Ruduo ir lydekos. Kas pasikeitė?
Ruduo – toks metų laikas, kada jo pradžioje žvejai džiaugiasi gerais laimikiais, o baigiantis rudeniui tik dūsauja: nekimba... Na, gal ne visos žuvys, nes lydekas galima sėkmingai spiningauti iki užšals vandens telkiniai, tik reikia žinoti, kur tų plėšrūnių ieškoti ir kokį masalą pasiūlyti.
Neanalizuosiu kiekvieno vandens telkinio lydekų įpročių, nes jie gali gerokai skirtis, pakalbėsiu apie didesnių upių aštriadantes, nes jas geriausiai pažįstu.
Kaip yra...
Paprastai tikrasis ruduo pas mus prasideda ne anksčiau, kaip antrojoje rugsėjo pusėje. Tuo metu naktimis oro temperatūra tampa jau žemesnė nei +10 °C, dienos gerokai sutrumpėjusios ir vanduo ima sparčiai vėsti. Rudens pirmoje pusėje lydekos vis dar prisilaiko vasarinės medžioklės taktikos, bet maždaug nuo spalio mėnesio jos pasitraukia į gilesnius vandenis.
Tai gali būti lydekų pamėgtos gilios duobės ramiose įlankose, bet didelė aštriadančių dalis glaudžiasi arčiau vagos, su sąlyga, jei ten nėra itin smarkios tėkmės. Geriausiai, kad srovė giliose vietose būtų vienalytė arba smarkiai išsklaidyta, dėl kranto vingių netoliese tekėtų ir grįžtamoji tėkmė.
Atvirai pasakius, artėjant žiemai vis dažniau velkiauju, bet ne spiningauju nuo kranto, nes taip lengviau surasti šių plėšrūnių buveines, tačiau įprastinio spiningavimo tikrai nepamirštu ir bent kartą į savaitę susiruošiu kojų pamiklinti. Ypač, jei dienos saulėtos, oro temperatūra šokteli, papučia pietų ir vakarų krypčių vėjai.
Apskritai idealu, jei rudenį ilgesnį laiką būna vienodas aukštas slėgis ir dienomis pro debesis dažnai prasimuša saulė. Tokiu atveju lydekos vidurdienį arba ankstyvą popietę neretai užklysta ir į per dieną įšilusias vidutinio gylio vietas, netgi seklumas, kuriose vis dar būna taikiųjų žuvų mailiaus. Tačiau toks plėšrūnių pasirinkimas labiau tikėtinas rugsėjo–spalio mėnesiais. Lapkritį netgi sušilus orams jos vis vien tūno gilumose.
Nemuno dambose lydekos pirmoje rudens pusėje dažniausiai medžioja priešdambiuose, o vėliau tolsta nuo kranto ir įsitaiso giliuose tarpudambiuose. Kartais stambių plėšrūnių pasitaiko suvilioti ir ties išsikišusiu dambos galu, kur dugnas leidžiasi iki vagos gylio. Suprantama, kad damba dambai nelygi. Žinau keletą, prie kurių net ir lapkričio pabaigoje galima tikėtis lydekų netoli kranto, nes šalimais yra gilių duobių.
Rudenį lydekos gali aktyviai maitintis bet kuriuo paros metu. Jei pirmoje rudens pusėje, ypač rugsėjo mėnesį jos dažniau medžioja rytais ir popiečio valandomis, tai po šalnų aštriadančių kibimo galima tikėtis ir per patį vidurdienį. Tačiau pastebėjau vieną dėsningumą – kada kelias dienas iš eilės dangus būna giedras, lydekos dažniausiai maitinasi antroje dienos pusėje arba netgi prieš pat sutemas. Beje, taip nutinka ir lapkritį.
Kita vertus pirmoji rudens pusė labai smarkiai skiriasi nuo antrosios. Jei šio metų laiko pradžioje arba viduryje, jei dar nespėjo gerokai atvėsti vanduo, lydekos labai godžiai griebia masalus ir neretai užkimba netgi ten, kur paprastai jų nepagaunama – t. y. nebūdingose sau vietose, tai smarkiai atvėsus vandeniui grobuonių paieška būna gerokai sudėtingesnė. Galbūt ne tiek pati paieška, kadangi žvejodamas kitąsyk tiesiog jauti, kad čia tikrai yra lydekų, o jų suvilioti niekaip nesiseka.
Taip nutinka todėl, kad aštriadantės dabar medžioja tik tam tikrais retais laiko tarpais, dažniausiai antroje dienos pusėje, kai kada visai vakarėjant, kada saulė gerai įšildo vandenį. Joms pasireiškia metabolizmas, tad ėdesio daug nereikia. Viena esminė detalė, kuri būdinga to laikotarpio „lydekinei“ vietai yra didesnis nei vidutinis gylis, nors ne mažesnę reikšmę vaidina ir lėta tėkmė.
