Unguriavimas upėse
Ungurys mūsų gėluosiuose vandenyse būna neilgai – patelės iki 9 m. amžiaus, o patinėliai – iki 7 m. Jei atmestume tą periodą, kuomet jie auga, faktiškai šių žuvų žvejybai lieka vos du – trys metai. Meškeriotojų džiaugsmui nedidelė dalis ungurių dėl nežinomų mokslininkams priežasčių pasilieka ilgiau nei 7–9 metus. Tačiau aš nesiruošiu pasakoti apie visą ungurių gyvenimo ciklą, kurį mūsų meškeriotojai, manau, žino puikiausiai. Tiesiog pasidalinsiu patirtimi, kaip žvejoju šias žuvis upėse, nes bet kokiu atveju unguriai jūrą iš ežerų bei tvenkinių pasiekia tekančiu vandeniu.
Ir kuo upė didesnė, kuo daugiau intakų ji turi, tuo didesnė tikimybė ten pagauti ungurį. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad Neris ir Nemunas šiuo atžvilgiu pranoksta visas mūsų upes. Dar viena paguodos kibirkštėlė tekančių vandenų mėgėjams – unguriai didžiosiose upėse gali užtrukti visą šiltąjį sezoną, mano nuomone, bent jau rudeninės migracijos unguriai (didesnioji jų dalis stovinčius vandenis palieką apie balandį–gegužę, o mažesnioji – rudens viduryje) žiemoja upėse, nes tai – šiltamėgės žuvys. Tad vilties sužvejoti ungurių mums dar yra, nors jie nyksta labai sparčiai.
Prisipažinsiu, kad tikslingai ungurių upėse jau nebegaudau maždaug 5 metus, nes iki tol paskutinės žūklės mane smarkiai nuvylė. Sužvejojau šių žuvų, tačiau tekdavo sėdėti kokias tris naktis, kol pagaudavau vieną ungurį. O juk prieš 7–8 metus ungurių per vieną naktį buvo galima ištraukti ne vieną. Ir kažin kur trenktis net nereikėjo – čia pat, miesto ribose Nemune ar Neryje sumeškeriodavau. Įdomiausia, kad kai kurie žvejai stebėdavosi: upėse unguriai? Žinoma, kur jie dėsis, juk turi praplaukti ir pro Kauną, jei migruoja iš Neries baseino ežerų.
Jei paklaustumėte, kur galima upėje rasti ungurių, atsakyčiau, jog bet kur. Seniau rašydavau, kad tai tokia ar kitokia vieta, vėliau perskaitęs ir išanalizavęs savo ankstesnius straipsnius supratau, kad sukonkretinti žūklaviečių beveik neįmanoma. Bent jau jei bandai pagauti ne užtrukusį upėje (juk kalbėjau apie tai) ungurį, bet paprasčiausiai migruojantį į nerštavietes Sargaso jūroje. O jis kitaip nei lašiša ar šlakys – ėda viską, ką pakeliui randa.
Todėl iš pradžių man atrodydavo keista, kad, gaudydamas naktimis ūsorius, ungurį išsitraukdavau vos ne iš upės vagos, kur akmenys, žvyras, smarki srovė. Visą laiką ungurys man asocijavosi su ramia tėkme, dumblėtomis įlankomis. Didesnėje gelmėje pagauti unguriai paprastai būdavo gerokai stambesni nei sumeškerioti arti kranto. Bet irgi esant tam tikroms žūklės sąlygoms – kai upių lygis būdavo stabilus arba žemas. O pakilus vandeniui dauguma ungurių plaukdavo į priekrantės zoną, slinkdavo žemyn upe palei krantus ir, beje, geriau kibdavo. Tačiau tai būdinga daugeliui upių žuvų, čia nieko naujo nepasakiau.
Žvejoti juos Nemune, kai staiga Kauno HE atidarydavo šliuzus, būdavo tikras košmaras, ypač antroje vasaros pusėje, nes upe plaukdavo jau net ne pavienės vandenžolės, o ištisi jų tumulai, kurie kabindavosi už dugninių valo ir jas kartais net nuversdavo nuo stovelių. Tada visą naktį neprisėdi – vis trauki meškerę, nuiminėji nuo valo visokį šlamštą ir užmeti iš naujo. Kol tvarkai vieną dugninę, jau reikia traukti kitą... Per tas vandenžoles dažnai net kibimą pražiopsai. Laimei, kad ungurys giliai įryja masalą, pasitaikydavo ištraukti ne tik kupstą augalų, bet dar ir tarp jų įsipainiojusį ant kabliuko pasmigusį ungurį. Bet esant normaliomis žūklės sąlygoms jo kibimą vargu ar pražiopsosite, kadangi gyvatžuvė lenkia dugninės viršūnę labai išraiškingai.
Jei bandysite patykoti upėse kuriam laikui apsistojusių ungurių, tada iš tiesų geriau rinktis ramesnes vietas, kur yra dumblo, augalijos. Tai gali būti net ir visiškai be tėkmės užutekiai. Tokiose vietose ungurius kartais žvejodavau plūdine (apie tai reikėtų atskiro straipsnio), bet geriausia šiuo atveju yra dugninė meškerė – ji universalesnė.
