Žiobrius – plūdine meškere
Paskutinė žiobrių gaudymo savaitė ir... Ar lauksime kito sezono, jei norėsime suvilioti šią žuvį? Gal kas ir lauks, o tokių bus tikrai daug, kadangi žiobrių migracijos laikotarpiu nemažai yra „pripuolamai“ žvejojančių, bet kiti meškeriotojai žiobrių pagaus ir vasarą bei rudenį ar net žiemą. Beje, vasaros pabaigoje aš jų sumeškeriodavau dugnine naktimis, o rudenį visai sėkmingai gaudydavau plūdine. Beje, kaip ir šiuo žūklės būdu pavasarį.
Jau esu sakęs, kad kiekviename Lietuvos regione, kiekvienoje upėje vis kiti žiobrių, o ir apskritai visų žuvų meškeriojimo niuansai, tad pretenduoti į pranašus jokiu būdu nesiruošiu. Netgi priešingai – pabandysiu kai ką sulyginti, kadangi teko bandyti įvairius žiobrių žūklės variantus žuvaujant plūdine, ir vieni jų man pasirodė visai nevykę ten, kur kiti atnešdavo sėkmę, arba atvirkščiai.
Pasakymas, kad „ne meškerė gaudo žuvį, bet meškeriotojas“ yra teisingas. Tačiau tik dalinai, kadangi žodis „meškerė“ turi kur kas platesnę reikšmę, bet ne vien rankoje laikomą kotą. Kita vertus, netgi meškerykotis turės įtakos žūklės rezultatams, bet apie tai vėliau.
Tik dvi „žiobrinės“ sistemėlės?
Nepamenu kur internete perskaičiau, kad yra dvi pagrindinės žiobriams skirtos gaudyti sistemėlės – su šoniniu pavadėliu ir naudojant palei dugną (ir kažkiek dugnu) slenkančią slyvutę, t. y. vieną laisvai valu slankiojantį svarelį.
O aš manau, kad tų sistemėlių yra ir trys, ir keturios, ir dar daugiau. Kad šitos dvi pagrindinės – gal taip, gal ir ne, kadangi pastaruoju metu žvejai sau daug smegenų nesuka ir radę internete vaizdo įrašus bei straipsnius, tiesiog semiasi iš ten žinių ir bando tai, ką paviešino tos informacijos autoriai. Labai gali būti, kad tie autoriai irgi sėmėsi išminties iš kitų autorių...
Dabar kalbu apie meškeriotojus, kurie žuvauja, kaip jau sakiau, „pripuolamai“ arba yra šiaip pradedantieji žvejai. Nematau nieko blogo tame, kad jie žiūri ir mokosi, anaiptol, bet darsyk noriu akcentuoti, jog žiobrius galima meškerioti ne tik taip, ir ne visur viskas tiks.
Savo straipsniuose dažnai nukrypstu į praeitį, tačiau vėlgi vadovaujuosi principu, kad kažkas nauja veikiausiai yra pamiršta sena. O kartais „sena“ pamirštama neribotam laikui.
Čia suku link to, kad dar prieš kokius dvidešimt penkerius ar daugiau metų šio straipsnio herojų (ne mane, o žiobrį) ties Kaunu žvejai plūdinėmis meškeriodavo dažniausiai naudodami irgi mano straipsniuose nesyk minėtą grandinėlės sistemėlę, kuomet ant valo užspausdavo N skaičių nedidelių mažėjančia tvarka svarelių, gylį sureguliuodavo maždaug pusantro karto didesnį nei žūklavietėje ir lengvai prilaikydami (toli įsibridę!) Neryje ir Nemune prisitraukdavo galybę žiobrių. Ir jei tada kažkam iš tų žvejų pasiūlytum tas dvi, kaip dabar sakoma, „pagrindines“ sistemėles, jie, švelniai tariant, būtų labai nustebinti.
O ir masalai tada geriausi būdavo ne uodo trūklio, tačiau musės lervos, kurių ant kabliuko verdavo kokias penkias. Sėkmingai žuvaudavo žiobrius ir sliekais. Dar naudodavo nesūdytus lašinius, tačiau ne žiobriams, nors pakliūdavo ir tų žuvų.
