Velkiavimas. Spiningai ir ritės

Jūroje yra visai kita specifika jau vien todėl, kad velkiaujama itin didelėse gelmėse, nors, aišku, ne visada – priklauso kokias žuvis gaudysi. Taip pat ir laimikio dydis, masalai, įvairūs specializuoti užgilintojai daro savas pataisas renkantis įrankius. Aišku, tuos pačius arba panašius užgilintojus žvejai naudoja didesniuose ežeruose bei tvenkiniuose, tačiau taip žuvaujančių meškeriotojų yra nedaug, kaip ir tų, kurie gaudo iš katerių, kas jūroje įprastas dalykas. Didžioji dauguma žvejų ežeruose ar tvenkiniuose velkiauja daro iš valčių, o upėse apskritai retai pamatysi didesnius už jas laivus, kuriuose sėdi žvejai. „Upės“ gal netgi nevertėtų vartoti daugiskaitos, nes vėlgi absoliuti dauguma mūsų žūklautojų velkiauja tik Nemune ir vos keletas meškeriotojų bando laimę Neryje, Nevėžio žemupyje.

Jei kalbėdamas apie velkiavimo taktiką, techniką galėčiau rašyti atskirus straipsnius apie šį žūklės būdą stovinčiuose ir tekančiuose vandenyse, tai minėdamas įrankius nematau prasmės jų skirstyti, nes faktiškai tas pats spiningas ir ta pati ritė tiks velkiavimui bet kokio tipo mūsų gėluosiuose vandenyse. Aišku, čia irgi yra savų niuansų, nes gali būti, kad kažkas naudos specialias užgilinimo sistemėles, kažkas velkiaus itin dideliais masalais ir tai pakoreguos įrankių pasirinkimą, nes reikės gal ilgesnio, gal stipresnio koto, galingesnės ritės. Tačiau dabar kalbu apie daugumą žvejų, juolab šis rašinys orientuotas į pradedančius velkiautojus.

Kokio galingumo spiningo reikia velkiavimui? Kiek rodo mano praktika, pilnai pakanka iki 21–30 g užmetimo svorio standartinio koto netgi upėje, kur dažniausiai masalas velkamas prieš srovę. Sakau „standartinio“, turėdamas omenyje standesnį spiningą, o ne tą, kuris linksta nuo pat rankenos. Kita vertus, labai „kieti“, ypač didesnio užmetimo svorio (30 g arba daugiau), spiningai prastai amortizuoja, jais gaudant žuvys neretai nusipurto nuo kabliuko, taip pat daug rečiau pasikerta pačios. Atrodytų, kad turėtų būti atvirkščiai, visgi praktiškai yra būtent taip – gaudant labai standžiu kotu pajauti smūgį ar net kelis ir išsitrauki tik lydekos arba sterko dantų apdraskytą voblerį, kartais netgi atlenktą trišakį. Beje, itin „minkštas“ spiningas šiuo atveju irgi ne ką geriau.

Manding, kad optimalus variantas yra vidutinės arba vos greitesnės nei vidutinės akcijos kotas. Patys geriausi tie spiningai, kurių viršūnėlė linksta maždaug nuo trečio, ketvirto žiedelio pakankamai juntamai, o visa likusi blanko dalis irgi šiek tiek išlinksta. Tai gana subjektyvus apibūdinimas, kadangi žiedeliai gali būti išdėstyti nevienodais tarpais arba (ir) skiriasi bendras jų skaičius, nes, tarkim, 2,75 m ilgio tokio užmetimo svorio kotai būna ir su 9, ir su 11 žiedelių. Visgi viršutinėje spiningo dalyje jie išrikiuoti daugiau ar mažiau panašiais tarpais.

Tokie spiningai turi ir kitą privalumą – gaudant su jais gerai matosi masalo judesiai, jaučiama, kada vobleris „pasigavo“ žolę, ant valo užsikabino šapai ir kitos šiukšlės, vilioklis ėmė arti dugną ir panašiai. Aišku, galima spiningą laikyti visą laiką rankose ir praktiškai su bet kokiu kotu, jei tai ne visiškas „parabolikas“, pajusite masalo darbą, tačiau tai vargina. Būna, jog laikyti kotą rankose kitąsyk netgi pageidautina, nes retais atvejais plėšrūnės nori ritmingai trūkčiojamo vilioklio. Bet tai yra veikiau išimtis iš bendros taisyklės, kadangi šis manevras labiausiai pasiteisina stovinčiame vandenyje, jo gana daug žvejų apskritai nenaudoja.