Traukiamą ungurį vargu ar supainiosi su kokia kita žuvimi. Vynioji valą ir jauti, kaip kitame jo gale kažkas tartum sukasi. Veikiausiai taip ir yra, nes ungurys savo ilgu kūnu stengiasi užsikabinti už kokio nors kliuvinio. Ne kartą likau it musę kandęs, kai gaudydavau juos tarp akmenų – gyvatžuvės sugebėdavo taip apvynioti valą apie riedulius, kad būdavo neįmanoma išlupti. Todėl žūklavietės prieigas, gaudant ungurius, reikėtų išvalyti nuo visokių augalų, žuvį stengtis traukti į atviresnę priekrantę. Yra buvę, kad ungurys atsikabindavo tiesiog akyse – užsikabindavo uodega už lelijos, lūgnės stiebo, įlįsdavo į apsemtus pakrantės meldus. Jei ši žuvis randa atramą uodegai, sugeba neįtikėtinai mikliai nurauti kabliuką nuo įtempto valo. Beje, rangydamasis ungurys susuka ir pavadėlį (nepadeda net suktukai), ypač kada šią žuvį trauki prieš tėkmę, tada valas tampa ne toks tvirtas. Jei pražiopsai kibimą ir tik po kurio laiko patikrini dugninę – amen – barzda garantuota. O laimikis – ne, nes žuvis jau galėjo nutrūkti.
Turbūt geriausiai ungurį pasistengti traukti labai greitai, bet tokiu atveju reikia tvirtų valų, o ir su tokiais ne visada pavysta, juk minėjau – jis be galo landus ir pasinaudos šiekštynų, vandenžolėmis, net akmenimis, kad tik atsilaisvintų.
Sakoma, kad ungurys nebijo pintų gijų, bet aš abejoju, nes gaudydamas pavadėliais iš pinto valo – nieko nepešiau. Galbūt naktys netinkamos buvo, sunku pasakyti, tačiau vėliau tos minties atsisakiau. Stori monofilamentiniai valai taip pat turi trūkumą, tenka tėkmėje naudoti labai sunkius svarelius, tad čia reikėtų ieškoti kokio nors optimalaus varianto. Vienaip ar kitaip, plonesnio nei 0,20 mm pavadėlio nerekomenduočiau.
Ir dar – graibštas unguriui gali būti ne spąstai, o išsigelbėjimas, nes jis įsipainioja į sietą ir taip nutraukia kabliuką, pralenda pro retas tinklo skyles arba atsispyręs uodega iš jo akimirksniu išsirango, bet prieš tai dar spėja nutraukti kabliuką. Nebent pakišę po unguriu graibštą mestumėte žuvį į krantą – toks būdas dažnai būna veiksmingas ir aš jį naudodavau. Bet bėda tada kita – įkritęs į žoles, krūmus ungurys lygiai taip pat sėkmingai nutraukia pavadėlį ir šliaužia neįtikėtinai vikriai į vandenį. Kol pastebi tamsoje, kur jis yra, gali būti per vėlu...
Apie sistemėles dugninei net nekalbėsiu, tai būtų pilstymas iš tuščio į kiaurą. Yra du pagrindiniai tipai – su slankiojančiu svareliu (suprantama, dar ir potipiai – slankioja kilpele, tiesiog valu ir pan.) bei paternoster. Aš ungurius upėse visada gaudau pastarąja sistemėle, kaip ji atrodo smulkiai nepasakosiu. Beje, pačia paprasčiausią: trišakis suktukas, kuris jungia pagrindinį valą, pavadėlį ir ant plonesnio valo pririšta apvalų svarelį.
Masalui upėse naudoju tik sliekus. Geriausia – didelius naktinius (ant kabliuko kabinu tik vieną), nors kartais nežinia, ko tie unguriai nori – jie mieliau griebia mėšlinių sliekų kuokštelį arba tik vieną mažą sliekutį. Galbūt paprasčiausiai tas masalas jiems pasitaikė palei nosį, todėl ir čiupo, o gal panorėjo maitintis kokiais nors mažais dugno gyviais. Vis dėlto didesnioji dalis ungurių užkibo gaudant naktiniais sliekais. Bandžiau smulkias žuveles – per savo gyvenimą esu upėje taip sužvejojęs tik vieną ungurį, ant šlyžio, bet tai buvo seniai, tada, kai jų tekančiame vandenyje pagaudavau daug. Geras masalas yra vingiliai, bet jais dabar nevalia žvejoti. Visokia egzotika – vištos žarnos, dėlės, pašvinkusi mėsa ir pan. – kvailystė. Tiesa, ežeruose unguriai mieliau renkasi kitokius masalus, bet apie tai – kitąsyk.
Jei jau lygintume mūsų ir kitų šalių ungurius, tai reikia pasakyti, kad lietuviški dažniausiai linkę maitintis naktimis. Esu sužvejojęs ir dieną, bet gerokai mažiau, santykiu 1:10. Kiek girdėjau, kitur meškeriotojai nevargsta ir labai sėkmingai juos gaudo šviesiu paros metu. O metų laikas... Man sėkmingiausias upėse būdavo rugpjūtis ir rugsėjo pirma pusė.
Romualdas Žilinskas
