Salačiai ir smėlio laikrodis. Vakarinė žūklė
Viename iš savo straipsnių jau kalbėjau apie salačių gaudymą rytais, jų išsidėstymą po tiltais palyginau su smėlio laikrodžiu. Šis straipsnis yra ano rašinio tęsinys. Visgi priminsiu, kad siauriausioji laikrodžio dalis yra vieta po tiltu, o smilčių kiekis, priklausomai nuo laiko, ir jų atstumas nuo laikrodžio „kaklelio“ daugmaž atspindi šių plėšrūnų buveines.
Dabar vėl bandykite įsivaizduoti, kad ryte padėtame smėlio laikrodyje dauguma smilčių išbyrėjo į apatinę kolbą, t. y. jos susikoncentravo ant laikrodžio dugno.
Panašiai yra ir su salačiais – jau nuo vėlyvos popietės šie plėšrūnai kardinaliai keičia savo pozicijas – nuo pagrindinio upės srauto ir priekrantės seklumų esančių prieš tiltą, jie pasroviui persikelia į priešingą tilto pusę.
Netoli ramaus vandens
Kitaip nei prieštiltėje, dabar salačiai atitolsta nuo tilto ir dauguma jų medžioja iki kelių šimtų metrų nuo betoninio statinio. Žinoma, aš kalbu apibendrintai, pakartosiu, ką jau esu sakęs, kad tiltas nelygus tiltui, todėl ir tas „nutolimo“ atstumas yra labai neapibrėžtas – viską lemia toje upės atkarpoje esantis dugno ir krantų reljefas, gylis, pagrindinio srauto stiprumas, kažkiek įtakos turi ir grįžtamųjų srovių pobūdis.
Grįžtamosios tėkmės arba viena tėkmė, jei vaga glunda arčiau kažkurio kranto, susidaro tuojau pat už tilto polių ir gali apimti kone pusės upės pločio plotą. Tai priklauso iš kaip toli ji arba jos pradeda suktis, t. y. grįžta ir vėl šalia polių įsilieja į pagrindinį srautą. Čia srovės labai juntamai juda priešinga upės tekėjimui kryptimi visai šalia kranto, o tarp pagrindinės tėkmės ir tų srovių atsiranda savotiška „ramybės zona“.
Paprastai tokioje vietoje gylis neviršija 1,2 m, dugnas gali būti dumblėtas, smėlėtas, netgi žvyruotas. Iki vasaros vidurio vandens augalų tokioje čia bus tik vienas kitas, rastumėme nebent pavasarį suneštų ar seniai čia esančių kokių nors kerplėšų, tarkim nuskendusių šakų ar pramoninio šlamšto.
Kuomet šioje vietoje yra pakankamai daug dumblo, vėliau čia gali suvešėti tankūs vandenžolių sąžalynai, bet jei bus smėlis ar žvyras – „ramybės zona“ taip ir liks pakankamai erdvi. Bet kokiu atvejų iki vasaros vidurio čia galima visai sėkmingai mėtyti negiliai neriančius voblerius, sukriukes. Ir tam yra priežastis, kadangi vandenyje plaukios tuntai įvairių smulkių žuvų, vėlgi priklausomai nuo dugno grunto, gružlių, strepečių, nedidelių kuojų, o aukšlių – visada.
Kažkodėl dauguma žvejų ten savo masalus mėto sviesdami juos skersai upės nuo kranto pusės. Tikrai ne pats geriausias variantas, kadangi norint pagauti salatį, tokia taktika neduos daug naudos – ties krantu grįžtamojoje srovėje ir ramiame vandens plote įsitaisiusios smulkios lydekos. Salačiai taip pat čia medžios, tačiau ties „ramiosios zonos“ ir pagrindinio srauto riba.
Kaip taisyklė toje siauroje juostoje yra labai staigus dugno nuolydis ir šie plėšrūnai kyla iš gelmės ir tiesiog šauna į paviršiuje „besiganančių“ aukšlių pulką. Ir tai matyti labai akivaizdžiai, nes aukšlės tarsi pabyra į šonus, o ties povandeniniu šlaitu susisuka stambios žuvies sukeltas sūkurys. Ant to šlaito ribos taip pat dažnai būna daug gružlių, tai netgi nepriklauso koks gruntas yra ramiame plote, nes povandeninis skardis visada bus žvyruotas, smėlėtas arba akmenuotas.
