Žieminė žiobrių žūklė
Gintarą Nauckūną pažįstu jau daug metų, kartu su šiuo puikiu žveju žuvavau irgi daugybę kartų. Kad Gintaras gaudo spiningu ir velke įspūdingus trofėjus, žino pusė Lietuvos meškeriotojų, tačiau ne ką prasčiau jis meškerioja ir kitais žūklės būdais, suprantama, sėkmingai vilioja žuvis ir iš po ledo. Šįsyk jūsų dėmesiui rašinys apie žiobrių žūklę, kuriame, kaip supratote iš įžangos, mintys yra ne mano, jas tiesiog užrašiau...
Kauniečiams pasisekė – jie turi puikią galimybę nenutolstant nuo miesto pažvejoti didžiosiose mūsų upėse, didžiausioje Lietuvos vandens saugykloje – Kauno HE. Žiema nėra jokia išimtis. Tačiau tokiu metų laiku Kauno meškeriotojai Nemune ir Neryje žuvų beveik negaudo, o štai mariose bei Nevėžyje jie labai mėgsta poledinę žūklę.
Kadangi apie Kauno HE sunku ką nors nauja papasakoti, nes dabar šis vandens telkinys puikiai pažįstamas ne tik mūsų miesto, bet ir viso krašto žvejams, pasidalysiu mintimis apie Nevėžį. O konkrečiai – apie žiobrių meškeriojimą žiemos sąlygomis, nes Lietuvoje atsirastų dar nemažai poledinės žūklės mėgėjų, kuriems tokia žvejyba yra pakankamai egzotiška.
Nevėžis žiemą yra sunkiai prognozuojama upė. Apskritai poledinė žvejyba gana sunkiai nuspėjama, bet minėtas vandens telkinys priklauso kaprizingųjų tipui. Žinoma, pirmasis ledas čia, kaip ir praktiškai visuose vandens telkiniuose, būna tikrai dosnus. Bet tai tęsiasi tik gal kokias dvi savaites. Tada puikiai kimba kuojos, žiobriai, plakiai, nedideli karšiukai, be abejonės, ir ešeriai.
Viena upės atkarpa
Tačiau man Nevėžis dar labai įdomus ir savo žiobriais, kurie upėje kimba ištisą žiemą. Kaip minėjau, esant pirmam ledui, – puikiai, o vėliau su pertraukomis. Gali savaitę laiko meškerioti ir pagausi gal vieną ar du smulkius žiobriukus per dieną, bet gali pasitaikyti taip, jog per pusdienį prigaudysi leistiną normą.
Visgi niekada nemeškeriojusiam žiobrių, jų Nevėžyje pasigauti bus sudėtinga. Ne tik dėl tam tikros žūklės technikos, bet ir dėl to, kad reikia žinoti, kur ieškoti šių žuvų. Netgi aš, jau daug metų šioje upėje gaudantis žiobrius, ne visada greitai aptinku jų mėgstamas vietas.
Ruožas, kuriame galima sumeškerioti žiobrių, yra gana ilgas ir siekia apie 2,5 km. Įdomu tai, kad jie geriausiai kimba tik toje atkarpoje, kitur papuola dažniausiai tik vienetai. Bet netgi ir žinomame ruože reikia paprakaituoti gręžiant eketes, kadangi žiobriai nuolat keičia maitinimosi vietas. Galimas atvejis, kad draugas pagaus tuziną šių žuvų, o tu, net ir žinodamas šią atkarpą, ištrauksi vieną ar dvi. O gal ir nė vienos.
Aišku, retai taip būna, nes juk žvejai seka ir kitus žvejus, mato, kaip kam kimba, draugai susiskambina mobiliaisiais telefonais. Kai žiobriai „sujuda“, Kauno meškeriotojai greitai sužino ir suguža ant ledo. Slėpk neslėpęs, bet žinia vis tiek per dieną pasiekia tuos, kurie daugiau ar mažiau specializuojasi žiobrių žūklėje, na, bent jau moka juos gaudyti. Apskritai tokios žinios, kaip geras kibimas Nevėžyje (bet kokių žuvų), miesto meškeriotojai pro ausis nepraleidžia.
Beje, svarbu dar ir tai, jog netgi tokia lėtos srovės upė kaip Nevėžis, ne visą šalčiausiąjį metų sezoną yra po tvirtu ledu, tad užsitęsus atodrėkiui gali ant jos ir neužlipti. Puikus pavyzdys yra ši žiemą. Paskui vėl stoja šalti orai ir ledas sutvirtėja iš naujo...