Beje, nuotolis nuo kranto didesnės įtakos neturi, tad nebūtinai dabar aštriadančių ieškoti šalia vagos. Visiškai priartėjus žiemai lydekos pasitrauks į upės vidurį, tačiau rudens pabaigoje jų dar galima rasti net ir po paplautais krantais. Nemune tokių vietų vargu ar bus, bet kai kuriose mažesnėse upėse – pakankamai. Ir tikrai ten yra nemenkų egzempliorių.
Norėčiau dar sugrįžti prie tos minties, kai žinai, jauti, jog yra lydekų, bet jos nekimba. Labai gali būti, kad ne tokį masalą bandai siūlyti, nors dažnesnis variantas – aštriadantės paprasčiausiai nenusiteikusios maitintis.
...ir kaip buvo
Menu, kažkada atvažiavo vienos naujai sukurtos ir po to gal tik pusę metų egzistavusios žvejybinės TV laidos vedantieji, ir paprašė parodyti, kur galima pagauti lydekų Nemune. Žodžiu, pasiūlė kartu pažvejoti. Nesitrenkėm kažin kur labai toli nuo Kauno, nes dambų yra nebūtinai tik ties Pagėgiais, bet ir arčiau miesto. Tie žvejai tikrai ne naujokai, puikiausiai spiningauja, tačiau labiau įpratę gaudyti ežeruose ir iš valčių, gal kitose upėse... Nemune visai kita žūklės specifika, juolab nuo kranto.
Vyrukai bandė laimę vidutinio dydžio vobleriais, kas dar prieš mėnesį būtų buvę tų vietų plėšrūnėms tikras „delikatesas“. Deja, jau prasidėjo lapkritis, vanduo visiškai atvėso ir reikėjo kitokių masalų. Ir kitokios taktikos, nes svečiai lakstė krantais ir tikrino kiekvieną panašesnę į „lydekinę“ vietą, tačiau tuščiai.
Mano taktika buvo paprastesnė. Spiningavau kone atsisėdęs. Ir iš tiesų kartais prisėsdavau ant kranto, išgerdavau kavos, suvalgydavau sumuštinį. Žinojau šalimais dvi gilias duobes, ten visada, kiek pamenu, būdavo lydekų „gulyklos“ tokiu metų laiku, tik klausimas, kada jos užsimanys ėsti. Beje, tą patį patariau daryti ir atvykusiems žvejams, bet jie spiningavo savaip.
Ak, taip, mano masalai: 12 cm dydžio riperiai užmauti ant palyginti lengvų galvakablių – nuo 10 iki 15 g svorio, priklausomai kokį riperį naudodavau. Platesnio kūnelio, plūdresniems taikydavau sunkesnes galvutes.
Aš nežinau, ką galvojo apie mane tie žvejai, jie garsiai nesakė, bet iš akių supratau, kad nusivylė tokiu „gidu“. Gal, kad mano masalai pigūs kiniški silikoniniai, o jų brangūs japoniški vobleriai, gal, kad žvejojau tokiu stiliumi. Tačiau nemačiau prasmės kitaip, nes jau išbandęs ir žinojau, ką darau – tiesiog kantriai svaidžiau savo guminukus ir lengvais patraukimais šokdinau juos dugne. Meluosiu, jei sakysiu, kad buvau užtikrintas sėkme. Jokiu būdu – tokiu metų laiku gali tris dienas be perstojo aštriadantei nosį braukyti guminuku, o ji nė neprasižios. Jei to nenorės...
Visgi išlaukiau laimingos valandos. Į vakarą oras vos atšilo, pasikeitė vėjo kryptis ir veikiausiai tai buvo stimulas lydekoms užkrimsti. Be didelių išvedžiojimų pasakysiu, kad įkirtau lygiai 5 kg plėšrūnę. Po to dar vieną tokią pačią. Pirmąją išsitraukiau, o antroji, bepozuojant man prieš kameras, nuo kabliuko nusipurtė...
Tai buvo seniai, kai tik pirmieji pinti valai atsirado, kuriuos vyniojant spiningo žiedeliai zvimbdavo. Ir tvirtumas ne tas – tuomet naudojau veikiausiai kokių 0,24 mm ar dar storesnę pintą giją. Jei dabar reikėtų rinktis, imčiau aštuonių gijų Daiwa Tournament 8 arba dvylikos gijų Daiwa Morethan 12, su kuriais jau įpratau žvejoti, pakaktų 0,16 – 0,18 mm diametro tokioms lydekoms ištraukti.
Ir guminukai jau būtų kiti. Anų, regis, nė neliko, gal koks vienas ar du kur nors senoje masalinėje pasimetę...
Dabar lydekas viliočiau su Lucky John Pro Roach Paddle Tail arba Lucky John 3D Anira Soft Swim riperiais, kurie pagal formą, spalvą, judesius yra tarsi natūralios žuvelės. Kai vanduo atvėsta – jis išskaidrėja, ir lydekos netgi gelmėje priekabiai žiūri į vilioklių spalvas, formas, nes pravedimai lėti, žuvys vangios, todėl turi laiko „pagalvoti“.
Vienintelis dalykas tikrai nepasikeistų – žvejybos taktika. Juk lydekos ir tada, ir dabar bus panašiose vietose, panašiai reaguos į siūlomus masalus.
Romualdas Žilinskas