Todėl daug patogiau tokią vietą apgaudyti plukdant plaukiančiuosius ar negiliai dirbančius neutralaus plūdrumo voblerius pasroviui pagrindinio srauto kraštu arba metant skęstančiuosius voblerius, sukriukes išilgai upės. Tačiau norint taip patogiai spiningauti, teks ropštis ant tilto polių arba bent jau įsibristi šalia jų po pačiu tiltu.
Beje, nenustebkite, jei toje vietoje masalą čiups ne salatis, bet šamas. Man taip yra nutikę ne kartą. Ties tiltais ilgaūsių grobuonių, kaip ir salačių, dažnai rasi, o minėta vieta veikiausiai patogi puldinėti aukas abejoms plėšrūnių rūšims.
Menu prieš keletą metų nutikusį įvykį. Atėjau prie vieno tilto vakarop vilioti salačių. Radau porą pažįstamų žvejų, kurie ten žvejojo dugninėmis. Beje, ta vis minima „ramybės zona“, nors ir negili, bet dažnai traukia ir karšius.
Pasilabinom, pajuokavom. Paklausė, kuo gaudau. Rodau vieną voblerį ir sakau: „Va, vyrai, ką tik perdažiau porą naujų masalų, šitas šiandien man padovanos salatį.“ Suprantama, meškeriotojai nusišaipė iš tokių mano žodžių. Atvirai pasakius, aš taip pasakiau nė pats nežinodamas kodėl.
Bet pačiu pirmu užmetimu, o tiksliau – paleidimu pasroviui, kai ėmiau traukti tą negiliai neriantį masalą atgal nuo poliaus prieš srovę virš to aprašyto povandeninio šlaito, stambi žuvis akivaizdžiai čiupo vilioklį. Taip sakau, nes mačiau, kaip susisuko sūkurys. Viskas, suprantama, vyko akimirksniu, spiningas perlinko, kirtau automatiškai pajutęs išties didelį žuvies svorį. O po to prasidėjo...
Neaprašinėsiu, kas prasidėjo, bet pasakysiu, jog baigėsi taip, kaip baigiasi visos kovos su žuvimi, kai jos gabaritai ir jėga yra keliolika kartų didesnį už galinčią traukti tą laimikį įrangą. Žodžiu, liko tas mano naujai perdažytas vobleris šamo nasruose.
Tik dabar berašant šį straipsnį staiga man toptelėjo mintis, kad tokių atsitiktinių šamų daugiausiai esu pakirtęs žvejodamas salačius. Ne lydekas ar sterkus, tačiau būtent šiuos sraunaus vandens mėgėjus, kada viliodavau juos vobleriais arba vartiklėmis. O kaip lengviau ištraukiama „priegauda“ tokiose vietose viliojant salačius būdavo sterkai. Tačiau grįžkim prie pagrindinės temos...
Salačiai kimba labai panašia maniera, kaip ir tas šamas. Rėžia per masalą be jokio „palauk“ – viskas vyksta žaibiškai. Tik, suprantama, salačius dažniausiai ištraukdavau. Nors pakliūva tikrai didelių, bet pakanka ir 0,12–0,14 mm geros pintos gijos, ilgesnio ir ne visai kieto spiningo, kad įveiktum šias žuvis.
Labai nutolę
Prisimenant smėlio laikrodį, reikia akcentuoti, kad salačiai tokioje vietoje pradeda medžioti sąlyginai anksti – vėlyvą popietę, kai saulė iš aukščiausio savo pakilimo taško juntamai pasirita žemyn. Tuomet, jei krantai apaugę dideliais medžiais, ant vandens gula šešėliai, nors jie paprastai nesiekia žūklavimo zonos.
Kita vertus, po vandeniu taip pat vyksta kažkas panašaus ir veikiausiai ties tuo povandeniniu šlaitu irgi susidaro tamsos dėmės, kurios patogios plėšrūnų puolimui.
