Šliaužte per upės dugną
Tai, kad tokiu metų laiku upėse viliojant silikoniniais masalais ešerius, sterkus, galbūt ir lydekas, šis spiningavimo būdas yra vienas perspektyviausių – net neabejoju. Kita vertus, nereikėtų, o ir nenoriu, užsiciklinti žūkle tik šaltame vandenyje gaudant pasyvias plėšrūnes. Lygiai taip pat sėkmingai juo galima spiningauti pavasarį, vasarą, rudenį, kuomet grobuonių apetitas net labai geras arba... dar prastesnis nei dabar.
Bet apie žūklės būdą, animavimo techniką vėliau. Pradėsiu nuo to, kad išvardytos įžangoje plėšrūnės minta ne vien į save panašiais žvynuotais ir pelekuotais sutvėrimais. Ir net nepriklausomai nuo savo dydžio. Ešerių tai neliečia, bet iki sprindžio dydžio dryžuotųjų gal nežvejosime – palikime augti.
Ką žuvys mėgsta, o mes ne
Taigi ryja jos visokias lervas, kirmėles, dėles, varles, vėžius ir kitokius vandens gyvius, kuriuos gali pagauti ir apžioti. Suprantama, kad tiek pagauti, tiek ir apžioti tuos padarus minėtoms grobuonėms didelių keblumų nesudaro.
Visai kas kita yra plėšrūnių norai ir galimybės. Na, taip – ešeriai, o kartais ir sterkai, specialiai medžioja vėžius, lydekos dažnokai varliauja. Tačiau dėlių, kirmėlių arba vabalų tikslingai negaudo, nebent koks ar kokia pasitaiko šalia, tuomet ir nutveria.
Beje, jei pastebėjote, dauguma šių galinčių praturtinti grobuonių racioną padarų ir padarėlių yra ropojantys bei šliaužiantys, tačiau ne plaukiojantys. Išimtis gal būtų varlės, bet ir jos žiemą, ankstyvą pavasarį arba vėlų rudenį glaudžiasi prie dugno.
Turbūt jau supratote, kur link lenkiu. Teisingai – visus šiuos papildomo maisto „atstovus“ galite rasti bet kurioje žūklės prekių parduotuvėje, nors jie ir bus pagaminti iš silikono. Dažnai netgi iš specialiai prisodrinto atitinkamais kvapais ir turinčio tam tikrą skonį. Žodžiu, žvejok ir dar norėk. Deja, mūsų meškeriotojai nelabai mėgsta žuvauti tokiais masalais.
Žinau kodėl. Paprasčiausiai niekaip negali patikėti, kad jie bus geresni nei klasikiniai guminukai. Meškeriotojai savaip yra teisūs – lervų, kirminų, varlių ar vėžių imitacijomis spiningauti sudėtingiau, negu mes esame įpratę riperiais arba tvisteriais. Todėl ir rašau šitą straipsnį...
Grįšiu dar prie guminukų kvapo bei skonio. Per eilę metų įsitikinau, kad tokie silikoniniai masalai išties yra geresni nei „bekvapiai“ ir „beskoniai“. Tiesa, išsyk skirtumo galima net nepastebėti. Nes jei žuvys aktyvios, kimba be didesnių maivymųsi, atitaikai animavimo būdą, reikiamos rūšies, dydžio ir spalvos masalą, tuomet visokie atraktantai ir aromatizatoriai atsidurs antrame plane.
Tačiau kibių dienų būna mažuma, o ne dauguma, todėl neretas atvejis, kad plėšrūnei įsiūlysi tik tuos „pagerintus“ silikoninius vilioklius. Vėlgi ilgainiui pastebėjau, kad pirkdami „valgomus“ guminukus žvejai nelabai akcentuoja, kokio kvapo ir skonio yra guminukai. Jie net nežiūri, kas yra užrašyta ant pakuočių – krabas, skumbrė, vėžys – koks skirtumas... Kokios firmos gamintojos – irgi nesvarbu, bele atidarius pakuotę juntamas kvapas...
Išties skirtumas yra. Ir, vėlgi, jį pajausti galima tik išbandžius įvairiausių firmų gamintojų produkciją, o tai, be abejonės, užtruks ne vieną ar du sezonus. Tuomet įsitikintumėte, kad vieni guminukai yra geresni už kitus ne vien dėl savo formų, spalvų, silikono, tačiau ir dėl minėtų dalykų.
Aišku, dalis žvejų net nebandys gilintis, nes paprasčiausiai žino – girdėjo, matė, galop patys sėkmingai išbandė konkrečios firmos konkrečius masalus, ir to jiems pakanka. Tarkim, šiuo metu pas mus Keitech, Lucky John silikoniniai masalai yra „ant bangos“, tad jau vien tų firmų pavadinimai yra tarsi rezultatyvesnės žūklės garantas.