Nesigilinsiu, kodėl tokie masalai, bet faktas tas, kad tuomet ištraukdavo gerokai stambesnių egzempliorių. Visų pirma – tada buvo daugiau ir stambesnių žiobrių, nors gal tai – antraeilė priežastis, nes antra – net ir dabar bandydami meškerioti žiobrius sliekais jų pagausite dažniau didesnių, nors pats kibimas bus gerokai retesnis. Kaip ir viliodami žiobrius krevetėmis.
Tad jei norite „rinktinių“ šios rūšies žuvų – gaudykite minėtais viliokliais. Kodėl ne musės lervomis? Kadangi nukamuos aukšlės, šitos piktžuvės anais laikais nebuvo tokios „piktos“. Aš tikrai nesapnuoju, kalbu rimtai.
Tiesa, reikėtų pasakyti, kad žiobrių patelės ženkliai stambesnės už patinus. Nors pasitaiko ir stambių „vyrų“, kurie išvengė tinklų, meškeriotojų kabliukų ne vieną ar du migracijos sezonus. Ir smagu, kad bent jau šįmet moteriškos giminės atstovių pagautų žiobrių tarpe radau daugiau nei pernai ar užpernai.
Du nepanašūs, bet teisingi variantai
Na, bet grįžkime iš caro Riuriko laikų į šią dieną. Jau dabar matau, kad straipsnis bus ilgokas, tad apsiribosiu viena sistemėle iš tų dviejų dabar „populiariųjų“, nes ją išties dažnai naudoju ir ne vien žuvaudamas plūdine. Tai vadinamoji paternoster arba šoninio pavadėlio sistema.
Įdomu tai, kad ši sistemėlė turi keletą variacijų, ko niekas kažkodėl nemini. Kai kuriems žvejams gal atrodys, kad tai yra smulkmenos, tačiau tos „smulkmenos“, jei jų nepaisysite, gali sugadinti žūklę ir jūs nuspręsite, kad tokio tipo sistemėlė niekam tikusi, o tie, kas ją viešino, tarkim, kur nors you tube kanaluose – „muilina“ akis žvejams.
Neminėsiu pavardžių, vardų, bet berašydamas straipsnį įsijungiau vieną laidą, kur laidos vedėjas aiškina, kaip reikia žvejoti plūdine žiobrius. Ten siūloma imti ne mažiau nei 5 g plūdrumo plūdę ir kabinti gale valo lašo formos svarelį, kurio masė pūtų 0,5 g mažesnė už plūdės keliamąją galią, t. y. 4,5 g. Ir akivaizdžiai rodoma, kaip plaukia plūdė, kaip kimba žiobris, kaip jis pakertamas ir ištraukiamas. Ir jokio čia akių dūmimo nėra, tai atliekama tikrai profesionaliai.
Garantuoju, kad nemenka dalis žiūrovų susikoncentruoja ties sistemėle, plūde ir po to bando lygiai taip pat meškerioti. Bet... neretai pasitaiko, kad nieko nesigauna. O todėl, jog bespoksodami į kompiuterio ar TV ekraną visiškai neatkreipė dėmesio, kokioje tėkmėje žuvavo vedantysis. Beje, jis to irgi neakcentavo, tačiau buvo galima matyti, nes jo minėtos upės pavadinimas – dar ne viskas.
Kitoje laidoje rodoma, kad reikia žiobrius žvejoti 4–5 g ir ne plūdresnėmis plūdėmis, tai net pabrėžiama, tačiau apačioje dera kabinti trečdaliu arba perpus lengvesnės masės svarelį. Tokiu atveju tai būtų jau minėtai 5 g plūdei apie 2,5–3,0 g gramzdas. Ir lygiai taip pat vedantysis smaginasi traukdamas žiobrį po žiobrio.
Tik vienas jų požiūris į sistemėlę sutampa – atstumas nuo svarelio iki pavadėlio turi būti ne daugiau nei 10 cm, optimaliausia – 5–7 cm. Ak, taip – abudu žuvauja su match tipo meškerėmis.
