui.
Kiek tada žiobrių pagavau – nepamenu, bet tikrai daugiau nei tuziną, išsitraukiau ir pusantro kilogramo karšį. Deja, vienas dar stambesnis plačiašonis išsprūdo tiesiog iš rankų. Turbūt Dievulis nubaudė, nes pradėjau šaipytis iš draugų...
Gal būčiau taip rezultatyviai ir nepameškeriojęs, nes kartais žiobriai kimba labai vangiai, vos, vos papurto dugninės galiuką, o aš juk gaudžiau spiningu. Bet tas mano spiningas pakankamai jautrus, dar net ne visos dugninės taip reaguoja į žuvies kibimą, todėl ir tokiu atveju veikiausiai nelikčiau „ant ledo“.
Kad kai kurie spiningai puikiai atstoja dugnines aš įsitikinau ne sykį. Netgi dabar turiu kadaise pirktą Mikado Feeling spiningėlį, kurio viršūnę buvau nulaužęs. Tais senais laikais šis spiningas buvo mano mėgstamas įrankis žuvaujant ultralight masaliukais. Todėl prisiprašiau, kad žinomas Vilniuje ir už sostinės ribų meistras Gintautas Stančikas priklijuotų kitą viršūnėlę. Jis tikras „auksarankis“, nes man buvo padaręs iš muselinės meškerės spiningą, kurį tada irgi labai mėgau.
Gintautas pataisė spiningą, tačiau padarė jį trijų dalių – viršūnėlę nepriklijavo, tačiau pagamino keičiamą – kaip dugninei. Beje, ir raudonai nudažė, nes originali buvo spiningo blanko spalvos – juoda. Įrankio jautrumas nesumažėjo, kas man labai keista, spiningavau tuo kotu dar ilgai, po to įsigijau geresnių, šitą įrankį numečiau į kampą...
Prieš porą metų pasigedau gerų picker dugninių. Pripažinkit, pas mus mažo užmetimo svorio šios įrangos tikrai nedaug. Nusipirkau kažkokią, ji iki 20 g užmetimo svorio, tačiau traukiant stambesnę žuvį linkdavo nuo pat rankenos – laimikio nesuvaldysi. Atidaviau brolio vaikams.
Prisiminiau turįs minėtą Mikado spiningą. Pažiūrėjau – nagi puiki picker gautųsi. Jo užmetimo svoris iki 10 g, bet nelinksta kaip botagas, ilgis – 3 m, žodžiu, idealu žuvaut kaip dugnine su lengvais svareliais ir plonu valu. Ir dabar kalbu neteoriškai, bet praktiškai, kadangi jau daugsyk bandyta ir ne vienas karšis bei šapalas buvo parplukdytas į krantą.
Ypač tokia dugninė (nerašau kabučių) praverčia, kuomet pavasarį meškerioju žiobrius su slankiojančiu svareliu, kuris slenka lygiu žvyruotu dugnu. Yra toks žiobrių gaudymo būdas, reikės kada parašyti atskirą straipsnį. Trumpiau tariant, čia reikalingas koto jautrumas, kad greitai sureaguotum į kibimą, skirtum kliuvinį nuo žuvies kepštelėjimo per masalą, o dugninės tam tinka ne visos net jei jos ir picker tipo.
Su match ir dugnine dirbtiniais masalais
Apie tai, kiek kartų esu iš match meškerės čia pat ant kranto konstravęs dugninę, gal net nepasakosiu, nes nusibostų skaityti. Pasakysiu tik tiek, kad tam labiausiai tinka ne itin standūs plūdinių kotai, bet ir ne visiškai lankstūs – kažkas per vidurį. Bet galimi ir dar įdomesni variantai.
Vienas mano pažįstamas žvejys, o jis yra universalus, nes vienodai gerai spiningauja ir žvejoja dugnine, plūdine, mėgsta match meškere gaudyti lydekas smarkiai užžėlusiuose vandens telkiniuose, dažniausiai senvagėse masalui naudodamas sukriukes, lengvas vartikles, sekliai neriančius voblerius.
Pasak meškeriotojo, ilgas kotas (o match meškerė būna ne trumpesnė nei 3,60 m, populiariausia yra 4,20 m) labai praverčia, kuomet tenka lengvą dirbtinį masalą mesti toli ir taikliai, vesti jį aukštesniuose vandens sluoksniuose tarp augalijos.
Galima ginčytis, galima su tuo sutikti, bet esmė tame, kad laimikiais jis nesiskundžia. Gal tai yra tiesiog įprotis, sunku pasakyti. Nes kitas irgi gerai žinomas ir tikrai puikus žvejys match meškerę taip pat nuolat naudoja spiningaudamas, kada toli nuo kranto sraunumose vilioja ūsorius ir šapalus mažais guminukais. Paprastai jis naudoja šoninio pavadėlio sistemą, gramzdai būna sąlyginai lengvi, valas – paprastas monofilamentinis, žvejyba – itin aktyvi.
Savo tokį pasirinkimą grindžia tuo, jog spiningaujant labai ilgu kotu mažiau gijos gula ant vandens, todėl jautrumas nė kiek nenukenčia, kadangi žuvauja greitos akcijos match meškere. Patikėkit, pagauna žuvų tiek, kad daugelis spiningautojų tik pavydėtų.
Kažkada, jei Kauno ir aplinkinių rajonų žvejai tuos laikus dar atsimena, ties Kauno marių hidroakumuliacine elektrine, kur yra Strėvos žiotys, buvo labai gera vieta gaudyti ešerius ir salačius. Sakau buvo, nes dabar ten stovi didžiausia tvora ir tiek Strėvos žemupyje, tiek ties šios upės žiotimis nepažuvausi.
Masalus meškeriotojai sviesdavo kuo toliau į marias. Naudodavo jau minėtą šoninio pavadėlio sistemėlę, tą klasikinį paternoster, tačiau kitaip nei prieš tai aprašytas spiningautojas, svarelius rinkdavosi jau masyvesnius. Ir prie pagrindinio valo rišdavo du arba tris pavadėlius su kabliukais, ant kuriu maudavo smulkius silikoninius vilioklius.
Užmesti tokią „girliandą“ galima tik ilgu spiningu. Bet dauguma nesukdavo galvos dėl spiningų ilgių, nes vietoje jų imdavo paprasčiausias dugnines, nes jos ilgesnės. Esu ir aš taip ne kartą žuvavęs, ir labai sėkmingai.
Žūklė, reikia pasakyti, gana paprasta – meti sistemėlę ir suki ritę, galima daryti nedideles pauzes. Panašiai dabar spiningaujama Nevėžyje, bet upėje nereikia taip toli sviesti masalų, o ir gramzdai pasirenkami lengvesni, todėl gaudoma ilgesniais spiningais.
Veikiausiai galėčiau paminėti ir dar panašių pavyzdžių, bet galbūt pakanka. Manau, kad reziumuoti minčių nereikia, supratote, ką norėjau pasakyti. Nors nesusilaikysiu nuo vienos pastabos.
Pastaruoju metu vėl išgirstu pasiūlymų Mėgėjų žvejybos taisyklėse vietoje dirbtinių ir natūralios kilmės masalų imti vardyti įrankius. Man labai įdomu, kaip pavadinsi dugninę, su kuria spiningauji, arba spiningą, kurį pritaikai kaip dugninę? O match meškerė su guminukais valo gale bus kas – spiningas ar plūdinė?
Romualdas Žilinskas
