Pavasarinės kuojos, nedidelės upės ir mobili žvejybinė įranga
Viena pirmųjų žuvų, kuri pradžiugina plūdininką ar dugnine gaudantį meškeriotoją ankstyvą pavasarį, yra kuoja. Šios žvynuotosios – lyg kokie atviro vandens sezono pranašai, kurie vos nutirpus ledui ima godžiai maitintis.
Bijau, jog nemažai žvejų bandys paneigti tokį teiginį – juk vanduo upėse dar pernelyg aukštai, teka srauniai – reikia kiek palaukti, kad kuojos iš tiesų gerai kibtų. Tvenkiniuose ar ežeruose tokiu metu apskritai žvejui dar nėra kas veikti, kadangi vanduo pernelyg šaltas ir bet kurios žuvys turi įprasti prie atviro vandens režimo. Didžiosiose upėse, jei žiema gili, dar balandžio mėnesį srovės sustumtos ledo lytys krantuose tebetirpsta, čia vanduo pernelyg sraunus, drumstas, šaltas, jo lygis aukštas.
Tačiau ir didelėse upėse yra išskirtinių vietų, kuriose žuvys pradeda kibti labai anksti pavasarį. Deja, jas žino daugelis meškeriotojų ir ten būna tas vadinamasis „žvejų turgus“ į kurį man visiškai nesinori kišti nosies. Manau, ne man vienam.
Todėl siūlyčiau pasižvalgyti po upelius ir nedideles upes, kur kuojos vos nutirpus ledui jau aktyviai ieško maisto. Ir puikiai kimba.
Jei netingit, pasiblaškom po Lietuvą?
Kažkada dėl įdomumo, pažintiniais tikslais ir darbo reikalais (na, juk buvau žurnalo „Žūklė“ vyr. redaktorius) išmaišiau daugiau nei pusę Lietuvos vien tam, kad savo akimis pamatyčiau, kaip kas ir kur ką žvejoja. Suprantama, ir pats meškerę užmesdavau.
Kažkokių specialių dienoraštinių užrašų neturiu – viskas likę atminty arba senuose mano straipsniuose. Todėl informacija apie upes bei upelius, kurią ruošiuosi pateikti, galbūt kažkiek ir pasenusi, nes dabar aptingau, amžius ne tas, o ir neturiu tiek laiko, kad vėl kartočiau senus maršrutus arba ieškočiau naujų žūklės vietų. Nors, ką gali žinoti – upės juk tebeteka, o žuvų... Tikiuosi, kad dar liko, nors geriau patiems išsiaiškinti – gali būti, kad jų ne mažiau nei anksčiau, o dar daugiau, bet čia tas optimistinis variantas.
Turbūt teko ankstyvą pavasarį važiuoti panemune pro Balbieriškį. Vos ne pačiame miestelyje į Nemuną ten įsilieja Peršėkė. Vasarą ši upelė meškeriotojams beveik neįdomi: teka per lygumas, pakraščiai numelioruoti, pati lėta, dumblėta ir sekli. Bet užtat pavasarį į Peršėkę suplaukia tuntai kuojų. Ne tik jų – gausu čia aukšlių, strepečių, šapalų, ešerių, vėliau į upę atkeliauja ir būriai karosų.
Gaila tik, jog kuojos upelėje ne pačios didžiausios, bet kartais būna ir taip, kad žvejo meškerykotis sulinksta, valas pokšteli ir nuaidi nusivylimo šūksnis... Tai stambus šapalas susigundė masalu ir nepasiruošusiam tokiai įvykių eigai žvejui praktiškai nelieka jokių šansų susidoroti su laimikiu – pernelyg jau siaura, raityta ir krūmais apaugusi Peršėkės vaga toje vietoje. Gali pasitaikyti ir pabėgęs iš tvenkinių bebaigiąs sulaukėti karpiokas – šitas irgi dažniau nutrūksta nei atsiduria žvejo tinklelyje.
