Pirmoji pavasario žuvis upėje

Iš tiesų yra kiek kitaip – meknė vienodai aktyvi visą atviro vandens sezoną, ši žuvis gali neblogai kibti netgi žiemą. Bet svarbiausi, kad ji bus pirmoji, kuri paragaus jūsų masalo nuslinkus ledo plutai. Tai tiesa, kadangi Kauno plūdininkai pirmąsias kelias dienas po ledonešio itin sėkmingai žvejoja būtent meknes. Aišku, gaudo jas ir vėliau, bet dabar apie pirmąją...

Nieko nuostabaus, kadangi ši žuvis veikiau yra šaltesnio, o ne šilto vandens mėgėja. Juk jos paplitimo arealas prasideda maždaug nuo Rytų Prancūzijos, o tai reiškia, kad šiltesnėje Europos dalyje jų nėra, baigiasi kažkur Jakutijoje, tad Sibiro žvejams šis laimikis pakankamai dažnas.

Lietuvoje, kad ir keista, meknė, kurią vadiname šapalo pussesere, gerokai retesnė už pastarąjį. Kiek daugiau jų yra Nemune, Neryje, Aukštaitijos Šventojoje ir Mūšoje. Kitose didesnėse upėse ar upeliuose meknių pasitaiko tik kaip pavienių laimikių arba jos nėra tos žuvys, kurias meškeriotojai tikslingai gaudytų. Įdomu tai, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis meknių paplitimą – greitoka tėkmė ir vandenžolių gausa. Nors veikiausiai yra dar ir antrinių veiksnių, kadangi tokių upių bei upelių Lietuvoje daugiau nei skaitlingų šių žuvų pulkų.

Nekalbėsiu apie meknių žūklę visus metus, juk už lango pavasaris, todėl vertėtų plačiau paanalizuoti jų gaudymą tik prasidėjus atviro vandens sezonui. Beje, jas galima žvejoti spiningu, tačiau pirmąsias meknes sėkmingiau gaudysite dugnine bei plūdine.

Kur ieškoti ir kuo gaudyti?

Upes, kuriose yra meknių, jau nurodžiau, bet ne visose tų upių atkarpose žuvų vienodai daug. Ankstyvą pavasarį, kai ledai tik nueina nuo upės paviršiaus, jau kitą dieną galite bandyti vilioti meknes.

Dabar jos glausis kur nors ties apsemtais krūmais, įlankose ir nebūtinai ten turi būti žvirgždėtas dugnas, nors paprastai tai meknėms būtina. Taip pat nereikia ankstyvą pavasarį joms ir greitesnės tėkmės, tokiose vietose pakanka nedidelio tekėjimo. Vis dėlto meknės labai toli nesitraukia nuo vasarą ar rudenį pamėgtų vietų, tad pagrindinis orientyras turėtų būti upės ruožas, kur šių žuvų gausu ir kitais metų laikais.

Beje, gali būti, kad meknės puikiai kibs netgi ten, kur jos masalus griebdavo ir vasarą ar rudenį, svarbu, kad pakilus vandeniui toji vieta nevirstų putojančiu vandens srautu. Tokiame vandenyje šios žuvys kartais tiesiog pasislenka arčiau kranto, bet savo pastovių gyvenamųjų plotų nepalieka. Gylis žūklavietėje paprastai neviršija 1,0–1,5 m. Gilumoje pernelyg šalta, o čia nors šiek tiek saulė pašildo dugną, be to, ir tėkmė ne tokia smarki.

Kaip ir kitas karpines žuvis, meknes dabar traukia apsemti krantų šlaiteliai, t. y. toji riba, kur vasarą prasideda krantas. Ir jei tas krantas yra kiek iškilęs ir dar su juodžemio velėna (turiu omenyje esant vasariniam vandens lygiui, nes dabar visa tai po vandeniu), iš karto po to – žvirgždo dugnas, čia garantuotai rasite žuvų, o ypač – meknių, jei tik jų, kaip sakiau, toje upės atkarpoje yra.

Viena geresnių vietų, beje, visais metų laikais, yra už salų pasroviui nutįsę smėlio ir žvyro liežuviai. Dalį salų pakilęs pavasarį upių vanduo apsemia, bet pagrindinės salos, kad ir ledų apdaužytos, išlieka, o už jų susidaro ramesnio vandens ploteliai. Tie ploteliai gali būti vos kelių kvadratinių metrų, bet juose neretai susirenka daug meknių. Jos niekur neplaukia, kol vanduo upėse ima slūgti.