Kažkodėl nemažai meškeriotojų galvoja, kad salačiai būtinai turi plaukioti arti vandens paviršiaus arba bent jau viduriniame sluoksnyje. Paklausiu tik vieno: o kaip tada jie medžioja gružlius? Ir aukšles šie plėšrūnai juk atakuoja iš apačios į viršų, bet ne laksto paskui iškišę nugarinius pelekus virš vandens.
Atėjus tikrosioms vakaro valandoms, salačiai savo išpuolius ties povandeniniu šlaitu neretai baigia (bet tikrai ne visada) ir persibazuoja medžioti, kur pagrindinis upės srautas tarsi išplatėja.
Tas plotas prasideda maždaug ten, kur yra nupasakotas grįžtamosios tėkmės ratas. Už jo upė teka tolygiau, pagrindinės srovės greitis tampa mažesnis, gylis vienodėja, vaga būna ne taip išreikšta.
Tai gana didelė žūklės zona ir čia jau iš tiesų kitąsyk patogiau žvejoti nuo kranto arba įsibridus ir mėtant masalus skersai tėkmės. Nors prie kai kurių tiltų galima tokias vietas pasiekti nuo polių, tuomet žuvauji jau nupasakotu principu, skirtumas, kad tenka voblerius plukdyti labai toli.
Voblerių plukdymas dideliu atstumu turi viena esminį minusą – ne visada pavyksta pakirsti kimbančią žuvį. Reikalingas labai ilgas spiningas, su dabar madingais iki 2,5 m ilgio kotais tai padaryti bus labai sunku, nes daug valo guls ant vandens paviršiaus. O ir plukdyti į norimą upės tašką voblerį bus sunkiau dėl atsigulusios gijos. Tada jau geriau bristi ir mėtyti masalą, kaip sakiau, skersai srauto.
Tačiau ir vakarais ten esantys salačiai neartės prie krantų. Esu pagavęs tikrai daug šios rūšies plėšrūnų vos keli metrai nuo sausumos, tačiau tai yra išskirtinės vietos, jos neturi jokio ryšio su tiltais. Kita vertus, ten būna pavieniai salačiai, o užtiltėje, ypač toje nutolusioje zonoje salačiai gali rinktis į būrį arba bent jau po kelis. Ir nebūtinai medžioti išsiduodant, nes pasitaiko dienų, kai ten jų, regis, nėra, bet kimba.
„Ranka pasiekiamų“ salačių galima sužvejoti po pačiu tiltu, to menamo smėlio laikrodžio siauriausioje dalyje – kaklelyje. Bet čia jie labai neprognozuojami – gali apskritai nemedžioti mėnesį laiko, gali kelias dienas pasitaškyti vakarėjant arba visai vėlai vakare.
Pasitaiko, kad užlipi ant tilto poliaus, susikoncentruoji į žūklę mano aprašytose vietose, bet salatis staiga (kaip taisyklė tai plėšrūnai vienišiai) ima siautėti vos ne po tavo kojomis arba už kone už nugaros, tačiau irgi prie pat poliaus krašto.
Taip nutinka vasarą, kada būna aukštas vandens lygis arba staiga po liūčių, dėl HE įtakos pakyla upėje vanduo. Tokie salačio maitinimosi periodai gali būti net keli, bet praktiškai visada tęsiasi trumpai – iki pusvalandžio. Ir kažkodėl suvilioti jį labai sudėtinga. Gal, kad mato stovintį ant poliaus žmogų, sunku pasakyti.
Užtiltėje salačių vietos yra sunkiau nuspėjamos nei prieštiltėje dėl platesnio jų išsimėtymo po upės plotą. Visgi būtent vakarais aš jų pagaudavau daugiau nei rytais.
Tipiniai ir netipiniai vobleriai salačiams
Salačius retai spiningauju didesniais nei 10 cm vobleriais. Jie labiau tinkami tvičingavimui, po tiltais aš dažniausiai tiesiog traukiu voblerį, kartais pristabdau, kartais ir patrūkčioju. Bet tai ne tas tikrasis tvičingavimas. Mano manymu universalus vobleris salačiams yra apie 7 cm dydžio.