Jei atkreipėte dėmesį, absoliučią daugumą „valgomų“ guminukų sudaro būtent įvairių gyvių imitacijos arba visai nematyti egzotiniai padarai, o riperiai ir tvisteriai tokie būna tikrai ne visada. Turbūt kas nors pasakys, kad taip yra todėl, kad tie neįprasti mums masalai plačiai buvo pradėti gaminti vėliau už klasikinius ir jiems išsyk pritaikė naujausias gamybos technologijas.
Bet tai – tik dalis tiesos, nes skonis ir kvapas taip pat tampriai susiję su specifiniais vilioklių animavimo būdais. Jei guminukas juda sąlyginai greitai, agresyviai, plėšrūnės jį čiumpa be ilgesnių dvejonių. Tuomet minėti „pagerinimai“ turi menkesnę reikšmę, nei tais atvejais, kada masalas vedamas lėtai ir žuvims yra laiko ne tik jį gerai apžiūrėti, tačiau ir labiau pajausti jo kvapą, o atsargiai apžiojus – dar ir skonį.
Galvakablis – tik retsykiais
Kad nereikėtų toliau rašinyje man nuolat vardyti visą eilę imituojamų gyvių (kirmėlių, sliekų, varlių, vėžių ir taip toliau), vadinsiu juos bendriniu pavadinimu – lervų imitacijomis. Nebent išskirsiu kokią nors atskirą tų masalų grupę.
Taigi lervų imitacijoms populiarusis džigavimas tinka kone mažiausiai. Jokiu būdu ne visoms, tačiau toms, kurios turi plačius kūnelius ir daug galūnių (vėžiai, varlės, vabzdžių lervos) arba yra smarkiai ištęstos į ilgį (įvairūs sliekai, dėlės). Kai kurie tokios rūšies masalai labai geri žuvaujant Drop Shot metodu, kiti puikiai pasiteisina gaudant Jig Rig būdu. Tačiau kone visi jie bus kibūs naudojant paprastesnę spiningavimo techniką, kurią pavadinčiau „šliaužimu“.
Išsyk pasakysiu, kad ir plačiai naudojami galvakabliai, ypač „šratiniai“, irgi bus ne pats geriausias pasirinkimas. Tai įtakoja masalų animavimas, nes ant galvakablio užmautos lervų imitacijos atrodys ne itin natūraliai, be to labiau strigs dumble, upės akmenynuose. Kaip vėliau pamatysite, vilioklių pravedimas gali būti gana įvairus, todėl kai kada lengvesnius galvakablius visgi galima pritaikyti.
Kad labai nenutoltumėme nuo mums labiau įprastų dalykų, silikonines lervas siūlyčiau kabinti ant ofsetinės galvutės kabliukų. Tiesa, tada geriausiai naudoti ne paprastus, bet ofsetinius kabliukus, nes, kaip supratote iš užuominų, tai bus lėtas masalų traukimas dugnu. Todėl kliuvinių išvengti sunku – bent kažkiek padėtį palengvins paslėpti masale kabliukų gyliai.
Tačiau dar geriau naudoti Texas Rig sistemėlę. Kulkos formos svarelis mažiau stringa tarp akmenų, šiekštų, ne taip smarkiai klimpsta dumble. Kodėl būtent Texas Rig, o ne, tarkim, Carolina Rig?
Vėlgi, kad smarkiai nenutolčiau nuo mums labiau įprastų konstrukcijų, nes ši sistemėlė juk yra paprasčiausiai ant valo užmautas kulkos formos svarelis, kuris glaudžiasi prie kabliuko. Apie Texas Rig esu rašęs atskirą straipsnį, tad nesikartosiu, kas norės jį susiras Salmo internetinės parduotuvės svetainės archyvuose.
Texas Rig gali būti kelių modifikacijų, iš principo mums tiks visos. Bent jau aš nepastebėjau, kad geresnė arba prastesnė būtų, tarkim, toji, kur svarelis slankioja valu laisvai arba prispaustas stop mazgu, arba tarp gramzdo ir kabliuko yra papildomas karoliukas, ir panašiai. Nors galbūt pirmoji ir trečioji iš paminėtų sistemėlių bus geresnės dėl to, kad valas pro svarelį slysta laisvai, dėl ko galima geriau pajausti atsargų žuvies kibimą.
Jei jau užsiminiau apie Caroliną Rig (apie ją irgi rašiau straipsnį), reikėtų akcentuoti, kad pastaroji sistemėlė taip spiningaujant upėje netiks ir dar dėl vieno esminio dalyko – masalas yra pernelyg toli nuo svarelio, todėl jį smarki srovė gali kelti nuo dugno. Nors galbūt toks vilioklio „pakilimas“ kai kurioms žuvims bus netgi geriau, tačiau dabar aš juk kalbu, kaip silikoninės lervos šliauš dugnu...
