Žūklė dugnine Baltijos priekrantėje. Vietos pasirinkimas, įranga

Na, bet neužbėgu už akių, skaitykite, derinkite žūklės įrangą ir, jei žvejojate, vasarą prie jūros ilsėtis bus dar smagiau.

Kaip rasti gerą vietą

Vietos pasirinkimas jūroje toks pats svarbus, kaip ir bet kuriame kitame vandens telkinyje. Pradedančiam žvejui iš pat pradžių būna sunku suvokti – verta šiame ruože mesti dugnines ar geriau bandyti laimę kitur.

Tinkamą žūklavietę galima daugmaž atspėti stovint krante – tereikia įdėmiau saulėtą dieną įsižiūrėti į vandenį, suprantama, jei tik bangos nėra didelės, ir jame pamatysite šviesesnes bei tamsesnes išilgai kranto besitęsiančias juostas. Tai – duobės ir sėkliai.

Mūsų priekrantėje jų išsidėstymas būna toks: kranto sekluma už kurios yra pirmasis dugno pagilėjimas, toliau – vėl sėklius ir antroji duobė, po to tįsta dar viena sekluma ir prasideda tikrasis jūros dugnas besileidžiantis į didelį gylį. Rečiau pasitaiko, kai už pirmosios daubos esančio sėkliaus yra tikroji giluma. Tokių vietų galima rasti Preiloje, Nidoje, Juodkrantėje, o Palangoje ir Šventojoje yra gerokai sekliau ir duobės nutolusios labiau nuo kranto.

Idealiausias variantas gaudant dugnine, jei masalą sugebame užmesti ant paskutinio sėkliaus šlaito. Bet taip būna labai retai, neblogai kuomet pavyksta masalą nusviesti bent į antrąją duobę. Blogiausiu atveju pakaks ir pirmosios daubos, tačiau reikia stengtis vilioklį patiekti ant jos krašto. Gaudyti pačiame sėkliuje yra beviltiška. Nuo to, kaip pajėgsite užmesti masalą, labai priklauso ir laimikio dydis ir jo kiekis. Čia galioja taisyklė – kuo arčiau, tuo smulkesnės žuvys ir jų mažiau.

Kada jūra nėra labai audringa, žvejai paprasčiausiai perbrenda pirmąjį dugno pagilėjimą (jei tai įmanoma) ir, atsistoję ant už jo esančios seklumos krašto, sviedžia masalą stengdamiesi permesti sekantį sėklių, t. y. pataikyti į antrąją duobę. Ji, kaip taisyklė, būna gilesnė ir platesnė už pirmąją.

Tačiau nei duobės, nei seklumos nebūna vienodo gylio ir pločio išilgai visos pakrantės, todėl kartais, nors ir labai retai, pavyksta užmesti dugninę taip, jog jos svarelis nukrenta net už paskutinio sėkliaus krašto. Kaip sakiau, tai yra geriausias variantas.

Nusviedęs masalą kiek galima toliau, meškeriotojas atlaisvina valą ir, nuvyniodamas jį nuo ritės, grįžta atgal į krantą, kur ant specialių atramėlių pastato dugninę. Be abejonės, didelės bangos labai neparankios tokiai žūklei ir braidžioti tada jūroje yra pavojinga.

Meškerės, ritės, valas, pavadėliai

Žūklei jūroje būtini tvirti įrankiai, nes dėl stiprių srovių, bangavimo dažnai naudojami labai sunkūs svareliai. Tam skirtos specialios jūrinės surf tipo meškerės, kurių ilgis 3,90 –4,20 m, nors yra ir ilgesnių, kainuoja „nuo... iki“ ir nuo jų kainos dažniausiai priklauso kokybė.

Ne visi žvejai daug laiko praleidžia meškeriodami jūroje, todėl ne visi tokias dugnines ir naudoja. Kai kam pakanka ilgesnių karpinei žūklei skirtų kotų. Kiti paprasčiausiai gaili pinigų arba tiesiog yra įpratę žuvauti tokiais meškerykočiais.

Aš taip pat gaudau ne jūriniais kotais (priminsiu, interviu imtas prieš šešiolika metų, redagavimo pastaba), bet tvirtomis feeder tipo dugninėmis, jų užmetimo svoris nuo 100 iki 150 g. Tam turiu savų priežasčių – tikrosios, tegul ir sunkiausios klasės super heavy dugninės žymiai jautresnės už specializuotas surf ir geriau parodo atsargios žuvies kibimą.

Dažniausiai jūroje žvynuotosios, nepriklausomai nuo jų rūšies, taip kresteli meškerę, jog ji krenta nuo stovelių, bet pasitaiko ir išimčių. Kartais, ypač esant didesniam bangavimui, tokios žuvys kaip žiobriai, masalą ragauja gana droviai ir lanksti viršūnėlė labai praverčia.

