Šapalus – batonu. Žūklės taktika
Šapalą galima pagauti įvairiais žūklės būdais: spiningu, museline, dugnine ir, žinoma, plūdine meškere. Nenuostabu, kadangi šapalai yra visaėdžiai ir šių žuvų mūsų upėse bei upeliuose, taip pat kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – apstu. Na, gal ne kilograminių ar didesnių, veikiau šapaliukų, nes kitu atveju jų dydžių neribotų Mėgėjų žvejybos taisyklės. O koks žvejybos būdas garantuotai atneš sėkmę? Žinoma, kad nė vienas, nes žuvys sunkiai nuspėjamos, tačiau didžiausia galimybė suvilioti šapalą, mano manymu, yra plūdinė.
Juolab, kad galima pasirinkti masalą, kuris bus šapalams skanus visais metų laikais. Slieką? Ne, neatspėjote, sliekus nuolat alkani šapalai, suprantama, ryja, bet vasarą per karščius, kai vanduo tampa tarsi arbata, jiems tokį vilioklį vargu ar įsiūlysi. Tačiau batoną ės ir dar paprašys. Beje, neatsisakys jo kąsnio ir vėlų rudenį, ir ankstyvą pavasarį, ir net žiemą.
Tačiau dabar, kai termometro stulpelis dienomis nenusileidžia žemiau 30 °C atžymos, galima (ir labai norisi...) nebent pasvajoti apie sniegu nuklotas vandens telkinių pakrantes, o ir straipsnius taikau rašyti pagal sezoną. Tad apie šapalų gaudymą šaltuoju metų periodu publikuosiu tada, kai oras labiau atvės.
Regis, Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau kartais juntamas labai ryškus skirtumas tarp įvairiuose mūsų regionuose žvejojančių meškeriotojų. Turiu omenyje, kad, tarkim, pajūrio žvejai mėgsta gaudyti tas pačias žuvis jau visiškai kitaip, naudodami kitus masalus, kitus žūklės būdus, nei, pavyzdžiui, Pietų Lietuvos gyventojai.
Tačiau ateina laikas, kada vieni žvejai pasisemia tam tikros patirties iš kitų ir anksčiau arba vėliau pastarųjų meškeriotojų metodai įsigali ir kituose krašto kampeliuose, jei tik jie yra pranašesni negu tie, kurie buvo naudojami ligi tol. Ir netgi, atsižvelgiant į tų vietų specifiką, savaip patobulinami. Visa tai patyriau savo kailiu, kada Vilniaus apskrities plūdininkai parodė man, kaip reikia gaudyti šapalus masalui naudojant minėtą masalą. Tai buvo labai seniai, bet tikrai dar šiame amžiuje.
Galbūt kai kam tokia žvejyba pasirodys praeitas etapas, kas nors apskritai nusišaipys iš šio aprašymo, kadangi batonu jau yra pagavęs ne vieną šimtinę plačiaburnių ir toliau juos sėkmingai gaudo. Bet atsiras visa eilė meškeriotojų, kurie senu lietuvišku įpratimu ir toliau naudos tuos šapalų gaudymo būdus, masalus, kuriais žuvavo jų seneliai, tėvai, kaimynai ir tebežuvauja visi jų rajono žvejai.
Kol pavargs visi kūno raumenys
Kaip vilniečiai batonu gaudo šapalus, kad šį masalą praryja ir stambios kuojos, meknės, strepečiai bei kitos karpinės žuvys, žinojau jau seniai. Tačiau pats vis nepabandydavau. Ir šįsyk kaltas ne konservatyvumas, bet tai laiko pritrūkdavau, tai noro.
Tačiau vienais metais, kada vasaros pradžioje karšių, kuojų ir tų pačių šapalų kibimas buvo smarkiai „sunykęs“, vėl prisiminiau savo pažadus sau pačiam – pabandyti meškerioti batonu. Meluočiau, jei sakyčiau, jog Kauno apylinkėse toks masalas nenaudojamas. Visgi batonu čia gaudoma gerokai rečiau nei Vilniaus krašte ir paprastai pavasarį. Tiesa, meškeriojama tikrai sėkmingai.