Bet apie skirtumus dar ne viskas. Pirmasis rekomenduoja kone burbulo formos plūdes, antrasis aiškina, jog turėtų būti panašios į šeivą, vos platesne viršutine kūnelio dalimi ir tokios yra geriausios. Pirmojo pavadėlis yra iki pusės metro, o antrojo – kone metrinis. Tas pats ir su atstumais tarp plūdės ir svarelio – vienu atveju jis praktiškai atitinka žūklavietės gylį, o kitu apie 1,5 karto didesnis. Tai kaip iš tiesų?
Iš tiesų abu žvejai yra teisūs, kadangi jie meškeriojo skirtingomis sąlygomis. Tenai, kur dugnas smėlėtas, molėtas, žvyras labai smulkus, o tėkmė daugiau arba mažiau vienalytė, sąlyginai negreita, o veikiau vidutinė, gylis gana didelis, na, kokie 1,5–2,0 m, o žiobriams tai gana daug mažose upėse, toji sistemėlė su sunkesniu gramzdu ir trumpesniu pavadėliu išties tinkama.
Tačiau su ja bus sudėtinga žuvauti, jei srovė smarkesnė, dugne yra stambios frakcijos žvyras, kur maišosi dar ir „kumštiniai“ bei didesni akmenys, gelmė siekia metrą ar vos daugiau. Ir pavadėlis čia reikalingas ilgesnis. Ne todėl, kad masalas arčiau dugno, nes tai tiesiog nelogiška – ilga tėkmės veikiama valo atkarpa plevėsuos, mes gaudome juk prilaikydami plūdę. Bet čia viskas vyksta daug greičiau ir ant ilgesnio pasaitėlio esantį vilioklį žiobris keliais mirksniais ilgiau galės laikyti gerklėje be pasipriešinimo, dėl ko bus daugiau kibimų, kabliuką žuvis įris giliau.
Kitaip nutiktų, jei meškeriotume sunkiu masalu, t. y. rištume avižėlė, „veidrodėlį“ ir pan., ar naudotume bent jau nedidelį, bet sunkų patį masalą, tarkim, žirnį. Tada veikiausiai su ilgu ir plonu (!) pavadėliu jis išties ilgiau būtų padugnėje, tačiau jokiu būdu ne uodo trūklio lervos pamautos ant plonavielio kabliuko.
Toji „pūsta“ plūdė yra mažiau jautri, nesvarbu, kad ji sunkesnio svarelio panardinta iki pat antenos, tad šiuo atveju reikalingas greitas reagavimas į kibimą, dėl ko pavadėlis bus trumpas – vos žiobris apžioja masalą, išsyk ir matosi. Jei pavadėlis yra ilgas, gal matytume, gal ne, o gal vėluotume pakirsti.
Taip pat tokia sistemėlė dažnai „apgausׅ“ žvejį meškeriojant nelygiame dugne ir greitoje tėkmėje, kadangi sunkesnis svarelis nardins plūdę tiesiog atsimušęs į akmenį ar dugno kupstelį – supainiosite su kibimu.
Kaip bebūtų keista, tačiau būtent greitoje tėkmėje geriausiai plūdė yra šeivos, platėjančios į viršų šeivos, ištęsto apversto lašo formos. Tai daug sykių patikrinti variantai ir jie optimaliausi pagal savo jautrumą kibimui, tačiau kartu lengviau leidžia identifikuoti, kada svarelis tiesiog „pasigavo“ laikiną kliuvinį, t. y. akimirkai truktelėjo žemyn plūdę trumpam sustodamas.
Galima apskritai be plūdės
Bet kokiu atveju meškeriojant plūdine meškere, naudojant vieną arba kitą sistemėlę, pageidautina ilgesnė lygaus dugno atkarpa. Todėl ir žiobrių taip visur nepažuvausite. Kaip ir su mano minėta grandinėle, kurią vadindavo „rožančiumi“. Tose vietose Neryje arba Nemune, kur vietos yra tinkamos, susirinkdavo būrys žvejų, nes kitur paprasčiausiai negalima tokiu principu žvejoti, sistemėlė nuolat klius už dugno ir vos ne kiekvienu pravedimu paliksite Neptūnui dovanų kabliuką.
