Šamų žūklė dugnine
Pavasarį, kuomet vandens lygis aukštas, upėse šamus geriau žvejoti spiningu, nes dugnine tai daryti ne itin patogu – valą aplimpa praplaukiančios žolės ir kitas vandens nešamas šlamštas. O vasaros pabaigoje yra atvirkščiai – vandens lygis upėse būna žemiausias per visą sezoną, vanduo pakankamai švarus, tad ir ilgaūsius gaudyti dugnine būna vienas malonumas. Rudenį (maždaug nuo spalio) vėl našesnis būtų spiningas (arba velkė), kadangi tenka šamų ieškoti labai aktyviai – jie tupi dideliuose gyliuose, dažnai net po kelis, reaguoja į panosėn pakištus stambius judrius masalus tik kai kuriomis šiltesnėmis dienomis.
Pasak ichtiologų, šamų mūsų krašto vandens telkiniuose ėmė sparčiai daugėti, atsirado ir tuose telkiniuose, kuriuose jie anksčiau negyveno, jų aptikta netgi nepratakiuose ir palyginti nedideliuose bei sekliuose ežeruose. Ir nesiekime to su atšylančiu klimatu (nors šamams šiltesnės žiemos yra priimtinesnės). Ichtiologai pripažįsta, kad tai – dirbtinės žuvivaisos rezultatas, bet žuvininkų nuopelno čia nėra. Pasidarbavo patys žvejai mėgėjai, kurie savo pagautus nedidelius šamukus „išplatino“ po įvairius vandens telkinius. Kai kurie ežerų nuomotojai, tikėdamiesi, jog šie plėšrūnai praretins menkaverčių žuvų skaičių ir pritrauks daugiau žvejų mėgėjų, į savo vandenis prileido netgi labai didelių ūsuotųjų. Juos gaudyti paprastai galima, tačiau imti – ne. Na, o jei šamams patiko gyvenamoji vieta, tai kodėl gi nepratęsus savo giminės? Taip ir plinta šamai mūsų vandenyse, o mes tuo tik džiaugiamės ir bandome juos sužvejoti.
Šamų gaudymas dugnine meškere yra seniausias, paprasčiausias ir, tikriausiai, našiausias žūklės būdas. Bet jis tikrai ne toks paprastas, kaip gali atrodyti. Nors šamų daugėja, bet iš tiesų jų dar nėra tiek daug, kiek norėtume, tad norint sužvejoti ilgaūsį tenka tam skirti daug laiko. Būna, jog meškeriotojas prie dugninių kelias savaites prarymo, kol išsvajoto kibimo sulaukia... Mažyliai šamukai dažnai ir keli vienos žūklės metu užkimba, tačiau bent jau 10 kg ūsuotis taip greitai masalu nesusivilioja. Stereotipinį šamų gaudymą įsivaizduojame maždaug taip: giliausioje telkinio vietoje užmestos 3–4 „kuolinės“ dugninės (apie šiuolaikinę įrangą parašysiu atskirame straipsnyje), prie kurių per naktį sėdi ir pypkę rūko solidaus amžiaus dėdulė. Ir taip savaitę ar dvi, kol galiausiai sulaukia savo šanso. Bet kam sėdėti ir laukti (rūkyti apskritai nesveika), jei galima krantu pasivaikščioti ir plėšrūno pačiam paieškoti. Bus linksmiau, o ir žūklė pasirodys gerokai rezultatyvesnė.
Bepigu tokius patarimus dalinti, – pasakysite. O jei „firminė“ šamų gulykla visame rajone tik viena, visi ją žino ir jau nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo pradžios čia vietą reikia iš anksto rezervuoti? Pabandyk pasitraukti su savo meškerėmis į šalį – atėjęs už pusvalandžio rasi kolegą prie užmestų dugninių berymantį.