Be ilgų įžangų, pasakysiu, tąsyk jau pati pirmoji žūklė tiesiog pribloškė savo rezultatais, kai aplinkiniai meškeriotojai gaudę kitais masalais, kitais būdais karpines žuvis nesužvejojo praktiškai nieko. Kaip vėliau įsitikinau, tokios žvejybos pasitaiko tikrai ne kasdien, man paprasčiausiai pasisekė, bet tai buvo išties didelis stimulas tęsti meškeriojimą šiuo būdu naudojant masalui batoną.
Nors vėl – tikrai nesispecializuoju tokia žuvų gaudyme, kadangi norisi ir paspiningauti, ir pavelkiauti, ir pažuvauti dugnine meškere. Bet kuomet vasarą žuvys visiškai nusuka nosis nuo joms siūlomų masalų, bėgu į parduotuvę, perku šviežią batoną, čiumpu plūdine ir galiausiai numalšinu savo aistrą arba bent jau šį bei tą pagaunu. Galėčiau prisiekti, kad visiškai „tuščių“ žūklių man dar nepasitaikė, prasčiausiai, ką suviliojau, buvo vienas nedidelis šapaliukas ir du visai padorūs savo rūšiai strepečiai, kas mane šiek tiek nustebino, kadangi tose vietose pastarųjų žuvų beveik niekada niekas nepagaudavo.
Veikiausiai skaitant, ką dabar rašau, susidarys įspūdis, jog toks meškeriojimas yra beveik stebuklingas. Tikrai ne, paprasčiausiai aš einu žuvauti ten, kur iš tiesų žinau esant šapalų – į senus patikrintus upės ruožus. Juk jei arti žuvų nebus, tai nebus kam ir masalą įsiūlyti. Todėl žūklavietės pasirinkimas taip gaudant yra ypač svarbus, čia ne tas variantas, kada, tarkim, puoli gausiai jaukinti ir galiausiai būrys žvynuotųjų atplaukia prie tavo meškerių iš kažin kur.
Pati žvejyba, kuomet naudoji batoną, yra labai mobili – tenka daug vaikščioti, patikrinti keletą vietų, mesti masalą įvairiu atstumu nuo kranto, bandyti siūlyti jį žuvims įvairiuose gyliuose. Vasarą tie gyliai paprastai varijuoja nuo vidurinių vandens sluoksnių iki pat vandens paviršiaus – diena dienai nelygi, daug kas priklauso nuo bendro vandens lygio upėje, paros laiko, oro.
Šiuo atveju yra vienintelis tikras ir nepakeičiamas dalykas – masalas, nes plūdinės sistemėlė padaryta žūklei tik juo, nesineši su savimi jokių jaukų, pakaitinių vilioklių. Ir apskritai neapsikrauni daiktais, nes, kaip sakiau, daug judi, tad kiekvienas papildomas šimtas gramų svorio kišenėse ar kuprinėje ilgainiui atima dalį jėgų.
Mano ekipuotė paprastai būna labai lengva – judesių nevaržantys drabužiai, perpetinis krepšys, kuriame telpa batonas ir minimalus kiekis atsarginių žvejybinių smulkmenų, tokių kaip porą plūdžių, kabliukų pakuotė, keli švino svareliai, 0,3 l talpos vandens buteliukas. Na, taip – neretai ant peties kabo dar ir fotoaparatas, kurį nuolat keiksnoju, nes būtent jis daugiausiai sveria. Po tokios žūklės grįžtu namo, tada pajuntu, kad maudžia kaklo, pečių raumenis, net ir riešus, nors žvejoju praktiškai visą savo gyvenimą ir kūnas turėtų būti įpratęs.
Šįmet birželio mėnesį upės buvo smarkiai pakilusios, tad nori to ar ne, bet tekdavo autis bridkelnes, nes kitu atveju arba neprieisi iki tinkamos vietos užmesti meškerę, arba traukiamas laimikis įlįs į apsemtas kranto žoles. Bet vasarai riedant į pabaigą vandens lygis stabilizavosi, tad jei nebijai uodų ir erkių, į viksvas susipjaustyti padus, gali žuvauti nors ir su trumpikėmis basas.