Galbūt koto testas pasirodys kažkam per menkas, nes būtent velke pagaunama didžiausia dalis stambių plėšrūnų, tame tarpe ir didžiuliai šamai, bet turėkite omenyje, kad gaudote iš valties ir tai palengvina žuvies traukimą. Esu minėjęs savo rašiniuose, kad upėse masalas dažniau velkamas prieš srovę, visgi dažnai gaudoma negiliai neriančiais vobleriais, jų pasipriešinimas yra menkas, o jei grobuonės pageidauja agresyvesnių crank tipo voblerių, pastarieji dėl savo staigaus ir didelio panirimo gylio, atleidžiami visai netoli valties. Todėl ir jų pasipriešinimas netgi stiprioje tėkmėje yra toks, kad tokio užmetimo kotai visiškai tinka žūklei velke. Guminukų ir blizgių neverta šiuo atveju net minėti, nes jų priešprieša tėkmei, lyginant su vobleriais, yra nedidelė. Dažnai velkiaujantys žvejai turi ne vieną ar du spiningus, o bent keturis arba penkis ir juos pritaiko reikiamoms žūklės sąlygoms.

Žūklės prekių parduotuvėse galima nusipirkti specialiai velkiavimui skirtų spiningų, ant kurių blanko išrikiuota labai daug palyginti nedidelių žiedelių, tokie kotai yra labai lankstūs, bet ypatingai tvirti. Skonio dalykas, bet man asmeniškai šie spiningai nepatiko būtent dėl jau minėtos priežasties – jie pernelyg „minkšti“. Be to tėkmėje, kai tenka traukti stambią žuvį prieš srovę, prisieina tiesiog „pompuoti“ dirbant beveik vien rite, nes pats kotas pernelyg menkai amortizuoja, juo sunku varginti stambią žuvį – labiau pavargsta pats meškeriotojas. Tikrai negalėčiau tvirtinti, kad visi specializuoti velkiavimui spiningai būtent tokie, daug ką lemia kaina, gamintojas.

Yra ir labai gerų. Tai specialūs St. Croix vienos dalies kotai, kurie ir jautrūs, ir pakankamai standūs, apie tvirtumą nė nekalbu. Tiesa, jie trumpi, bet velkiaujant labai ilgas kotas nebus didelis privalumas, veikiau atvirkščiai, kai pritrauksite laimikį prie pat valties – jį bus sunku pasiimti netgi graibštu. Kita vertus, dviejų dalių 2,60–2,75 m standartiniai spiningai yra įprastas velkiautojų įrankis, pats tokius naudoju ir nejaučiu didelio diskomforto. Be to jie pigūs, kaina gerokai menkesnė nei amerikietiškų arba japoniškų vienos dalies velkiavimui skirtų spiningų. Dar vienas privalumas – koto transportavimas. Vienos dalies spiningas, jei jis ir, tarkim, 2,20 m ilgio, mašinoje gali būti per ilgas, o išardytas įprastinis spiningas puikiausiai išsiteks.

Pagrindinis ritės reikalavimas velkiaujant – jos tvirtumas. Tai liečia tiek gaudymą srovėje, tiek ir stovinčiame vandenyje. Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, jog paprastai tvirtos neinercinės ritės yra tos, kurios lėtai vynioja valą, t. y. jų perdavimo skaičius lygus maždaug 4:8 ar 4:9 apsukoms, mažesnio dabar jau retai gamina. Čia jau būtų savotiškas minusas, nes gaištamas laikas vyniojant toli atleistą valo atkarpą. Tačiau gija susukinėjama dažnai tik tada, kai geras kibimas arba, tarkim, upėse plaukia daug įvairių šiukšlių ir kabinasi už masalo. Kompensuojant šį trūkumą reikėtų rinktis ne mažesnes nei 4000 dydžio rites, kurios, savaime suprantama, greičiau vynios valą. Netgi 5000 arba 6000 dydžio ritės bus visai tinkamos ir tikrai geros. Nors ir vėl – valo neprireikia tiek, kiek talpina jų būgneliai, nebent naudosite labai storą pintuką. Atsarginiai būgneliai visada pravers, čia turbūt nereikia net aiškinti.

Kalbėti apie patikimą stabdžių sistemą – kartoti tas pačias standartines reklamines frazes, kas man be galo nuobodu. Priekinius rinksitės ar galinius – kas kaip yra įpratęs. Faktas, kad stabdžiai čia turi būti itin tvirti, kaip ir ričių lankelių mechanizmai, kurie, beje, velkiaujant genda gana greitai. Bet kurios ritės dalys tokioje žūklėje privalo būti tvirtesnės, patikimesnės nei įprastiniame spiningavime, nes patiria didesnes apkrovas.

Galima naudoti ir multiplikatorines rites. Ir nors po truputį dalis žvejų vis dažniau ryžtasi pirkti tokias rites, visgi jos pas mus dar labai nepopuliarios. Velkiautojai jūroje priešingai – labiau mėgstamos multiplikatorinės, tačiau gėluosiuose vandenyse retai kada pamatysi meškeriotoją tampant paskui valtį masalus, kuomet jo spiningas su „multu“.

Romualdas Žilinskas