Tai tiesa, ilgaūsiai turi pamėgtas duobes ir jose kasmet lankosi. Faktas ir tai, kad daugumą jų seniai mūsų žvejai yra „iššifravę“, ir visą šiltąjį metų laiką čia meškeriotojų netrūksta. Bet didėjant šamų populiacijai, reikia ir naujų plotų, kuriuose grobuonys galėtų įsikurti. Taip pat telkinių reljefas metai iš metų kinta: buvusias duobes vanduo užneša smėliu, jos dumblėja, seklėja, atsiranda naujų dugno įdubų. Ežeruose tokie pokyčiai vyksta labai lėtai, dažnai beveik nepastebimai. Tvenkiniuose visas šis procesas būna kiek greitesnis. O štai upėse dugnas gali kardinaliai pakisti po vieno smarkaus ledonešio arba kelių šiltų žiemų. Pirmuoju atveju ledai išgremš upės dugną, palygins krantus ir tomis sąnašomis užpils šalia esančias įdubas. Šalia kitų krantų susigrūdę ledo luitai išmuš giliausius griovius. Po šiltų žiemų upės priekrantės uždumblės ir, jei „šaminė“ duobė yra netoli kranto, galimas daiktas, kad ji po kelerių metų taps pernelyg sekli šamams – jie bus priversti ieškotis vietos kitur. Deja, antrasis variantas šiuo metu tik dažnėja ir ilgaūsiai vis traukiasi į upių vagas.
Turėkite omeny, kad į didžiąsias „šamines“ duobes ilgaūsiai masiškai suplaukia balandžio–gegužės mėnesiais prieš nerštą (priklausomai nuo to, koks būna pavasaris) ir paskutinėmis savaitėmis, prieš atvėstant vandeniui. Tuomet vienoje vietoje galima sužvejoti ir keletą stambių šamų (minėjau, kad rudenį – toks pats variantas). Po neršto žuvys išsisklaido telkinyje, o tose duobėse lieka tik keli stambesni egzemplioriai, kuriuos suvilioti nėra taip paprasta – tai šilto ir šalto matę mohikanai. Jų skaičius gali kisti, ypač tada, jei kažkas sugebėjo praretinti plėšrūnų gretas. Tada į buvusių konkurentų valdas gali atklysti ir kitas ūsuotasis.
Taip yra todėl, jog tarp šamų kanibalizmas – įprastas reiškinys, ir mažesnysis gali tapti didesniojo plėšrūno grobiu. Todėl netgi stambūs šamai (jei 20–30 kg jums atrodo daug) kartais iš povestuvinės kelionės nebegrįžta ir pasilieka maitintis kur nors kituose plotuose. Paprastai tai būna vienišiai, kurie įsitaiso ne itin giliose ir didelėse duobėse. Beje, jos reikalingos daugiau šamo poilsiui nei medžioklei, kadangi ilgaūsiai aukų tyko dažniausiai ant duobės šlaito, nevengia vakarais netgi nutolti nuo jos ir pasiieškoti lengvo grobio kur nors seklumose.
Prieš gerą dešimtmetį, kai labai aktyviai žuvaudavau naktimis, vieną tokią vietą žinojau Neries vidurupyje, o kitą – Nemune, žemiau Smalininkų. Iš visko sprendžiant, čia kasmet apsigyvendavo po vieną stambų šamą. Apie jų dydį ką nors sunku pasakyti, bet kad tai nėra jaunikliai, garantuoju – vienos medžioklės metu mačiau, kaip gelbėdamas savo kailį į metro aukštį iššoko gal 2 – 3 kg salatis. Šamo pūkštelėjimai naktimis primena į vandenį numesto betono luito garsą. Kodėl aš jų tada nebandžiau sužvejoti? Beviltiška.
Neries galiūnas įsitaisęs priešingame upės krante, po aukštu skardžiu. Ten srovė tikrai nemenka (ir, nors tai neįprasta šiai upei, labai gilu), dugne pilna medžių išvartų – svarelis tiesiog būtų tėkmės nuneštas po jomis. Be to, priėjimas prie vandens prastas – aukštas skardis leidžiasi tiesiai gilyn. Nuo kito kranto masalo niekaip neužmesi, nes čia Neris yra išplatėjusi.
Nemuno ūsuotis pasirinkęs ne ką geresnę vietą. Jis laikosi toli nuo kranto, kur pilna stambių riedulių. Tėkmė čia taip pat stipri, ir bet koks svarelis įstringa tarp akmenų. Spiningu tie ilgaūsiai irgi sunkiai pasiekiami. Veikiausiai tai ir gelbsti juos nuo meškeriotojų. Na, bent jau kol koks nors velkiautojas nesugalvos tu vietų patikrinti, nes tai yra turbūt vienintelė galimybė tų upės atkarpų valdovams po nosimi masalą pakišti. Beje, sėdint valtyje ir patį stambiausią ilgaūsį galima ištraukti, nes gali plaukti paskui jį, kol galiūnas pavargs ir, įsivaręs į seklesnę vietą, išsitraukti į krantą. Kodėl ne į valtį? O jūs pabandykit... Bet nenukrypsiu nuo temos.
Tipinės šamų buveinės upėse esti šalia tiltų. Tai idealios vietos šiems plėšrūnams, jei tik gylio tenai pakanka. Tiltai dažniausiai statomi ties upių susiaurėjimu (matyt, taip ekonomiškiau), čia sraunu, o jų poliai dar labiau suspaudžia vandens srautą. Dėl to už tilto dugnas nuolat plaunamas, susidaro duobės, į jas sustumiami akmenys, nusėda visoks šlamštas, o šamams tik to ir reikia. Ilgaūsiai nelabai bijo stiprios tėkmės, nes dažniausiai laikosi padugnėje, už įvairių šiekštų, ir srovė ten būna gerokai silpnesnė. Mes matome tik tai, kas darosi upės paviršiuje, o čia – tėkmė sūkuriuoja, kunkuliuoja, tačiau dugne gali tvyroti santykinė ramybė, esant dugno nelygumui arba kokiam nors stambiam rieduliui, prilaikančiam srovę. Jei gylis toje vietoje neviršija 3 m, paprastai net ir tokius dalykus patyręs žvejys pastebės – vanduo paviršiuje kitaip raibuliuos arba kas tam tikrą laiką šiose vietose savitai „versis“. Sunku apibūdinti šį reiškinį žodžiais, tiesiog reikia tai pamatyti.
Beje, gilesnės upės vietos (grioviai, duobės) taip pat matomos žiūrint į vandens paviršių. Jos ypač gerai matomos pučiant vėjui – ten, kur gilu, būna kitokios bangos (mažesnės) ir vandens atspalvis skiriasi. Dažnokai šamai įsitaiso net po pačiu tiltu tarp polių. Statant tiltą upės dugnas buvo išjudintas, jo reljefas tapo labai nelygus – duobes keičia seklumos; taip pat, be abejo, yra likę betono gabalų, armatūros strypų ir kitų statybos atliekų. Kuo šiltesnis yra vanduo – tuo dažniau šamai išplaukia pamedžioti į seklumas, sau nebūdingas vietas, kurios yra netoli jų pastovių buveinių, dar nesušilus ar vėstant vandeniui – jie tūno labai giliai ir ne po vieną.Kokius masalus naudoti
Viename savo straipsnių aprašinėdamas šamų pamėgtas buveines, pamiršau paminėti dar vieną – labai neblogos šamų gaudymo vietos kažkada buvo netoli nutekamųjų vandenų. Prieš kelis dešimtmečius tos kloakos veikė visu pajėgumu ir ties pačiomis didžiausiomis galima buvo aptikti ilgaūsių. Labai didelių egzempliorių nepasitaikydavo, bet vidutiniokai šias vietas kartkartėmis aplankydavo, nes čia gausiai rasdavo sau maisto. Ne tik įvairių žuvų, bet ir gyvulinės kilmės atliekų. Šamai nėra labai išrankūs maistui ir, panašiai kaip unguriai, nesibjauri praryti net papuvusią mėsą.
Teko girdėti pasakojimą apie tai, kaip jie tarybiniais laikais viename ežerėlyje įjunko lankytis netoli kiaulių fermos. Kalbama, kad kolūkio pirmininko paliepimu gyvulių skerdienų atliekos buvo metamos tiesiog į vandenį, ir jomis ilgaūsiai įprato maitintis. Išardžius kolūkius, uždarė ir tą kiaulių kompleksą. Po kurio laiko ežere ir šamai išnyko. Tiesa tai, ar prasimanymas (manau, kad išnykimo priežastis buvo visai kita – juos tiesiog išgaudė žvejai), sunku pasakyti, bet faktas, kad ūsuotieji kimba ant įvairių mėsiškų „patiekalų“.
Legendiniai masalai šamams yra kepti žvirbliai ar svilinti kėkštai. Aš, aišku, labai skeptiškai žiūriu į tokius dalykus ir tikrai nesiūlau paukščių, juo labiau taip apdorotų, mauti ant kabliuko. Gal šamas ir visai mielai suėstų keptą žvirblieną, bet yra geresnių masalų ilgaūsiams. Tiesa, kaip tvirtina žvejybinė užsienio spauda, dar ir dabar seni Dono žvejai šamus vilioja apiplikytais vandeniu žvirbliais ir varnais. Gal...
O štai lietuvaičių meškeriotojų pamėgtoje Ispanijos Ebro upėje tikrai vienu geriausių masalų šiems plėšrūnams yra laikomas... pašvinkęs kalmaras. Gana keista, juk šamai gyvena gėlame vandenyje ir kalmarų niekada nėra matę.
Ne mažiau egzotiškai atrodo šamų masalui naudojamos lydekų ar kitų žuvų žarnos. Kažkur buvau skaitęs ir apie avių vidurius, bet lydekų pilvo turinys būtų arčiau tiesos – visgi žuvys, ir dar plėšrūnės. Tos žarnos veriamos ant kabliuko ypatingu būdu: vieną kartą apvyniojama ir perduriama, apvyniojama ir perduriama... Taip ant didžiulio kablio pasidaro apelsino dydžio vidurių gniužulas. Sakoma, kad tai tikrai efektyvus masalas, juolab kad nepakirtus šamo jis nenutraukia žarnų nuo kabliuko. Taigi tuo pačiu viliokliu galima sužvejoti keletą ilgaūsių. Nebandžiau, nežinau, gal kas ryšis pamėginti...
Kad ir kaip būtų, tačiau mokslo įrodyta, jog šamai teigiamai reaguoja į kai kurių rūšių kvapus. Pavyzdžiui, kraujo. Rusijoje gana įprastas masalas ūsuotiesiems yra žuvų išpjovos. Pasak, specialistų, jos turi būti ne pašvinkusios, bet šviežios, kad vanduo galėtų skalauti kraują ir iš toliau pritrauktų plėšrūnus. Taip pat užsienyje gana populiarūs yra įvairūs atraktantai, jie plačiai naudojami šamus gaudant spiningu. Tačiau yra atraktantų ir gaudymui dugnine. Masalas – įprasti stambūs sliekai, varlės, gyvos ar negyvos žuvelės, bet ant kabliuko būna pritvirtintas kempinės gabalėlis, kuris suvilgomas specialiais kvapniais skysčiais ar bent jau vilioklis apipurškiamas tais papildomais kvapais. Šamui kempinėlė nė motais, jis ryja viską, kas yra ant kabliuko – svarbu geras kvapas. Nors teko skaityti užsienio šalių žvejų negatyvią nuomonę, neva kai kas iš atraktantų gamybos darosi lengvus pinigus, nes dalis jų yra nieko verti ir daugiau skirti suvilioti pirkėjui, o ne žuviai. Pasak kitų meškeriotojų, tinka dauguma kvapų, kurie skirti plėšrūnėms arba tie, kurių kvapas primena krevetes, vėžius, moliuskus...
Yra sukurta ir specialių, tik šamų žūklei skirtų, masalinių kukulių (ir atraktantų). Žmonės gaudo ir pagauna. Dabar jie labai išpopuliarėjo jau minėtoje Ebro upėje. Atvažiuoja koks nors Vokietijos „biurgeris“, pasistato ant upės skardžio alaus dėžę, išsitiesia kėdę-lovą, užmeta pagal paskutinį technologijų klyksmą padirbdintas dugnines, o ant kabliukų, kad nereikėtų rankų terliotis, mauna tuos krabų, kalmarų ar švinkintų varlių kvapo kukulius. Sėdi parą, dvi, savaitę, alaus išgeria neįsivaizduojamą kiekį ir... kartais net šamą pagauna. Po to savo asmeninėje svetainėje nuotraukas publikuoja. Nesakau, tai prastas masalas, nes paskutinės kartos masaliniai kukuliai šamams labai paklausūs bei sėkmingi ir čia net neginčytinas faktas. Tiktai tas vokietis tingi sėdynę nuo kėdės pakelti ir dugninę permesti ar geresnę vietą susirasti, nes net Ebre yra labai žuvingų ir ne tokių žuvingų atkarpų. Mūsiškiai spiningautojai arba dugnininkai atvyksta ir „apgaudo“ užsieniečius „į vienus vartus“. Mes juk esame gamtos vaikai, paskutiniai Europos pagonys... Tad kokiems nors germanams ar frankams iki lietuvių dar toli, nes jų upėse bei ežeruose žuvų pilna, jos kimba visada ir ant visokių masalų. O mes geriau žvejokime tautiškai ir įprastais mūsų vandenims viliokliais: sliekais, žuvelėmis, geldelėmis, varlėmis...
Apie sliekus kažkokių ypatingų paslapčių pasakyti negaliu. Tai – įprastinis gaudymas, panašiai, kaip žvejojant vėgėles, ūsorius ar kitas stambias žuvis. Aišku, ant kabliuko dera nerti keletą didelių naktinių sliekų. Mažesnius arba vieną naktinį gali praryti ir smulkesnės žvynuotosios, gali jais susigundyti ir neūžauga šamukas. Tokį nedelsiant reikėtų paleisti. Jei kabliukas yra giliai įstrigęs gerklėje, geriau nė nebandyti jo judinti – tik pakenksite žuviai. Paprasčiausiai nukirpkite valą kuo arčiau kabliuko kotelio ir paleiskite jauniklį į vandenį. Šitaip dar yra šansų, kad jis išgyvens, kadangi metalas žuvies kūne gana greitai suyra. Gaudydami sliekais greičiau reaguokite į kibimą, nes pasitaiko atvejų, kuomet netgi didelis ilgaūsis ne praryja masalą, bet tiesiog nutraukia jį nuo kabliuko. Sliekas yra santykinai minkštas vilioklis, o ilgaūsio žabtai pilni aštrių ir smulkių dantelių, primenančių šepetį. Jais labai patogu numauti nuo kabliuko tokio tipo vilioklius. Žinoma, godumas ir plati gerklė šamui dažnai sutrukdo tuo pasinaudoti.
Žuveles nuo kabliuko šamai taip pat kartais nutraukia. Tačiau taip dažniausiai daro jaunikliai. Šį masalą didesni plėšrūnai griebia plačiai pražioję nasrus, todėl net už nosies užkabinta žuvelė atsiduria giliai jų gerklėje. Dėl geriausios masalinių žuvelių rūšies netgi per daugelį žūklės metų nesusidariau tvirtos nuomonės. Manding, kad tinka bet kokia, nors geriausiai parinkti tą, kokių daugiausia gali būti žūklavietėje. Jei gaudome stiprioje srovėje – šlyžį, kirtiklį, aukšlę, strepetį. Lėtesnėje gali būti ir kuoja, plakiukas, nors tiks ir prieš tai minėtos žuvytės. Gal kur nors ežere labiau pageidautinas vietinis karosas, lynukas, karpiukas. Svarbu, kad žuvelė būtų judri.
Kad ir ką kalbėtų užsienio specialistai, bet mano praktika rodo, jog lietuviški šamai labiausiai mėgsta aktyviai judantį masalą. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie sliekus. Tiesa, kad sliekais pagaunama daugiau mažų šamukų. Smulkiomis žuvelėmis netgi daugiau šansų sužvejoti stambesnį laimikį, nei naktinių sliekų gniužulu. Tačiau jeigu tikitės tikrai galingo egzemplioriaus, rekomenduočiau jam siūlyti ir atitinkamo dydžio masalinę žuvį. Nors būna, kad stambus šamas praryja ir piršto ilgumo šlyžį.
Visai kitaip yra gaudant varlėmis. Šapalų, vėgėlių žūklei mes paprastai naudojame mažytes varlytes. Tokias pačias galime siūlyti ir šamams. Tik kibs tuomet veikiausiai vėl tik smulkūs egzemplioriai. Dideliam ilgaūsiui dera kabinti didelę, riebią varlę (tuo įsitikinau spiningaudamas ir silikoninėmis varlėmis). Kitaip nei šapalai, kurie labiau mėgsta rudas ir pilkas varliukes, šamams tiks ir žalios. Kabinti ant kabliuko jas įmanoma keliais būdais: per lūpas, už kūno ir už kojų. Pirmu atveju varlės gali pačios atsikabinti, o ir šamams jas nutraukti yra daugiau galimybių. Veriant masalą už nugaros, jis ilgai neišgyvena. Todėl geriausia (bent jau aš naudoju šį būdą) varlei kabliuku perdurti abi šlaunis. Tada ji bus pakankamai judri, pati neatsikabins ir judės vandenyje nors ir visą parą. Pas mus varlė, kaip šamų masalas, naudojama gana retai, bet siūlyčiau išbandyti – kai kada ji pranoksta net ir gyvas žuveles ar sliekus.
Gaudydami gerai žinomose vietose žvejai yra susidarę nuomonę apie tinkamiausius masalus. Tačiau jei teks žvejoti dar neišbandytuose plotuose, geriausia turėti įvairių vilioklių.
Neblogas masalas yra ir geldelės. Jos (be kiauto, suprantama) gerai laikosi ant kabliuko, galima verti net kelių geldelių „mėsytę“. Neblogus rezultatus duoda ir „sumuštiniai“ – geldelė su keliais naktiniais sliekais.Įranga
Tikriausiai nereikia nė akcentuoti, kad stambių žuvų žūklei reikalingi ir atitinkamo tvirtumo įrankiai. Tačiau iki 3 kg sveriančių šamiukų esu ištraukęs ir match tipo meškere, ir lengva dugninuke su 0,15 mm valu. Atsitiktinai, žinoma. Bet ne taip jau ir lengvai. Šamas – galingas priešininkas ir jei jau išsiruošėte žvejoti šių žuvų, su įranga smulkintis nereikėtų.
Sakoma, kad šamai nebijo pinto valo ir jį drąsiai galima naudoti net pavadėliams. Aš tuo neabejoju, tačiau sutapimas – man ilgaūsiai geriau kibdavo tuomet, kai rišdavau monofilamentinio valo pavadėlius. Žvejojant spiningu, tai neturėjo jokios įtakos, pavadėlis galėjo būti nors ir metalinis. Veikiausiai spiningaujant ilgaūsiai (jų rega nekokia) nespėja įsižiūrėti, kaip pritvirtintas masalas, o net jei pajunta metalinį pavadėlį – jau būna per vėlu. Bet žuvaujant dugnine jie gali išspjauti masalą. Bėda ta, jog savo smulkiais danteliais ilgaūsiai pažeidžia valą ir jis gali nutrūkti. Bet ir pinta gija tam neatspari. Tiesa, jos privalumas – kimbantį šamą galima rezultatyviau pakirsti. Reikalingas tvirtas rankos mostas, kad kabliukas gerai įsisegtų į žuvies žiomenis. Žvejojant toli nuo kranto upėje, storą valą srovė gali išlenkti, ir vien todėl pakirtimo metu prarasime laimikį – rankos jėga nepasieks kabliuko. Pintą giją galima naudoti žymiai plonesnę nei to paties tvirtumo monofilamentinis valas, tad tikriausiai aukso vidurys bus tuomet, kai pagrindinis valas – pintas, o pavadėlis – vienagyslis. Žinoma, kuo minkštesnis, nes jo storis turėtų siekti bent 0,35 mm. Bet tai yra minimumas. Gaudant rekordinius galiūnus, visgi teks naudoti vien pintą valą.
Kaip puikią alternatyvą monofilamentiniam valui galima naudoti aukštos kokybės panašaus storio ar kiek storesnį fluorokarboną. Jį mažiau pažeidžia šamo danteliai. Dėl to, kad pavadėlis prasčiau ar geriau matyti vandenyje, nesukite sau galvos – šamas ne iš tų žuvų, kurios bijo panašių dalykų, beje, jis yra apyžlibis ir vadovaujasi daugiau uosle bei kitais jutimo organais, o rega šiam grobuoniui vaidina tik antraeilį vaidmenį.
Šamų žūklei galima naudoti dvi mums gerai žinomas sistemėles ir abi jos turi savų privalumų bei trūkumų.
Laisvai valu slankiojantis svarelis mažiau kelia žuvims įtarimo, nes jos nejaučia gramzdo svorio. Kadangi šamus tenka dažnai gaudyti upėse gana smarkioje tėkmėje ir dideliame gylyje, toli nuo kranto, naudojami sunkūs svareliai. Šamas irgi ne visada kimba beatodairiškai ir, pajutęs kažkokį įtartiną pasipriešinimą, kai ryja masalą, gali jo atsisakyti. Tačiau tokią sistemėlę, jei masalas užstrigs tarp akmenų ar kitų šiekštų, nutrauksite, kaip sako žvejai „su viskuo“. Kita vertus, jei šamas užkibs ir jam prieš nosį tabaluos sunkus svarelis – plėšrūnas gali jį įpainioti į kerplėšas, o ir tuomet lengviau išsikratyti sau iš nasrų kabliuką.
Paternoster sistemėlė, man regis, geriau. Tik ją derėtų sukonstruoti taip, kad gale valo esantis svarelis kabėtų ant gerokai plonesnio (silpnesnio) valo, nei yra pagrindinė gija ir pavadėlis. Jei švininis gramzdas užstrigs dugne, nutrauksite tik svarelį. Kada užkibęs šamas bandys lįsti į kerplėšyną ir įpainios ten kabantį gramzdą – atsitiks tas pats...
Su slankiojančiu svareliu galbūt patogiau žvejoti iš valties. Išmetus inkarą, valtį reikia pastatyti skersai srovės (prireiks dviejų inkarų ir kolegos, antraip užkibus stambiam laimikiui liksite tik musę kandę...), meškerę užmesti pasroviui. Galima ir dvi dugnines, tačiau jas reikėtų gerai įtvirtinti prie valties borto, nes šamas labai mikliai gali nusitempti į vandenį įrankį. Kai žvejojama dviese, paprastai kiekvienas meškeriotojas turi po dugninę ir ją laiko rankose. Beje, kaip esu minėjęs kituose savo straipsniuose, turint valtį galima galynėtis net su rekordiniu laimikiu. Žvejojant nuo kranto stambų ilgaūsį įveikti labai menka tikimybė. Net tvirčiausi įrankiai nepadeda, nes šamas, lyg koks pabaidytas bulius, dumia kur nori ir kiek nori – žvejui tiesiog nėra jėgų jį sulaikyti ir telieka leisti iš ritės vynioti valą. Galima bandyti bėgti krantu, bet juk ne ant betonuotos krantinės meškeriojame ir pakeliui būtinai pasitaikys kliūčių – medžių, krūmų. Šamas – gudrus varžovas, jis žino, kur jam galima pasislėpti ir lenda į povandeninius šabakštynus, akmenynus. Ten paprastai ir nutraukia valą, apvyniojęs aplink kliuvinius. O valtimi galima apiplaukti iš kitos pusės ir bandyti judinti dugne atsigulusį plėšrūną.
Svarbus akcentas yra aštrus, tvirtas, storavielis (vieni geresnių, kurie skirti karpių žūklei) kabliukas. Čia labai tinka Cobra, nes jų tvirtumas ir aštrumas neįtikėtinas. Tik nesismulkinkite, nes masalai bei gaudoma žuvis atitinka ir kabliukų dydžius. Ypač praverčia Cobra „Allround 1101“, kadangi jų koteliai turi specialias užkarpėles, kurios laiko sliekus, kad nenusmuktų. Varlėms ir žuvelėms geriau imti trumpakočius kabliukus.
Meškerykočiai būtini tvirti ir, geriau, ilgi. Tai gali būti karpiniai kotai, heavy feeder tipo dugninės, jūriniai surf meškerykočiai arba itin didelio užmetimo svorio paprastos dugninės. Labai praverčia kotų galingumas ir užkibus vidutiniokams, kadangi juos reikėtų traukti forsuotai, ilgai nevarginant ir nelaukiant, kol plėšrūnai įlįs kur nors į šiekštyną. Čia ilgaūsiai jaučiasi savo stichijoje ir ima diktuoti savo sąlygas. Kaip ir sakiau, jie gula ant dugno, slepiasi už akmenų, išvartų. Tačiau jeigu ir taip atsitiko, nesikarščiuokite. Įtempę valą laukite, kol šamui pabos gulėti dugne ir jis pajudės iš vietos. Padeda ir akmenų mėtymas į vandenį, tik ar pavyks, stovint krante, kumščio dydžio akmenį toliau numesti?
Šamų žūklei galėčiau parekomenduoti dugnines iš Salmo „Feeder“ arba „Sniper Feeder“ serijos, nes jos yra tvirtos ir gero linkio, kuris leidžia meškeriojant ir plonesniu valu traukti stambią žuvį. Šios dugninės nėra tos brangios elitinės, bet čia jų ir privalumas, kadangi linkti pradeda jau nuo pirmos suduriamosios dalies ties rankena, bet ne iki tokio lygio, kad išsiriestų kaip riestainiai – turi reikiama amortizaciją. Bet imkite ne mažiau nei 120 g užmetimo svorio kotus.
Ritės tiks bet kokios, svarbu, kad būtų stiprios ir jūs būtumėte prie jų įpratę. Kai kas dar neatsisakė paprastų inercinių ričių ir labai sėkmingai jomis naudojasi būtent žvejodami šamus. Kiti rekomenduoja multiplikatorines.
Kadangi dažniausiai gaudant naudojami didesni svoriai, tai ir tokios, ir kitokios ritės puikiausiai tinka. Bet man atrodo geros ir įprastos neinercinės. Tik, suprantama, galingos, su patikima stabdžių sistema ir galinčios ant savo būgnelių sutalpinti bent 200 m storo valo, todėl geriausi dydžiai – nuo 4000. Labai tinka šamų žūklei karpinės neinercinės ritės su dviguba stabdžių sistema. Jų mechanizmas pritaikytas didelėms apkrovoms, o dviguba stabdžių sistema užtikrina, kad pražioplinus šamo kibimą, jis nenutemps įrankio paskui save.
Vėl žiūriu Salmo asortimentą. Mano turima ritė Salmo Elite Heavy yra kaip tik tos, kokių reikia. Aš apskritai labiau pasitikiu neinercinėmis ritėmis, kurių stabdžių sistema sumontuota priekyje. Nors, aišku, tai labiau įpročio reikalas, gal net patogiau galiniai stabdžiai, tuomet imkite Salmo „Elite Bait Feeder 6“ arba „Diamond Baitfeeder 6“.
Net ir stovelius dugninėms įsigykite tvirtesnius, o ne tuos iš duraliuminio. Šamas taip timptels, kad gali išrauti arba sulenkti atramėles dugninėms. Turėkite atitinkamo dydžio graibštą. Žodžiu, gaudote vandenų valdovą, tai ir pasiruoškite jo priėmimui karališkai.
Šiąnakt žaibavo po ilgos kaitros, vėjas medžius plėšė. Gaila, kad prieš audrą nebuvau prie upės – šaminis oras...
Romualdas Žilinskas