Tačiau mano pasirinkimas taip pat ne be priekaištų. Jei jūroje srovės ar bangos neša žoles, jomis aplipusį valą neįmanoma pilnai suvynioti ant ritės, nes aplipęs tomis žolėmis jis kliūva už siaurų žiedelių. Karpinių ir surf tipo meškerių žiedai gerokai platesni. Dėl šios priežasties jūrinės meškerės krante statomos stačiai, kadangi taip mažesnė dalis valo gula vandenyje, giją irgi mažiau veikia bangos ar srovės.

Ritės, žuvaujant dugninėmis meškerėmis, nebūtinai turi būti atsparios sūriam vandeniui. Baltija prie mūsų krantų nėra jau tokia druskinga, be to meškerės visą laiką stovi krante. Galima rinktis multiplikatorinę, tačiau pakaks ir neinercinės. Bet pastaroji turi būti tvirta ir turėti talpų būgnelį. Nekokybiška ritė subyrės jau per pirmąją žvejybą, jei teks naudoti kokių 5 uncijų svarelį ir vilkti jį per akmenuotą dugną.

Valas pavadėliams parenkamas ne plonesnis nei 0,20 mm, nors dažnai kiti meškeriotojai naudoja ir gerokai storesnį. Pagrindinis – 0,30 mm ar dar didesnio diametro, tačiau aš žvejodamas feeder tipo dugninėmis apsiriboju ir 0,24 mm. Šiaip jau gijos storis (nesugalvokite gaudyti pinta!) priklauso nuo meškerykočio standumo.

Žuvaujant jūrinėmis meškerėmis būtinas apie 5 m ilgio 0,50–0,60 mm storio paprasta ar plonesnė pinta išmetamoji gija. Metant sunkų svarelį be apsauginės gijos standžiu, sąlyginai „grubiu“ įrankiu, galite paprasčiausiai nukirsti pagrindinį valą.

Įsigykite ir specialias apsaugines pirštines arba antpirščius, kadangi stipriai užsimojus su kokių 200 g masės svareliu ir neatsargiai kyštelėjus pirštus prie slystančio valo, galite rimtai susižeisti. Masalas surf meškere užmetamas kitaip nei yra įpratę gėlųjų vandenų žvejai. Čia svarelis guldomas ant žemės ir vienu staigiu mostu sviedžiamas per petį.

Vienai meškerei rišu tris 20–30 cm pavadėlius, nors dažniau renkuosi minimalų ilgį. Tai neįmantri paternoster sistemėlė su suktukais. Suktukai neturėtų būti labai smulkūs, kadangi bangos gali supainioti valą. Nuo šios bėdos apsisaugoti, pavadėlį prie pat suktuko įveriu į minkštą 5–7 cm ilgio plastikinį vamzdelį.

Kabliukai

Dauguma dugninėmis jūroje gaudančių žvejų tvirtina, jog kabliukai šitokiam meškeriojimui būtinai turi būti ilgakočiai. Jų nuomone, tokius lengviau iškrapštyti iš žuvies nasrų.

Aš didelio skirtumo tarp kabliukų kotelių ilgio nematau, nes vis tiek apie 80 proc. visų jūroje pagautų žuvų juos būna labai giliai įrijusios ir tenka pjauti jų žiaunas. Tačiau užkarpėlės ant kabliukų kotelių būtinos. Taip geriau laikosi masalas, ypač, jei tenka žvejoti „porcija“. Kabliukai pasirenkami didesni – Nr.1–2, nes jūroje smulkintis neverta.

Yra buvęs atvejis, kai šalia gaudantys meškeriotojai traukė visai „padorias“ plekšnes, o man kibo vien mažylės. Priežastis – naudojau pernelyg smulkų kabliuką ir ant jo nėriau per menką žuvies gabalėlį. Kada prisirišau didesnį ir užmoviau stambesnę išpjovą, plekšnės bematant „padidėjo“ – smulkesniosios nepajėgė sudoroti solidaus kąsnio.

Plekšnes taip pat labai masina įvairūs papildomi karoliukai, kuriuos meškeriotojai kabina ant valo prie pat kabliuko. Ypač efektyvūs fosforiniai, neblogi balti, vos gelsvi, blankiai žalsvi arba skaidrūs. Galbūt tai joms primena kitų žuvų ikrus, kuriuos šios rajūnės ėda. Nors gal jos tiesiog smalsios, nes kai kurie meškeriotojai plekšnes gundo virš kabliuko pritvirtinę spindintį metalinį lapelį. Jūra banguoja, lapelis juda ir patraukia šių žuvų dėmesį.