Kai kurios mažesniosios upės šiuo atžvilgiu ir dėkingesnės, nei didžiosios. Ten yra ištisų kilometrų, kur upės vandenį plukdo bemaž viename gylyje ir vienodu greičiu, dugnas pakankamai lygus. Todėl ir gaudymas plūdine tose vietose gerokai populiaresnis, nes jis daug našesnis, nes dugnine žuvauti dėl tų „lygumų“ sudėtingiau.
Kita vertus, kaip jau neseniai esu rašęs, mažesnėse upėse žiobriai plaukia mažiau išsibarstę, juos suspaudžia krantai, rasti „žiobrinę“ vietą mažiau sudėtinga. Na, ne visur jie vienodai gerai kibs, tačiau Nemune arba Neryje tinkama gaudymui tokiu būdu plūdine meškere vieta bus bevertė, jei ten nesilanko žiobriai – jie praplaukia kur nors palei priešingą krantą...
O kaip žuvauju aš? Kaip kur ir kaip kada. Yra toks vadinamasis „mokslinio baksnojimo principas“, kuomet bandai tol, kol atrandi geriausią žvejybos variantą. Jei kur nors nedidelėje upėje galima apsiriboti, kaip tie TV laidų autoriai ir rodo, kaip aplinkiniai tų regionų žvejai pratę kažkokiu vienu sistemėlės variantu ir jis netgi įgauna tų rajonų pavadinimus, tai mano dažniausiai „zonduojamuose“ vandenyse taip paprasčiausiai neįmanoma.
Atleiskit, kad nevartoju mažesnių upių pavadinimų, kalbu bendrine prasme, nes koks nors „vietinis“ žvejas gali pasigesti mano nuorodose 0,5 g svorio ar 10 cm ilgio – visai to nenoriu. Tiesa, jei manote, kad TV laidų vedantieji važiavo kurti laidas iš vakaro dūrę pirštu į Lietuvos žemėlapį – labai klystate. Jie bent keletą dienų analizavo tų vietų žūklę, konsultavosi su ten žuvavusiais meškeriotojais, gal net kur nors išsibandė panašius gaudymo būdus, jei lig tol nebuvo bandę.
Sistemėle su šoniniu pavadėliu galima žvejoti visai be plūdės. Ir pakankamai sėkmingai. Čia kaip ir su pusdugnine, o ja, beje, taip pat kartais tikari našiai gaudau Neryje žiobrius, – sunku pasakyti, koks tai išties žūklės būdas – labiau dugninė ar labiau plūdinė.
Taip kalbu, kadangi imu match meškerykotį, sistemėle tinkama abiem žūklės būdams, tačiau gramzdas ridenasi dugnu ir kibimą junti ranką. Būtent todėl ir tinka labiau standus bei jautrus match blankas, bet ne dugninė, nes būtų nepatogu laikant rankoje žiūrėti į meškerės galą, juolab, kad vėluotume pakirsti, o reikia – momentaliai, antraip žuvis spjaus masalą. Nors paieškojus gal rastumėm ir tinkamą dugninę, tačiau, atvirai pasakius, net nesistengiau, išsiverčiu su tuo, ką turiu – ne kasdien juk taip žuvauju.
Beje, match blankas gali būti ir medium akcijos, jei meškerė tokia, kaip mano Browning Sphere Match M – jausite kibimą puikiai, nors jos ilgis 4,20 m, o trumpesnė geriau šitokiam gaudymui, ir užmetimo svoris iki 30 g. Tokių brangių tikrai nebūtina pirkti, žiūrėkite, pavyzdžiui, Salmo asortimentą ir ten rasite gerokai pigesnių ir tikrai gerų match kotų.
Veikiausiai dar galėčiau ilgai ir nuobodžiai kalbėti šia tema, bet jau pavargau berašydamas, einu ant upės kranto atsigauti. Na dabar specialiai su plūdine, nes su dugnine šįmet atsigaudžiau žiobrių į valias...
Romualdas Žilinskas