1 pav. Kaip išimtis (nors gal ir ne, juk dydis – 9,5 cm) būtų Illex Squad Minnow 95 Sp Bone. Tas lyg tamsintu sidabru dengtas spalvinis variantas yra ypač geras, kada tenka salačius vilioti labiausiai nutolusiuose nuo tilto plotuose vėlai vakare.
Šio masalo platūs ir pakankamai išraiškingi kūno judesiai, bet tai būdinga visiems tokios formos masalams, kurie turi panašaus ilgio bei tipo liežuvėlius. Tiesa, judesių amplitudė būtų dar labiau „laužyta“, jei šis vobleris svertų mažiau. Aš apie tai todėl, kad salačiai nebūtinai kimba ant smulkiai virpančių, tokie labiau pasiteisina gaudant stiprioje srovėje, seklumose ir vandens paviršiuje.
Masalas gerai užsimeta, nes jo masė – 14 g, o ir panirimo gylis iki 1,5 m. Labai tinkamas tais atvejais, kada salačiai medžioja neišsiduodami, t. y. giliau. Nors mėtant ilgesniu spiningu galima šį voblerį išlaviruoti taip, kad jis judėtų menkesniame gylyje.
2 pav. Jei labai norisi traukti masalą pačiu vandens paviršiumi, imi 7 cm dydžio Salmo Thrill, kuris sveria 13 cm ir mėtai kaip kokią blizgę. Juokas juokais, tačiau tai išties geras vobleris, nors dabar su tokiais spiningavimo „gurmanai“ jau nežuvauja, jiems duok kainuojančius po 20 eu ir daugiau, pageidautina, kad būtų skambi ir šiuo metu madinga firma. Bet tai čia jų bėdos.
Kažkada, kai pabandžiau pirmąsyk šį voblerį (čia tais laikais, kai ant jų kabindavo rūdijančius kabliukus, dabar – jau normalius), jis mat pasirodė kažkoks visai nevykęs, kadangi plaukia lyg be judesio. Ir tą per pirmą žūklę suviliojau salatį upės tiesėje, kur smarki tėkmė. Nuomonė išsyk pasikeitė.
Todėl kartais apie masalus irgi negali spręsti net ir juos „pamirkęs“ į vandenį, jau nekalbu apie pavartymą rankose.
3 pav. Kur kas sudėtingiau toli numesti Gunki Gamera 50 HW. Tai skęstantis vobleris, bet gana lengvas ir forma tokia vos lenkta – tikrai ne tipinė salatinė. Tačiau neapsigaukite dėl to, kad labiau panašus į shad, o ne į minnow, nes jūsų vertinimai gali neatitikti žuvies požiūrio į masalą.
Nors gal kūno forma čia mažiau įtakos turi užmetimui, nes panašius voblerius svaidydavau be problemų, pastarojo masė menka. Tačiau kibus. Apie Gunki Gamera neutralaus plūdrumo versiją, kurią galima plukdyti, jau rašiau straipsnyje apie rytinę salačių žūklę.
Beje, skęstantieji Gunki Gamera turi, mano akimis, geresnių spalvinių variantų. Bet tai mano akimis, gal salačiai mato kitaip, nes praktiškai abu modelius pagal kibimų skaičių sulyginčiau. Na, va, šitas iš skęstančiųjų man būdavo kibiausias. Arba tie, kuriuos persidažydavau.
Beje, žvejų užsiciklinimas siūlyti salačiams tik visokius sidabrinius, baltašonius ir kitus „tipinių“ spalvų voblerius kartais yra visiškai nereikalingas. Esant nekibai bandydavau visokiausius, būdavo, kad kimba, tarkim, ant salotinio. Nors, aišku, reikia pripažinti, kad ne iš piršto laužti klasikiniai salačiams tinkami spalviniai variantai.
Kažkodėl vakarais žūklaujant lengviau įtikti salačiui su voblerių spalviniais variantais, nei rytais. Bent jau man taip atrodo.
Gal pakaks šiam kartui. Dar salačius po tiltais gaudydavau naktimis arba ryte neprašvitus. Tačiau čia jau būtų apie sustabdytą smėlio laikrodį, atidėsiu kitam sykiui.
Romualdas Žilinskas
