Šamo gaudymas spiningu iš valties
Dažniausiai šamus žvejai su valtimis gaudo naudodami velkę, aš nesu išimtis. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau bandau laimę iš užinkaruotos valties. Veikiausiai tai yra logiška, kai žinai vietas, kuriose gali būti šamų. Velkė patogesnė norint apgaudyti didesnę upės atkarpą ar ežero plotą, t. y. tuose vandens telkiniuose, kur ilgaūsių vietos tik nuspėjamos arba jie yra plačiai išsimėtę po vandens telkinį. Spiningavimas iš stovinčios valties daug kuo panašus į gaudymą nuo kranto, tačiau yra ir tam tikrų niuansų.
Didelis privalumas šamų žūklėje – pati valtis. Dabar, jei užkimba stambus laimikis, galima pasileisti laivu paskui jį ir įveikti netgi su subtilesniais įrankiais, ypač pravartu, kai masalą sugriebia „netyčinis“ ilgaūsis.
Nors, tarkim, aš šiuo atveju jau imu tvirtesnę įrangą, nei, kaip pasakojau ankstesniuose savo straipsniuose, spiningaudamas nuo kranto. Faktiškai dabar ir būna toji tikslinė šamų žvejyba.
Kadangi mėgstu rašydamas pateikti konkrečius pavyzdžius arba papasakoti kokią nors istoriją ir pritaikyti ją prie straipsnio, būsiu ištikimas savo stiliui.
Apie didžiulę žuvį, lentą ir „piliules“ nuo adrenalino
Vienas mano bičiulis gal prieš penkiolika metų grįždamas į namus vakare iš darbo sumąstė porą valandų pamėtyti Nemune spiningą, kurį visada laikydavo mašinos bagažinėje, žmona palauks. Niekur toli nevažiavo, tiesiog pakeliui sustojo pačiame mieste, nusileido nuo krantinės prie vandens ir smaginasi.
Kaip jau esu sakęs – yra toks Merfio dėsnis, tai šįsyk jis ir pasitvirtino – voblerį pačiupo didžiulis šamas. Laimei, valas buvo gana storas, tvirtas, jo atsarga didelė, tad žvejys visgi bando dar su tuo monstru kovoti. Deja, jaučia, kad šansų praktiškai neturi – vos išlaiko nutolusį ir atsigulusį vidury Nemuno gigantą ir tik laiko klausimas, kada tas šamas galiausiai nutrūks.
Atsitiktinumas tai ar laimės šypsnis, bet vežėsi žvejys tuo metu ir guminę valtelę. Deja, ji likusi automobilyje, o automobilis tolokai nuo vandens. Ką daryti?
Sumojo – paskambino kitam mudviejų bendram bičiuliui, jis gyveno netoliese. Po pusvalandžio sulaukė pagalbos – atvažiavo draugas, paėmė iš jo mašinos valtį, pripūtė. Žinoma, nebuvo ten didelis laivas, na, tokia „mini“ kompaktiška valtelė, modelio jau nebeatsimenu, nors tai nesvarbu.
Bet iškilo kita problema – neturėjo variklio, nei irklų. Susirado pakrantėje kažkokį lentgalį – bent tiek...
Aš dabar pasakoju ir man sunkiai suvokiama ta situacija, nes, įsivaizduokit, kad visą tą laiką dar ir tenka kovoti su šamu, žuvis nors ir nuplaukusi į duobę, bet išties ramiai juk neguli, muistosi. Beje, neminiu tų žvejų vardų ir pavardžių, jie bent jau kauniečiams ir daliai vilniečių žvejų gerai pažįstami, gal net (tikiuosi) dabar ir šitą straipsnį skaito.
Žodžiu, sulipa vyrai į valtelę ir iriasi pasroviui su ta lenta šamo link. O ilgaūsis, lyg pajutęs, kad gali būti riesta, neria iš duobės ir pasileidžia Nemunu žemyn. Tokiu atveju nereikia nei irklų, nei variklio, gali leisti, kad šamas temptų valtį. Taip netgi geriau – žuvis greičiau pavargsta. Aš rašau rimtai, nesistengiu pagražinti įvykio.
Viskas būtų kaip ir neblogai, tačiau priešais laukia kliūčių ruožas – tiltas, per kurį tįsta automagistralė Vilnius-Klaipėda. Paprastai ties tiltais yra krūvos blokų, kyšo armatūros „pirštai“, akmenys, šiaip visoks šlamštas, tad šamai, kiek rodo praktika, ten dažnai randa būdų kaip nutraukti valą. Iki tilto likę dar keli kilometrai, tad reikia šamą kažkaip išsitraukti tame upės ruože.