Tiesa, problemiška ten žuvims pateikti masalą, kadangi dažnai tenka jį užmesti toli nuo kranto, be to, atsigulusį ant vandens valą traukia stipri upės tėkmė ir plūdė ar dugninės svarelis iš norimos vietos tuojau pat nunešamas. Tenka gaudyti kiek įmanoma ilgesniu meškerykočiu ir jį laikyti rankose stačiai. Todėl nepamainomas įrankis, gaudant plūdine, dabar bus boloninis meškerykotis.

Tą patį pasakyčiau ir apie dugnines – arba rinkitės ilgesnes, arba jas teks statyti kone stačiai. Juk dugninių labai didelė dalis valo po vandeniu, o ankstyvą pavasarį upė neša įvairų šlamštą ir jis po kelių minučių užsikabina už gijos. Aišku, galima susirasti vietų, kur tėkmė išsirango taip, kad palei krantą tų šiukšlių nėra, jos toliau – ten, kur pateikiame masalą meknėms. Bet šitokių žūklaviečių reta.

Nors meknės, kaip ir šapalai, yra visaėdės žuvys, vasarą jas galima pajaukinant suvilioti žirniais ar kukurūzais, perlinėmis kruopomis ar kviečių grūdais, tačiau dabar nevarkite – meknės daug mieliau griebs gyvūninės kilmės masalus.

Šylant vandeniui gali keistis meknių prioritetai, tačiau kovo mėnesį ir balandžio pradžioje vienareikšmiškai geriausias masalas bus paprastas sliekutis. Kai kurie žvejai tvirtina, kad geriau naudoti dirvinius sliekus. Nepažįstate tokių? Supažindinsiu – šviesiai rusvi, kietoki sliekai, paprastai gyvenantys ne juodžemyje, o priesmėlio žemėje.

Tačiau aš linkęs meknes gaudyti mėšliniais sliekais. Pakanka vieno ant kabliuko, bet pageidautina, jog jį užmautumėte taip, kad kybotų ilgas plonasis galas – taip sliekas atrodo natūraliau, ilgiau būna gyvas ir patraukliai raitosi. Nesvarbu, kad vanduo šaltas, meknės masalą griebia pakankamai godžiai ir praryja jį be didesnių ragavimų. Žinoma, gali šios žuvys griebti ir uodo trūklio lervas, musės lervas arba iš minėtų dviejų masalų padarytą sumuštinį, bet sliekas visada bus geriau.

Trys sistemėlės meknei

Gaudant plūdine meškere išaiškėja, kas yra ko vertas, nes šalia žvejojančių dviejų meškeriotojų laimikiai gali skirtis kardinaliai, nors suvilioti meknių jie abu turi tiek pat galimybių.

Pirmiausia reikia „susistyguoti“ tinkamą sistemėlę. Vyresnio amžiaus žvejai daug nevargsta ir renkasi kone pusiau dugninės principu paruoštą sistemėlę, kur yra vienas valu slankiojantis svarelis. Ir žvejoja panašiai kaip pusdugnine: užmeta, tėkmė ridena tą piršto galo dydžio gramzdą dugnu iki tam tikro taško, kur srovė būna silpnesnė arba yra kokia nors dugno įduba, kalnelis – svarelis užsilaiko, plūdė pusiau gulomis sustoja. Tada sėdi ir laukia...

Tokia pasyvi žūklės taktika kartais pasiteisina, bet ji našesnė meškeriojant karšius, kurie pavasarį irgi neblogai kimba. Visgi meknėms tinkamesnis lėtai dugnu slenkantis masalas.

Meškeriodamas meknes aš naudoju trijų tipų sistemėles. Jų, suprantama, gali būti ir daugiau, bet kalbėsiu apie tai, kaip pats meškerioju.

 
1 pavyzdyje matote gerai žvejams žinomą „grandinėlę“, kurioje svareliai išdėstyti pagal elementarų principą – kuo svarelis arčiau plūdės, tuo jis sunkesnis, tarpai tarp svarelių yra vienodi. Arčiausiai kabliuko esantis paprastai būna 0,1–0,2 g. Tačiau kartais netgi 0,3 g – kuo stipresnė tėkmė ir didesnio plūdrumo yra plūdė, tuo jis bus sunkesnis. Arčiausiai plūdės – iki 2 g švino šratelis. Tarkime, plūdė yra 3,5 g plūdrumo. Tada išdėstymas būtų maždaug toks: 0,1 g, 0,2 g, 0,3 g, 0,4 g, 0,5 g, 0,8 g ir 1,0 g.