Žiobrių nerasite visai palei krantą sekliai, kažin ar pasitaikys ir pačiame vagos viduryje. Dažniausiai jie kimba 3–4 m gylyje. Geriau masalus griebia apniukusiu oru, tačiau tada, kai vyrauja pastovus žemas slėgis. Kai ilgiau būna aukštas slėgis, giedra, tuomet žvejai tenkinasi smulkiomis kuojytėmis, plakiukais. Viduržiemyje ir pavasariop žiobriai suaktyvėja per polaidžius. Tiesa, kartais pasitaiko, jog tenka eiti ieškoti įlankų, nes ant upės tiesiosios pagreitėjus tėkmei neįmanoma gaudyti.
Dažniausiai žiobrius Nevėžyje gundau avižėle. Kiti meškeriotojai bando stovinčio tipo sistemėles su plūdėmis arba be jų, kai kas mėgina žvejoti „patraukiant“, tačiau man smagiausia gaudyti aktyviai su avižėle. Kai ir žiobrių kibimas aktyvus, pastebėjau, jog šitaip meškeriojant žūklė būna efektyviausia, našiausia. Kokią avižėlę rinktis?
Esminis dalykas gaudant žiobrius yra jausti kontaktą su dugnu. Pagal tai ir pasirenku avižėlę. Vis dėlto meškerioju upėje, o Nevėžyje tėkmė dažnai būna skirtinga dėl Kauno HE įtakos (vanduo kyla Nemune ir stabdo Nevėžio srovę), dėl nuolatinių atodrėkių ar užsitęsusių šalčių.
Gali būti taip, kad pakaks normalios volframinės avižėlės, bet kartais tenka imti ir vos ne piršto galo dydžio masalą. Daug kas priklauso nuo valo storumo, nes kuo jis storesnis, tuo sunkesnę avižėlę teks rinktis. Bet žiobriai yra pakankamai stiprios žuvys, kartais pasitaiko pagauti stambokų egzempliorių, todėl plonesniu nei 0,10 mm storio valu nepatarčiau žvejoti. Kažkada mėginau, bet netekęs kelių avižėlių meškerioju su 0,12 mm diametro gija. Taip gaudo beveik visi, nes 0,14 mm storio valas jau bus per storas ir reikės sunkesnės, didesnės avižėlės, o tai kartais menkina žūklės rezultatus. Trumpiau tariant, sistema atidirbta ir pasirinktas optimaliausias variantas.
Beje, metai metams nelygūs, orai taip pat turi įtakos, tad kartais prireikia itin stambių avižėlių, nes vanduo upėje būna labai sraunus ir aukštas. Yra pasitaikę žiemų, kuomet sezono pradžioje gausiai snigo, po to prasidėjo staigus ir užsitęsęs atodrėkis...
Kada Nevėžio tėkmė smarki, tada ir žuvys glaudžiasi prie dugno. Taip yra ir su žiobriais. Bet kai tėkmė susilpnėja, kai vanduo tampa vos tekantis, žiobrius galima gaudyti ir netradiciškai „aukštai“, t. y. maždaug pusmetris virš dugno.
Žiobrių kaprizai
Žiobriai gana įnoringi avižėlių spalvoms. Išskirčiau tris labiausiai jiems tinkamas: juodą, asfalto (tamsinto balto metalo) ir vario. Kartais pasiteisina natūralaus balto metalo matinė, raudona ir geltona. Pirmosios trys spalvos yra stabilios, t. y. jas bandydamas niekada neprašausi. O gaudant kitų minėtų spalvų avižėlėmis galima nepagauti arba visai nieko, arba žvejoti labai rezultatyviai. Menu, vienais metais žiobrius itin traukė geltonos avižėlės, bet vėliau jų dėmesys šiems masalams kažkodėl išblėso.
Žiobrio kibimas yra nuspėjamas pagal sargelio judesius. Ne šimtu procentų, bet dažniausiai ši žuvis suvirpina sargelį ir kelia jį aukštyn. Tada ir kerti. Pasitaiko, kad kimba tik smulkūs 200–300 g žiobriukai, vietiniai vilijampoliškiai juos „kazokėliais“ vadina. Bet kartais įsimaišo ir puskilograminių ar dar stambesnių. Retai, tačiau pasitaiko dienų, kada masalus čiumpa tik stambieji egzemplioriai, o jei dar ir labai aktyviai, žvejams tenka grįžti namo anksčiau nei planavo – dienos norma juk 5 kg. Tad esant geram kibimui neįsijauskite...