Plekšnės apskritai ryja bet ką, kadangi jas skrosdamas beveik visada skrandžiuose randu įvairių šapų ar kitokių dugno nuosėdų. Bandžiau žvejoti ir su stintinėmis sistemėlėmis, masalus moviau ant mažų blizgučių – kibo. Tiesa, ypatingo skirtumo tarp jų ir paprastų kabliukų nepastebėjau, bet blogiau tikrai nebuvo. Tokios girliandos iš karoliukų nepamaišo meškeriojant ir kitas žuvis, ypač otus. Svareliai

Labai svarbi visos sistemėlės dalis yra svarelis. Nuo jo svorio bei formos priklausys kiek toli užmesite dugninę, kaip tvirtai bei ilgai jis gulės dugne. Kartais, rodos, ramią dieną pagreitėja jūros srovė ir net 5 uncijų gramzdas per tris minutes atsiduria prie pat kranto. Bangos, šoninis vėjas taip pat „sėkmingai“ ridena svarelį ir trukdo meškerioti.

Pagal visą logika, apvalus kaip šratas švino gabalėlis turėtų būti prasčiausias pasirinkimas, bet taip nėra. Jis labai greitai nuskęsta ir visa savo mase įsminga į minkštesnį dugną. Taip pat toks svarelis puikiai užsimeta, mažiau stringa tarp akmenų, nors tuo pat metu ir gerai ten laikosi, o traukiamas į krantą peršoka visas kelyje pasitaikančias kliūtis. Tokie gramzdai yra mano mėgstamiausi, kiti žvejai juos irgi dažnai naudoja.

Kada srovė itin stipri ar bangos didžiulės, tenka rišti specialų jūrinį svarelį. Jų rasite parduotuvėse ir lengvai atskirsite pagal neįprastą formą – į šviną įlydytas lenktas vielutes. Tai tarytum nagai, kurie tvirtai įsikimba į dugną, bet stipriai pasukus ritę atsilenkia – viela yra spyruokliuojanti.

Ramiomis dienomis, kuomet jūroje štilis, patarčiau naudoti „raketas“ arba dar kitaip – „torpedas“. Savo išvaizda šie svareliai ir yra panašūs į minėtus daiktus, o jų privalumas – traukiami pakyla virš dugno ir praktiškai neužsikabina už jokių kliūčių. Deja, esant štormui, jie neatlaiko bangų spaudimo ir nusiridena.

Kuomet jūra būna rami, srovė silpna pakanka ir 2 uncijų svorio bet kokios formos gramzdo. Nors aš tokiomis sąlygomis dažniausiai renkuosi 3 uncijų svarelį. Prastomis oro sąlygomis gali neužtekti ir 5 uncijų.

Tinkamiausias oras, paros laikas

Paprastai rytų, šiaurės rytų vėjai laikomi netinkamais žūklei. Mūsų Baltijos priekrantėje yra atvirkščiai. Mat visi rytų krypčių vėjai pučia į jūrą, o tai reiškia, jog ji rami. Tuomet žvejoti dugninėmis daug patogiau: galima bristi, toliau užmesti masalą, geriau matyti kibimas ir panašiai.

O štai žuvų daugiau prie krantų susirenka pučiant šiaurvakariui. Gaila, bet tuomet jūra gana smarkiai banguoja...

Geras ženklas, kai Kuršmarėse ir pačioje Baltijos priekrantėje ima „žydėti“ vanduo. Tada į jūrą atplaukia daug gėlavandenių žuvų.

Anot vietinių meškeriotojų, tai yra geriausias laikas žvejoti ungurius. Naktimis jie kartais užkimba vos keli metrai nuo kranto, kur gylis siekia kelius. Ne veltui vietiniai žvejai naktimis taip arti statydavo ūdas.

Tamsiu paros metu jūroje apskritai kimba stambesnės žuvys, nors daugelis meškeriotojų tuomet ramiai sau pučia į akį. Beje, dieną bangas vėlęs vėjas tada dažniausiai irgi aprimsta.

Skaniausias masalas unguriams yra gyvos arba negyvos žuvelės, o ne jų gabalėliai. Firminiu patiekalu naktiniams plėšrūnams pajūriečiai laiko tobius.

Meškeriojant naktimis patarčiau neskubėti namo ėmus švisti. Ne vien todėl, kad tokiu laiku galima sulaukti intensyvaus kibimo. Labai dažnai tekančios saulės spinduliuose pagelsvintoje jūroje mėgsta išsimaudyti undinėlės.

Žiūrėk, bėga kokia gražuolė krantu, nusimeta visus alei vieno drabužėlius ir pūkšt šalia užmestų dugninių. Pavargusios per naktį žvejo akys prašviesėja, širdis atsigauna...

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas