Smagiausia poledinė žūklė. Kur ieškoti laimikio
Jau visai nukvakau į senatvę, sakysite. Arba suvaikėjau. Neskubėkite su išvadomis – ne savo amžių turiu omenyje, bet žuvį apie kurią šis straipsnis – aukšlę. Meškeriotojai į ją žiūri su panieka. Nebent žvejai sportininkai specializuojasi aukšlių gaudyme, na, dar vaikai jas masiškai gaudo, kitąsyk pensininkai „bovijasi“.
Ir neskubėkime nuvertinti aukšlių, nes yra gera patarlė: kada žuvys nekimba, tuomet ir vėžys geras laimikis. O dabar juk žiema įsibėgėjo, tad su normaliu laimikiu, kuo toliau, tuo bus problematiškiau.
Kita vertus, ar daug mes tų žuvų turime, kurios žiemą iš po ledo mūsų siūlomus masalus kramto? Pasvarstykite patys – atmetam lydekas, vėgėles, kurioms tam tikrais šio meto laikotarpiais galioja žūklės draudimai, tad belieka ešeriai, sterkai, stintos ir kelios rūšys karpinių, kurias ant vienos rankos pirštų beveik galima suskaičiuoti.
Beje, o kas yra geras laimikis žiemą? 2–3 kg ešeriukų, kuojų, plakių? 2–3 vienetai puskilograminių karšiukų? Mūsų sąlygomis tai galima vertinti visai neblogai. Ak, tiesa, dar yra sterkai. Bet jų pas mus mažai, o ir meškerioti šių žuvų lietuviai žvejai žiemą nemoka, tad šis trofėjus – itin retas.
Sausio antroje pusėje ir vasarį tik dar menkesnis žvejojamų žuvų pasirinkimas, o ir tos žvynuotosios prastai kimba – viduržiemis. Tiesa, upėse gaudomų žuvų sąrašą galima praplėsti, nes tekančiame vandenyje įmanoma šapaliuką nutverti ar, esant gerai dienai, žiobrių sužvejoti. Bet vėlgi, tai labiau tikėtina žiemos pradžioje arba pavasarėjant. Žodžiu, žvejybinis štilius...
Nepaminėjau lašišinių žuvų, kurias su spiningais galima nuo Naujųjų Metų laisvai žuvauti. Bet pasitaiko tokių žiemų, kad lašišautojams teks sugalvoti, kaip galima šia žuvis iš po ledo vilioti. Kaip bus šįmet – pamatysim...
Apie didelę, didelę... aukšlę
Todėl dabar ir aukšlės gali tapti visai geidžiamu laimikiu. Kalbu ne apie srovines, nes, kas nežino, yra dar ir tokia aukšlių rūšis, tačiau apie tas tikras, ichtiologų vadinamas paprastąsias, kurių mūsų vandenyse pilna. Žiemą šios žuvys pakankamai aktyvios, tik meškeriotojai kažkodėl tokio laimikio kratosi.
Be reikalo. Juk sprindinis ešeriukas ne ką geriau nei tokio pat dydžio aukšlė. Bent jau kulinarine prasme. Skoniu aukšlė tikrai neprasta, o išvalyti ją daug lengviau nei mažą dygliuotąjį, kuris be visa ko dar ilgai dėžėje pragulėjo ir nuo šalčio jo žvynai tapo it betoninis apvalkalas. Jei palygintume sportinį interesą, azartą, tai irgi galima ginčytis – smulkius ešeriukus ar aukšles yra smagiau gaudyti.
Beje, aukšlės gali būti ir ne tokios jau smulkios, kaip kiti įsivaizduoja. Suaugusi aukšlė, jei gerai maitinasi, yra tikrai stambesnė už žolinį ešeriuką ar kur nors mažuose tvenkiniuose, karjeruose iš po ledo traukiamas kuojytes, plakiukus. Ši žuvis gali pasiekti ir 20 cm dydį, bet tai jau bus itin stambus šios rūšies egzempliorius, bet 15 cm dydžio aukšlės net ir mūsų vandenyse neretos.
Tačiau aukšles tokiu metų laiku nėra taip jau paprasta sužvejoti. Bene pagrindinė priežastis ta, kad šios žuvys po ledu nors ir plauko palyginti aktyviai, visgi ne taip, kaip vasarą, o ir koncentruojasi tam tikrose vandens telkinio vietose. Kitas dalykas, kuris trukdo žvejams persiorientuoti į aukšlių žūklę – tai šių žuvelių pomėgis laikytis arti ledo, t. y. vandens viršutiniuose sluoksniuose. Paprastai meškeriotojai žiemą linkę žuvų ieškoti prie dugno, tad net ir kaip atsitiktiniai laimikiai aukšlės pakliūva nedažnai.
Tarkim, gaudant avižėle nežinomame vandens telkinyje praktiškai visada žuvų paieškas meškeriotojai pradeda žemutiniuose vandens sluoksniuose. Čia įmanoma sužvejoti ir ešerį, ir plakį, kuoją, ir karšį, žodžiu, radus kažkokių minėtų žuvų sambūrį, galima bandyti parinkti joms tinkamiausią avižėlę, galbūt pradėti jaukinti ir taip pasiekti optimaliausių rezultatų susikoncentravus į tikslinę kažkurių žvynuotųjų žūklę. O tai, kad kažkur palei pat ledą plauko tuntas aukšlių, niekam nė į galvą, nes avižėlė staigiai nuleidžiama padugnėn ir ten bandoma vilioti jau minėtas žuvis.
Rečiau masalas keliamas į vandens vidurinius sluoksnius ir tik labai retai bandoma ieškoti žuvų netoli ledo šarvo. Beje, poledinė žūklė tik prie dugno ar vos aukščiau irgi yra stereotipinis mąstymas, nes netgi ešeriai ar plakiai kitąsyk pakyla netoli vandens paviršiaus.
Šiek tiek nukrypdamas nuo pagrindinės temos pasakysiu, kad yra pasitaikę atvejų, kuomet gaudant ešerius (tikslingai, nes tai buvo jų pamėgti vandens telkiniai) esu ir pats pražiopsojęs didesnę dalį dienos. Tiesiog veltui gręžiojau eketes, laksčiau po visą telkinio plotą, bet tik vakarėjant visiškai atsitiktinai sumeškeriojau pirmąjį tos dienos dryžuotį vandens paviršiuje.
Tik vėliau specialiai jau leidau masalą į nedidelį gylį, nors po manimi buvo 5–7 m gelmė ir traukiau ešerius iš po pat ledo. Jei bandytumėte tai daryti dažniau, galimas daiktas, kad pagautumėte aukšlių. Taip pat labai įmanoma, kad tokia žūklė jums patiktų ir, palikę mintis apie ešerius ar karšius, tiesiog įniktumėte į kur kas aktyvesnę ir labiau rezultatyvią žvejybą.
Taip pat nemažai meškeriotojų mano, jog aukšlės žiemą kimba tik tekančiame vandenyje, t. y. upėse. Faktas, kad šių žuvelių ten daugiau ir jas rasti yra lengviau. Nors dėl kiekio ginčyčiausi. Kai kuriuose ežeruose aukšlių tiek, kad jas su samčiu gali semti. Ne veltui Glūko ežere rengiamos aukšlių gaudymo varžybos.
Kauniečiai pastaruoju metu pakankamai dažnai žvejoja aukšles Nevėžyje. Ši upė palyginti greitai užšąla, aukšlių čia apstu, tad jas visai mielai gaudo vietiniai meškeriotojai. Bet gana keista, kad niekas nebando aukšlių žuvauti Nemune, o juo labiau Neryje, kur galėtų atsiverti itin didelės šių žuvų gaudymo perspektyvos.
Prisipažinsiu, kad ir pats to nedarau, nors žadu kasmet, bet vis atidedu ir atidedu. Juk dar būna žiemų, kuomet didžiosios upės ties Kaunu sustoja anksti, ledas čia susidaro tvirtas ir tikrai galima bandyti meškerioti Nemune ir Neryje. Na, bent jau ramesnėse įlankose...
Kaip ir sakiau, aukšlės žiemą koncentruojasi tam tikrose vietose. Kitaip nei vasarą, jos vengia smarkios srovės, bet neplauko ir ten, kur yra visiškai stovintis vanduo. Suprantama, kad turiu omenyje upes. Geriausiai jų ieškoti ten, kur tėkmė vidutinė ar mažesnė už vidutinę, nelabai išsklaidyta. Puikios vietos yra netoli krantų, tačiau su sąlyga, jog ten bus apie 1,5–2,0 metrai gylio ar dar giliau. Aukšlės, kaip jau minėjau, neplaukios palei dugną, nors kažkodėl laikysis ties didesne gelme.
Panašiai yra ir tvenkiniuose arba ežeruose – aukšlės vengs seklumų. Tačiau, jei lyginsime tvenkinį ir ežerą, tai ieškoti jų teks skirtingose vietose.
Esmė tame, jog šios žuvelės net ir stovinčiuose vandens telkiniuose stengsis plaukioti ten, kur yra bent kiek judančio vandens. Tad tvenkiniuose jos laikysis toliau nuo krantų – ties buvusiomis upelių vagomis, netoli užtvankos arba pačiame tvenkinio gale, kur įteka upeliai. Žinoma, tai neliečia kitokio tipo tvenkinių – paprastų kūdrų, nes jos apskritai gali neturėti jokių intakų. Būna ir pratekančių ežerų, juolab – karjerų. O juk čia kartais aukšlių populiacija yra labai didelė.
Deja, visiškai nepratakiuose vandens telkiniuose aukšlės žiemą tampa labai apatiškos ir jas pagauti sudėtinga, nes per patį viduržiemį šios žuvelės beveik nesimaitina. Tačiau, jei yra bent koks intakėlis, netoli jo žiočių visada galima tikėtis aukšlių kibimo. Reikia pasakyti, kad nėra taisyklių be išimčių, todėl konkrečiame vandens telkinyje gali būti savi žuvų aktyvumo bei kibimo niuansai. Straipsniuose, jei neminiu konkretaus vandens telkinio pavadinimo, aš visada kalbu apibendrintai.
Pajaukinęs tuščias neliksi
Kitas labai svarbus dalykas ieškant aukšlių susibūrimo vietų yra tas, kad jos net ir šaltuoju metų laiku nenusėdi viename plote ir visu būriu bent kažkiek juda. Tad, atradus aukšlių buvimo vietą, galima imtis dvejopos taktikos: arba gaudyti vienoje-keliose eketėse nedideliame plote, arba gręžti eketę po eketės bandant atspėti žuvų būrio judėjimo kryptį. Netgi alkanos ir aktyvios aukšlės nebūtinai liks prie laimingos eketės – jos gali ir pasitraukti.
Jaukinimas tokiu atveju yra labai perspektyvus, bet reikia turėti omenyje, kad čia tiks ne bet koks žieminis jaukas. Juk prievilas skęs, o žuvelės jį ris tik paviršiuje arba geriausiu atveju lydės bekrentančias žemyn jauko daleles iki vidurinių vandens sluoksnių.
Tiesa, upėse gali pasitaikyti ir tokių atvejų, kad itin aktyvios aukšlės kibs ir prie dugno, bet tada turi būti nelabai didelis gylis, kuris neviršys 1,5 m. Tačiau ir ne visiška sekluma, nes, jau sakiau, kad aukšlės dabar tokių vietų vengia. O tvenkinyje ar ežere pagauti palei pat dugną poros metrų gelmėje šią žuvelę yra labai retas, išimtinis atvejis. Na, bent jau aš nežinau tokių vietų, gal kur nors, kada nors...
Taigi, jauką derėtų pasirinkti labai smulkų, mažai vilgyti vandeniu, kad jo sudedamosios dalys skęstų kiek įmanoma lėčiau. Kai kurie žvejai aukšlėms ar kitoms karpinėms žuvims prievilo apskritai nedrėkina, beria sausą į eketę ir jis tik po kurio laiko pradeda grimzti žemyn. Beje, paprastos manų kruopos tokiu atveju yra visai neblogas jaukas aukšlėms.
Bet dar labiau jas traukia paprasti džiūvėsiai. Jų daug nereikia, nes žuvys gali persisotinti. Praktiškai dienai pilnai pakaks kokių 200 g sausų džiūvėsėlių. Žinoma, smulkios uodo trūklio lervutės – tikras aukšlių skanėstas, tačiau tai jau brangus prievilas ir ne kiekvienas gali sau leisti išlaidauti gaudant aukšles. Be to trūkliukai greičiau skęs nei manų kruopos ar džiūvėsiai, tad jų reikės ir atitinkamai daugiau.
Ką mauti ant avižėlės kabliuko? Gaudant aukšles, nustebsite, bet irgi yra tam tikrų paslapčių, kurias žinant, laimikis bus tikrai gausesnis. Bet apie tai – jau vėliau...
Romualdas Žilinskas