Tą vyrai ir daro – pasikeisdami vargina žuvį, nors ji vis artėja prie tilto. Nuo to momento, kai užkibo šamas, jau praėjo ne viena valanda, sutemo, tačiau žvejai ir toliau grumiasi su žuvimi.
Dabar jau nepamenu, kaip ten įvyko, bet abudu žvejai neturėjo susisiekimo su likusiu krante „pasauliu“. Manding, kad pirmajam žvejui per tą laiką „sėdo“ telefono baterija, o antrasis skubėdamas telefoną paliko mašinoje. Sutuoktinės jau ima jaudintis, kadangi abu draugai nepranešė, kur randasi, kas vyksta, o jie ne iš tų vyrų, kurie nieko nesakę dingsta nakčiai.
Gaila, bet šamas buvo stipresnis – jam vis tiek pavyko valtelę pritempti iki tilto ir, kaip tikėtasi, ilgaūsis ten nutrūko. Kokio jis buvo dydžio, neaišku, tačiau sprendžiant iš visko, o abu draugai yra pagavę ne vieną ir ne dešimt šamų, tai galėjo būti virš trisdešimties kilogramų galiūnas. Nors veikiausiai dar stambesnis, nes jo žvejai taip ir nepakėlė į vandens paviršių.
Po to abu bičiuliai dar porą valandų kulniavo pėsti iki savo automobilių, nešėsi ant pečių valtį, nes su lenta prieš Nemuno srovę nepairkluosi. Namo parsirado švintant, gavo nuo žmonų „piliulių“, kad adrenalinas galutinai išgaruotų. Liko tik prisiminimai ir istorija, kurią jums papasakojau. Bet grįžkime ir mes prie šio straipsnio pagrindinės temos.
Gaudymo iš valties privalumai
Spiningaujant iš valties prarandama gerokai mažiau masalų, nes visada galima priplaukti prie akmenyne užstrigusio voblerio arba guminuko, bandyti jį atlaisvinti iš įvairių pusių, galiausiai pasinaudoti specialiu atkabekliu. Visa tai leidžia žvejui plačiau išnaudoti turimų masalų asortimentą, nebijoti mėtyti ir vesti masalus ties „užkliuvimo riba“.
Kitas labai didelis pliusas – echolotas. Vaikštant krantu ir gaudant žinomose vietose, dugno reljefą žvejys daugiau ar mažiau žino. Visgi upė net ir vasarą gali gana žymiai pakeisti dugno pobūdį ir pasitaiko, kad kažkada buvęs pagilėjimas per porą savaičių užnešamas smėliu, kitur galbūt atsiranda nauja duobė.
Iš tiesų šiltuoju metų laiku dugno reljefas kardinaliai gal ir nekinta, tačiau duobės ir seklumos pasislenka į vieną arba kitą pusę. Vėlgi metai metams nelygūs, tačiau esant lietingai, audringai vasarai galimi ir didesni pokyčiai.
Kad ir toks pavyzdys. Prieš kelis metus pradėjo Neryje remontuoti tiltą. Knaisiojo dugną visą sezoną, pylė prie polių krūvas žvyro. Finalas – visa žemiau esanti Neries atkarpa, keli kilometrai Nemuno žemiau santakos buvo apnešti smėliu. Beje, tai vyko palaipsniui, tačiau po poros mėnesių nuo remonto darbu kai kurių duobių nebeliko, tačiau atsirado seklumų, už kurių upės tėkmė pati natūraliai pagilino dugną – srovės pasisuko kita kryptimi ir reljefas keitėsi.
Tokie arba ir nedideli pokyčiai turi reikšmę norint teisingai pasiūlyti žuviai masalą, neretai jie yra prarastų vilioklių kaltininkai. Echolotas padeda susiorientuoti, kaip patogiau pastatyti valtį, kad galima būtų masalus svaidyti netoli ir kiek įmanoma racionaliau.
Upėje valtį galima užinkaruoti dviem būdais. Pirmasis, kai naudojamasi tik vienu inkaru, o masalas metamas skersai tėkmės. Antrasis, kada valtį statome skersai srovės ir masalą metame pasroviui, traukiame prieš srovę.
Visgi pirmasis būdas yra geresnis jau vien todėl, kad nereikia nuolat kilnoti dviejų inkarų, o užkibus stambiam šamui galima greičiau pasileisti paskui jį, nes kitąsyk delsti nevalia, kadangi laimikis labai didelis ir karingai nusiteikęs. Paprastai upėje žvejojame ties dugno išgraužomis, tad naudojant pirmąjį valties inkaravimo būdą, ją tenka statyti ant griovio, duobės šlaito. Jei sugalvosite spiningauti iš skersai pastatytos valties, geriau ją inkaruoti pačiame griovyje arba ant artimiausio prieš srovę duobės krašto.