Tiesa, nuslūgus vandeniui neretai tenka ir pabraidžioti, bet šiuo atveju braidymo kelnės irgi nėra būtinos. Bet apsiauti derėtų kokius nors lengvesnius braidymui skirtus batus, kad kojų į akmenis nenusidaužytumėt. Taip kalbu, nes slūgstant vandeniui šapalai smarkiai nutolsta nuo kranto arba susikoncentruoja ties kokia nors tolima nuo kranto rėva, dažniausiai priešrėviuose tupi stambiausi egzemplioriai. Arba laikosi netoli salų, šiose vietose jie per karštymečius mėgsta ilgiau užtrukti.
Apie kibią „liniją“
Visgi dažniau meškerioju nuo kranto. Tačiau ir čia, kaip supratote, pirmiausiai derėtų išsirinkti atitinkamą vietą. Bet kokia netiks, pageidautina, kad būtų erdvės plukdyti plūdę netoli kranto bent 20 metrų. Tas „netoli“, reiškia, kad kitąsyk šapalui masalą galima įsiūlyti tik tuo atveju, kai jis yra plukdomas vos 1 m nuo sausumos arba net arčiau. Taip nutinka tada, kuomet pakyla vanduo ir plačiaburniai ima spiestis po nulinkusiomis kranto žolėmis, krūmų šakomis, taip buvo ir šios vasaros pradžioje.
Todėl pakrantė turėtų būti pakankamai lygi, priekrantėje – ne mažiau nei 0,5 m gylio. Kalbu apie idealius variantus. Labai gerai, jei yra galimybė įsitaisyti kur nors tarp krūmų arba aukštos žolės (šapalas mato – nekibs, masalą graibys tik šapaliūkščiai) ant kranto iškyšulio, už kurio yra neužstotas krūmų ar medžių priekrantės ruožas.
Tai labai svarbu, kadangi kartais plūdę tenka atleisti nuo savęs tokiu atstumu, kol ji išnyksta iš akių. Jūs net neįsivaizduojat, kaip toli kitąsyk ją plukdau. Pasitaiko, kad šapalai kažkurią dieną būna itin baikštūs, tad jei vanduo skaidrus, oras saulėtas, jie puikiai mato meškeriotoją ir griebia masalą tik atitinkamu atstumu. Tad tokia žūklė prastai regintiems, deja, bus prastas pasirinkimas.
Nors gal ir ne, nes netgi aš, nors kol kas matau pakankamai neblogai, kartais pametu plūdę iš akių ir reaguoju į kimbančią žuvį pagal valo tempimą arba ranka pajautęs, kad šapalas čiupo masalą. Bet tai reti atvejai, jei skaitysite įdėmiai, suprasite kodėl.
Tiesa, priekrantės „lygumas“ pasireiškia ir kitu aspektu. Kranto kraštas nebūna toks lygus, kaip dabar mano rašomo stalo atbraila, jis bet kokiu atveju bus kažkiek raižytas, kur matysis „mini“ įlankėlės, iškyšuliukai, nuo sausumos į vandenį labiau išsikišusios žolės ir panašiai. Kai masalą plukdai, tarkim, metro nuotoliu nuo sausumos, šapalai dažniausiai jį griebia tik tam tikru atstumu – tarsi būtų išsirikiavę vienoje išilgai upės nutįsusioje juostoje. Jei masalas atsiduria pusmetris toliau ar arčiau „linijos“ – nekimba.
Šitoks atvejis gana dažnas, veikiausiai žuvys pasirinkusios tam tikras dugno šlaito vietas, kur yra kažkoks joms tuo metu tinkamas gylis. Tačiau plūdė neša batono kąsnį tai nutoldama upės vidurio link, tai priartėdama per daug prie kranto. Kuomet pataiko plaukti ta įsivaizduojama juosta – šapalas dažniausiai ir čiumpa masalą.