Seniai pastebėjau, jog kai kurios volframinės avižėlės su skylutėmis pjauna valą. Nesvarbu, kad į tas skylutes būna įklijuoti kembrikų gabalėliai – tai laikina apsauga, nes kembrikas nusidilina ir valas galiausiai nupjaunamas į aštrų avižėlės skylutės kraštą. Todėl vis ieškodavau avižėlių su kilputėmis. Bet jei nepatinka forma, spalva, ką daryti? Gal būtų gera avižėlė, bet be kilputės?
Tada atsiminiau turįs dar senų rusiškų kabliukų. Nugnybdavau jų kotelius su kilpelėmis, palikdavau kotelio galiukus ilgio sulig avižėlės ertme ir įklijuodavau į vidų. Tam puikiai tiko „Super Moment“ klijai, bet ne paprasti, o želė konsistencijos. Kad būtų dar patikimiau ir žuvis neišluptų tos savadarbės kilpelės, valą verdavau per ją ir užrišdavau ant avižėlės kabliuko kotelio. Beje, kalbu būtuoju laiku, nes dabar tokių avižėlių kokybė yra daug geresnė.
Meškeriojant žiobrius masalu kartais susigundo kuojos, karšiukai. Pastarieji žiemą Nevėžyje retai kada būna daugiau nei pusės kilogramo.
Masalui naudoju uodo trūklio lervų kuokštelį. Kiti masalai man nelabai pasiteisino. Nebent noriu tikslingai pagauti karšį, tada dar prie trūkliukų ant kabliuko kabinu ir vadinamąją „pinką“ – smulkią pašarinę musės lervutę.
Retai, bet būna, kad susigundau žvejoti „stovinčia“ sistemėle. Tai tiesiog žieminis dugninės analogas. Čia irgi yra vienas svarbus niuansas – reikia pasirinkti patį lengviausią svarelį, kurio nenuneštų tėkmė. Jei nuleistas į eketę jis paslenka dugnu kokį pusmetrį yra gerai, tačiau kuomet pakėlus plaukia pasroviui, toks netinka. Kaip ir per sunkaus, kadangi su masyviais gramzdais žiobrių kibimas bus daug prastesnis.
O sistemėlė visai paprasta – slankiojantis valu svarelis ir pavadėlis su plonavieliu mažu kabliuku. Pavadėlio ilgis priklauso nuo srovės stiprumo – kada ji smarki, imu 50–60 cm ilgio pavadėlį, jei vanduo vos teka, pakanka ir sprindinio.
Vis dėlto dar geriau nei kabliukas žiobrius vilioja mažytės avižėlės. Tai vadinamieji taškeliai, veidrodėliai ar panašaus tipo viliokliai, kurie pritaikyti kaip papildomi masalai, nes rišami virš pagrindinės avižėlės. Jie gali būti patys įvairiausi. Ir išbandyti reikėtų visokius, kadangi neretai vienokius žiobriai čiumpa mielai, o į kitus nė nežiūri. Kitą dieną būna priešingai.
Šitaip gaudant svarbu teisingai užmauti trūkliukus. Kai kurie žvejai to nemoka ir stebisi, kad žiobriai prastai kimba ar visai negriebia masalo. Jie kabina uodo trūklio lervas per galvutes ir palieka beveik nuogą kabliuką. O reikėtų lervutę užnerti iki pusės ant kabliuko ir palikti kaboti tik jos dalį. Taip uždengsime kabliuko gylį. Žiobriai įtarūs, todėl ši apgaulė netgi labai pasiteisina. Beje, gaudant kuojas tai irgi efektyvu.
Ir dar – meškeriojant šia sistemėle patarčiau nepersistengti su kabliukų dydžiu ir trūklių kiekiu. Daug geriau yra smulkūs kabliukai (su veidrodėliais – juo labiau), ant kurių neriamos 3–4 lervutės.
Pavasariop žiobriai ima kibti su vis retesnėmis pertraukomis. Bet negaliu pasakyti, ar šįmet kovo mėnesį bus galima ant Nevėžio ledo užlipti. Jei taip – žiobrių tikrai pagausime.
Gintaras Nauckūnas