Punktyrais ir be pauzių
O šliauš silikoninės lervos savotiška punktyrine linija, kuri dėl tėkmės įtakos veikiausiai riesis lanku. Nors neatmetu galimybės, kad bus ir tiesi. Pravedimo trajektoriją įtakos užmetimo kryptis, nes jei masalą nusviesite skersai tėkmės, valą neabejotinai lenks vandens srautas ir vilioklis, net ir jums to nepageidaujant, judės puslankiu. Tačiau užmetus vilioklį labiau pasroviui, galima jį atgal traukti kone tiesiąja.
Sakiau „punktyrinė linija“, kadangi turiu omenyje judėjimo ir pauzių derinimą, kuomet brūkšniukai bus vilioklio traukimas, o tarpai tarp brūkšnių – pauzės. Kokio jos ilgio, priklauso nuo žuvų aktyvumo. Jei plėšrūnės labai pasyvios – geriau ilgesnės, kada maitinasi daugmaž normaliau – tarpus tarp brūkšnių reikėtų trumpinti. Bet visa ši linija „braižoma“ konkrečią dieną konkrečioje vietoje viliojant konkrečias žuvis.
Traukti lervas dugnu galima naudojant meškerykotį, o galima ir paprasčiausiai sukant ritę. Faktas, kad tai neturėtų būti atliekama padrikai, atitinkama ritmika yra raktas į sėkmę. Bet, kaip minėjau, tą raktą pirmiausiai reikia susirasti.
Aš paprastai šitokį animavimą atlieku spiningo pagalba, ritė reikalinga tik susukti laisvą valą. Viskas labai paprasta – užmetei vilioklį, palaukei iki jis nuskęs, įtempei giją ir vienodais riešo judesiais vis patraukinėji į save masalą. Nerašysiu apie rankos atlenkimo kampus, kadangi jie gali kisti – kuo didesnis, tuos ilgesnį atstumą dugnu prašliauš masalas.
Tiesa, nereikia riešo judinti taip, tarsi pakirstumėte žuvį, jis lenkiamas lėtai, plastiškai, nors galima ir su pagreitėjimu.
Naudojant vilioklio patraukimams spiningą, geriau orientuojamasi dugno konfigūracijoje, reljefo struktūroje. Kai valas susukamas tik rite principu „vienas, du, trys“, jautrumas gerokai menkesnis. Žinoma, reikia turėti ir atitinkamą įrankį, bet dabar gal nepulsiu pasakoti visiems gerai žinomų tiesų apie fast, ekstra fast kotų privalumus.
Galima silikoninius gyvius priversti šliaužti ir kitaip. Tada tiesiog pasinaudojama upės tėkme – užmetei skersai vagos, nugramzdinai masalą ir įtempęs valą tiesiog laikai pusiau pakeltą aukštyn spiningą. Srovė lenkta trajektorija stumia vilioklį dugnu. Suprantama, be pauzių.
Bet tokiu atveju vilioklio vedimo technika nors ir labai paprasta, tačiau daug sudėtingiau parinkti tinkamą svarelio arba galvakablio masę – sunkų tėkmė nepastums, o lengvą neš pernelyg greitai. Būtent dabar šrato formos galvakablis irgi tiks, nes šis metodas taikomas ten, kur dugnas yra sąlyginai lygus, švarus, kietas.
Atskira kalba būtų apie žuvų kibimo identifikavimą. Gal kam atrodo, kad naudojant silikonines lervas ir tokį jų animavimo būdą, plėšrūnės masalus čiumpa labai atsargiai. Tokia nuomonė gali susidaryti ir dėl to, kad aš dar straipsnio pradžioje kalbėjau apie šaltą vandenį, pasyvias žuvis.
Galiu pasakyti, kad metų laikas ir vandens temperatūra nėra labai svarbu, nes net ir žiemą ešerys bus ištikimas savo kibimo manierai, o sterkas – saviškei. Žinoma, kada žuvys silpniau maitinasi, ešerio timpčiojimai ar sterko „prispaudimai“ ne tokie akcentuoti. Gal tik lydekos tokiu metų laiku dažniau keis kibimo stilių – jos gana dažnai užsikabins tarsi po vandeniu nuskendusios malkos.
Bet kokiu atveju, jei kyla įtarimas, kad kažkas kepšteli masalą, kerti nedvejodamas. Ilgainiui kabliukai atbunka, tad į šį faktorių reikėtų atkreipti dėmesį ir kabliukus pasikeisti.
Romualdas Žilinskas