Ant popieriaus, manau, čia viskas aišku, daugmaž supratote, ką turiu omenyje. Tačiau realiai žvejoti būna kur kas sudėtingiau. Ir dėl kelių priežasčių.
Labai daug įtakos plūdės padėčiai turi vėjas. Jis, priklausomai nuo krypties, gali priversti plūdę artėti prie kranto. Lygiai tą patį darys ir srovė, nes ji nėra tolygi. Arba tėkmė veiks priešingai – dėl jos masalas tols nuo pasirinktos „linijos“.
Bet labiausiai įtakos turės pats krantas, nes jis tik mums atrodo sąlyginai lygus su tomis minėtomis mažomis įlankėlėmis ir iškyšuliukais. Išties dažniausiai kranto kraštas bus vos įgaubtas ar išgaubtas, todėl nutolusi plūdė pames mūsų numatytą maršrutą – tols nuo kranto arba per daug priartės. Kai susideda į vienumą visi minėti neigiami veiksniai, tinkamai plukdyti masalą pasidaro sudėtinga. Ir tai dažnai lemia prastesnį kibimą.
Kranto forma, vėjo kryptis, srovės nevienalytiškumas įtakoja ir tai, kad kažkurią kelio atkarpą nuplaukusi plūdė jau tampa neberegima arba matoma tik protarpiais. Čia tuomet, kada tenka ją plukdyti labai arti kranto. Šiuo atveju neretai nereikia ir krūmų ar medžių – tolstančią plūdę užstos kranto žolė arba pusiau vandenyje augančios aukštesnės nendrės.
Bežiūrėdamas į plūdę, privalai visada dirbti abiem rankomis, kad teisingai numestum nuo ritės būgnelio valą, gija neturi pernelyg įsitempti, nes plūdė tuojau pat prisimuš prie kranto arba tėkmė nuplaus nuo kabliuko batono gabalėlį. Jei nuo ritės nuvyniosi per daug valo – tinkamai nepakirsi, nukarusi žemyn gija gali įsipainioti į po kojomis esančias žoles, apsivynioti apie ritės rankenėlę ir panašiai.
Žvejodamas į nuvyniojamą nuo ritės valą (ritės lankelis visada atlenktas) nežiūri, privalai jausti, ką daro tavo rankos, spoksai į plūdę – akimirkai pamesi koncentraciją, nusuksi žvilgsnį ir pamesi ją iš akių nutolusį raudoną tašką. Juolab į kibimą turi reaguoti momentaliai, panirus plūdei kirsti (užlenki lankelį arba pirštu prispaudi prie ritės būgnelio valą), kitaip šapalas nusineš masalą ir tiek jį tematysi.
Laimei šapalai greitai neišspjauna batono ir gana giliai jį įryja. Paprastai batoną maigo tik šapalų „vaikučiai“. Nors taip nutinka ne visada, retai, bet pasitaiko, kad ir stambūs ragauja, todėl, kaip sakiau, savalaikis pakirtimas būtinas. Net ir įgudus pakerti ne visas žuvis, elementariai pražiopsai.
Šiuo atveju, manau, labiau praverstų inercinė ritė, deja, vis neprisiruošiu tokios nusipirkti. Įpratau su neinercine, tad ir toliau taip žvejoju (ar vargstu šiuo atveju?). Inercine rite būtų daug lengviau valdyti plūdę, atleidinėti valą ir pakirsti žuvį. Galbūt vienintelis neinercinės ritės privalumas, kad greitai vynioja valą, nes parsitempti plūdę iš kažin kokio atstumo trunka laiko.
O mesti masalą labai toli retai kada prireikia. Manau, inercinė ritė negulėtų be darbo ir kitaip žuvaujant, nes mėgstu su plūdine meškerioti prilaikant plūdę, na, bet...
Norint išvengti kliuvinių
Jeigu esi gerai išstudijavęs dugno reljefą – daug laimi. Nesvarbu, kad žuvauji nustatęs sistemėlei nedidelį gylį – vandenžolės gali būti aukštai išsikerojusios. Ir tada plūdė nirs, tu kirsi, bet ištrauksi žolių kuokštą arba nutrauksi kabliuką. Bet kokiu atveju išbaidysi atsargias žuvis.