Vis dėlto įsprausti į rėmus skaitytojų nesiruošiu, nes pats dažnai eksperimentuoju ir žinau, jog tik labai retas meškeriotojas viską atlieka tiksliai taip, kaip būna parašyta. Todėl svarelių masės gali būti kitokių proporcijų, svarbu, kad artimiausi svareliai labai nesiskirtų vienas nuo kito savo svoriu, nes kitu atveju užmetant sistemėlė painiosis. Jei atkreipėte dėmesį, sudėjus svarelių svorius iki pilno plūdės apkrovimo dar truks 0,2 g. Taip darau visada, kartais nepridedu net ir daugiau, nes tėkmėje, kai masalas ir apatiniai svareliai ar bent vienas iš jų slenka dugnu, plūdė greitai skęs – juk dugnas nėra lygus it stiklas. Taip pat kuo sunkesnis apatinis svarelis, tuo didesnį „trūkumą“ reikėtų palikti. Gylį sureguliuoju taip, kad dugnu slinktų 1–3 apatiniai svareliai.

Koks skirtumas kiek svarelių? Kuo daugiau jų bus ant dugno, tuo lėčiau plauks plūdė. Tad siūlyčiau orientuotis pagal srovės greitį, netgi pagal žuvų įgeidžius, nes kartais jos nori kone kartu su tėkme slenkančio masalo, o kitąsyk mieliau griebia lėtai dugnu plukdomą slieką. 

2 pavyzdyje svareliai išdėstyti panašiai, bet skiriasi tarpai tarp jų – kuo arčiau plūdės yra gramzdai, tuo didesni bus tarp jų tarpai. Pirmąją sistemėlę dažniausiai naudoju mažesniame gylyje, o antrąją – ten, kur giliau. Tokiu būdu nereikia netgi perrišinėti sistemėlių, kai keiti žūklavietę, arba jei staiga krinta kinta vandens lygis.

3 pavyzdyje pavaizduota tolimiems užmetimams skirta sistemėlė, kada masalą reikia nusviesti, tarkime, prie jau minėtų salų. Šiuo atveju ir plūdė būna masyvesnė, tad arti jos esanti slyvutė gali siekti 3–5 g, ji sudaro 2/3 visos sistemėlės svarelių masės.

Jei atkreipėte dėmesį į pavyzdžius, matėte, kad vienas švino šratelis ant yra užspaustas ant pavadėlio. Pavadėlį paprastai rišu iki 0,5 m ilgio ar dar ilgesnį, tad kartais ant jo tvirtinu ir 2–3 svarelius.

Toks gramzdų dėstymas prieštarauja visiems meškeriojimo kanonams, tačiau aš nematau nieko blogo. Svarbu, kad pavadėlis nesusisuktų ir prispaustas svarelis jo nepažeistų. Beje, vienas iš šratelių liečiasi su suktuku. Taip darau visada, kadangi kitu atveju sistemėlė dažniausiai ir painiojasi ties suktuku.

Pagrindinį valą naudoju 0,14–0,15 mm diametro, o pavadėlį – 0,12–0,13 mm storio. Plūdes renkuosi pagal žūklės sąlygas, bet dažniausiai pavasarį gaudau 3–4 g plūdrumo plūdėmis, kurios būna apversto lašo formos – klasika... Meknės masalą griebia godžiai ir kažin kokio jautrumo plūdžių nereikia.

Galbūt valas pasirodys pernelyg plonas, tačiau mėgstu subtilų gaudymą. Naudojant kokybišką valą net ir su 0,12 mm storio pavadėliu galima ištraukti 1,5 kg sveriančią meknę. 
Pavasarį jaukinu, bet veikiau iš įpročio arba bandydamas į žūklavietę suvadinti dar ir „priegaudą“, t. y. kuojas ir karšius, nes meknių skrandžiuose jauko niekada nerandu. 
Tiek apie meknių žūklę pavasario pradžioje, su savo rašliava labai neįsibėgėjau, nes prieš akis – ilgas atviro vandens sezonas...

Romualdas Žilinskas