Nuo to, kaip užinkaruosite valtį, labai priklausys masalo pateikimas. Jei naudojant pirmąjį būdą teks vilioklį mėtyti kranto link ir traukti skersai tėkmės, tai antruoju atveju masalas bus traukiamas prieš tėkmę, dėl ko gali smarkiai keistis siūlomi viliokliai – dabar vartikle, sukriuke nepažvejosi, netiks ir lengvi galvakabliai, reikės giliau neriančių voblerių.
Galbūt antrojo būdo privalumas yra tas, kad galima plukdyti lengvus voblerius, kurie šiaip jau netinka mėtymui, nebent – velkiavimui. Kaip ten bebūtų, bet aš paprastai gaudau su vienu inkaru.
Pirmąjį valties inkaravimo būdą priskirčiau judraus spiningavimo kategorijai. Taip spiningaujant patikrinamas didesnis vandens plotas, be to, pabandžius laimę vienoje vietoje kokias penkiolika ar dvidešimt minučių, galima kilstelėti inkarą (nebūtina jį kelti per laivo bortą) ir leisti tėkmei nunešti valtį keliolika metrų, vėl užsiinkaruoti ir toliau spiningauti. Tokiu principu „iššukuojama“ praktiškai visa duobė. Beje, upėse duobės dažnai būna griovių pavidalo, nutįsusios išilgai kranto.
Ežeruose apskritai nematau prasmės naudoti du inkarus, čia netgi galima spiningauti dreifuojant.
Tokiuose tvenkiniuose, kaip Kauno marios, yra „upinio“ gaudymo specifika, nes tėkmė ties vaga kartais juntama netgi labai smarkiai. Tačiau toliau nuo vagos galima spiningauti ežerams būdinga maniera. Gerokai skiriasi ir naudojamų masalų rūšys.
Dar keli žūklės niuansai
Ežeruose ir tvenkiniuose gaudant iš stovinčios ar dreifuojančios valties, geriausia yra naudoti guminukus. Sukriukės ar vartiklės tiks tik išskirtiniais atvejais, nes čia šamus paprastai viliojame didelėje gelmėje.
Voblerių arsenalas irgi bus ribotas, reikės tik giliai neriančių, labiau tiks skęstantys arba neutralaus plūdrumo. Su pastaraisiais galima tvičinguoti, nors šamai, kitaip nei lydekos ar sterkai, ne taip noriai reaguoja į šį spiningavimo stilių.
Masalų spalvinės variacijos spiningaujant iš valties, velkiaujant niekuo nesiskiria, kaip ir žvejojant nuo kranto.
Gaudant iš valties guminukais irgi galioja tas pats principas – upėse geriau bandyti siūlyti šamui nemažą masalą, o ežeruose bei tvenkiniuose – net ir labai didelį. Silikoninių vilioklių traukimo būdą aprašiau ankstesniame straipsnyje, nėra prasmės kartotis. Tačiau su vobleriais jau yra kitaip, nei gaudant nuo kranto, čia atsiranda tam tikrų niuansų.
Upėse paprastai valtį statome toliau nuo kranto, kur didesnis gylis visu traukimo nuotoliu, tėkmė irgi visoje atkarpoje gana smarki, tad geriau mėtyti stabilesnius srovėje, giliau neriančius modelius.
Ypač tai aktualu, jei valtį sustabdai vienu inkaru ir svaidai masalus skersai tėkmės. Ir nesvarbu, kad žūklavietėje echolotas rodo kokius 3,0–3,5 m, galima užmesti lėtai panyrantį, bet kokius 6 m pasiekiantį modelį. Nėra gerai, jei jis smarkiai nosimi aria dugną, tačiau apyretis baksnojimas į gruntą netgi pageidaujamas, nes tokį masalą šamas junta iš tolo.
Kita vertus, dabar jau gaudoma labai tvirtu (bent jau išlaikančiu 20 kg), o tai reiškia, kad ir storoku pintu valu, kuris, veikiant šoninei srovei, nepagerina masalo panirimo. Daug kas priklauso ir nuo konkrečių modelių, nes kai kurie vobleriai tiesiog negalėtų spėti pasiekti maksimalų sau panirimo gylį tame sąlyginai trumpame traukimo nuotolyje.
Šįsyk masalų nevardysiu, nors esu atsirinkęs keletą labai kibių modelių, spalvinių variantų, kai kurie vobleriai, suprantama, perdažyti. Galbūt skaitytojai ir nusivils, nes straipsnis liks tarsi nebaigtas.
Visgi apie spiningavimą iš valties pasakiau ir taip nemažai, o norintiems tokiu būdu suvilioti ilgaūsį teks patiems eksperimentuoti ir susirasti tinkamus vilioklius, pagrindines nuorodas turite.
Romualdas Žilinskas