Kada žinau, jog tam tikrame nuotolyje (tai matau pagal kranto iškyšulius, nendres, krūmus ir pan.) yra dugno žolynai, koks nors kalnelis, vos prilaikau plūdę ir tuomet įsitempęs pavadėlis pakelia virš kliuvinio masalą. Sistemėlė sureguliuota taip, kad galima batoną iškelti visai į vandens paviršių.
Dažni plūdės prilaikymai paprastai baigiasi tuo, jog nuo kabliuko tėkmė nuskalauja minkštą masalą, tad visą šią procedūrą tenka atlikti labai švelniai, delikačiai. Nors kitąsyk šapalams patinka, kai vos prilaikai plūdę ir vilioklis pakeičia plaukimo horizontą, toks manevras žuvis suerzina ir jos nedelsdamos griebia batoną. Reikėtų tai pabandyti, jei laisvąja eiga judančio masalo šapalai ilgą laiką nejudina. Arba lig tol kibę staiga nustojo domėtis masalu.
Stambiausi šapalai paprastai nardina plūdę, kai masalą užmeti kokius pirmus dvidešimt kartų. Suprantama, jei teisingu nuotoliu nuo kranto jis plaukia. Arba griebia batoną tuomet, kada jis nuplukdomas labai toli.
Jie gana greitai ir išsibaido. Išsitrauki vieną, na, gal antrą, po to kimba tik smulkūs. Didieji nutolsta pasroviui. Tenka eiti dešimt, dvidešimt metrų, kur galima rasti gerą poziciją krante ir vėl bandyti laimę.
Taip meškeriojant geriausiai yra vidutinė tėkmė arba netgi lėtesnė, nes greitoje srovėje bus pernelyg greitai plukdomas masalas ir šapalas gali nespėti jo sučiupti, turėsime daug „tuščių“ kibimų.
Kaip ir sakiau, galima žuvauti įsibridus. Tokiu atveju atsiveria daugiau galimybių rinktis tikslias žūklavietes, dabar jau įmanoma žuvauti ir labai nevienalytėje tėkmėje, kur yra daug išsikišusių iš vandens riedulių, šiaip žolynų. Žodžiu, manipuliuoti plūde ir masalu bus lengviau jau vien todėl, kad įsibridęs meškeriotojas gali atsistoti tiesiai pasroviui, paeiti kelis žingsnius į šoną ir panašiai.
Vandenyje stovintis žvejys mažiau žuvų pastebimas, svarbu nesidėti raudonos kepurės ir baltų marškinių, kaklaraištį galite užsirišti. Juokauju, suprantama, nors esu matęs ir taip apsirengusių „šapalautojų“.
Braidžioju paprastai tuomet, kai ilgam įsivyrauja karščiai. Ne todėl, kad noriu atsivėsinti, nors tai irgi gerai, o dėl to, kad taip reikia – vanduo nusenka ir šapalai apleidžia buvusias geras priekrančių vietas. Dabar jie plaukioja ir maitinasi toliau nuo kranto. Kartais anksti ryte ar vakarėjant dar užsuka ir į priekrančių seklumas, tačiau ten pernelyg mažas gylis meškerioti netgi batonu. Galima nebent spiningauti paviršiniais vobleriais.
Veikiausiai keista, kad nepradėjau savo rašinio nuo sistemėlės, masalų ir kitų, regis, žvejui labiau aktualių dalykų. Galima straipsnį pradėti ir nuo tos informacijos, tačiau žuvis gaudo ne meškerė ar masalas, bet meškeriotojas. Todėl visų pirma reikia pasiruošti žūklei psichologiškai, žinoti kaip tą žuvį geriausiai suvilioti, po to jau derinti įrangą.
Ir ją tikrai suderinsim, kaip privalu tokiam žūklės būdui, pažadu. Bet kitame rašinyje, todėl batoną jau galite pirkti, tačiau iš pakuotės netraukite – tokiame karštyje, koks šiomis dienomis baigia nukamuoti ir žvejus, ir žuvis – sudžius...
Romualdas Žilinskas