Tačiau kalba ne apie Peršėkę, o apie kuojų žūklę mažose upėse. Tai tik pavyzdys, kadangi bene pusė Lietuvos žvejų yra bandę laimę šios upės vandenyse ankstyvą pavasarį. Bent taip būdavo anksčiau, nes jau senokai toje upelėje nesilankiau. Ten prieš kokį dešimtmetį savaitgaliais neturėtum, kur mašiną pasistatyti. O ir rasti laisvesnį bent 3 m ilgio plotelį jos pakrantėje nebūtų net vilčių – meškeriotojai čia stovi petys petin. Žinoma, jei nekimba, tai ir žmonių mažiau, tačiau jei žuvys aktyvios...
Arba Lapainia. Irgi daugeliui meškeriotojų gerai žinomas Nemuno, o tiksliau – Kauno marių, nedidelis intakas. Kiek žinau, pastaruoju metu kažkodėl mažiau žvejų lankomas, bet prieš kokį dešimtmetį buvo itin populiarus. Ir vis dėl tų pirmųjų pavasario kuojų, kurios iš marių čia neršti atplaukdavo. Pataikei momentą – tai, kaip sako kaimo žmonės, „Padėk, Dieve“: prigaudysi tiek, kad vienas vargu ar skiaurę iš vandens pajėgsi iškelti.
Prieš daug metų pavasarį kuojos gerai kibdavo ir kitoje Lapainios dalyje – ten, kur upelė įteka į Kalvių ežerą. Bet tai vaikystės sentimentai, būsiu per toli į praeitį nuklydęs... Viena iš įdomesnių ir mažiau mūsų meškeriotojams upių pavasarį yra Siesartis. Beje, kalbu apie Suvalkijos, tačiau ne Aukštaitijos Siesartį, kuri Lietuvos žvejams daug geriau pažįstama. Ši nedidelė upelė įteka į Šešupę, o ne į Šventąją ir yra mažiau populiaresnė tarp didžiųjų miestų gyventojų, tačiau marijampoliečiai, šakiečiai, kai kurie kauniečiai tą intaką puikiai žino.
Pastaruoju metu Šešupė ypač atsigavo ir ko jau ko, bet kuojų čia tikrai netrūksta. Ne kartą jas žvejojau pačioje Šešupėje ir pagaudavau tikrai daug ir, patikėkit, visai svarių.
O pavasarį kuojos iš Šešupės migruoja neršti į Siesartį. Kartu su jomis pasitaiko ir strepečių, vienas kitas vietinės populiacijos žiobris, papuola koks šapalas, bet pagrindinė priegauda būna ešeriai. Tai gana keista, nes šiaip jau Šešupėje tekdavo gerokai pavargti, kol stambesnį ešerį sugundydavau, tačiau tokiu metų laiku jų būdavo Siesartyje gana daug.
Dar nuostabiau, kad pavasariniai ešeriai nėra labai aktyvūs, tačiau veikiausiai įsijautę į kuojų ikrų rijimą neatsisakydavo ir ant kabliuko pakabinto slieko. Tiesa, Siesartyje ešeriai ir kuojos kimba tik iki pirmos užtvankos (kažkada, dar sovietmečiu ji buvo patvenkta) ir jau už jos kibimas būna tik šiaip – vaikų žaidimas.
Verknėje dažniau bandydavau laimę gaudydamas spiningu šapalus, visgi pirmoje pavasario pusėje ten teko nesyk ir plūdinę užmesti. Turiu pasakyti, kad tai kaprizinga upė net ir tokiu metų laiku. Verknėje karaliauja Alytaus meškeriotojai, nemažai sutikdavau ir kauniečių.
Kas kibdavo tokiu metų laiku? Kuojos, ešeriai, ir... pūgžliai. Šituos rajūnus paminėjau tik todėl, kad jie stebina savo dydžiu – tokių stambių masiškai net nežinau, kur galima sužvejoti. Tikrai pernelyg mažai išnaudota upė, bet, kaip sakiau, su savais kaprizais ir niuansais. Visgi patarčiau pabandyti laimę.
Kuojų stygiumi negali skųstis ir kaišiadoriečiai, žiežmariečiai, elektrėniškiai meškeriotojai, nes netoli jų namų po laukus išsivingiavusi Strėva, kur kuojų tikrai netrūksta, o ankstyvą pavasarį čia jos tikrai puikiai kimba.
Ar tikrai viską lemia tik gera vieta?
Be abejo, tai tik kelios upės iš daugelio, kur tokiu metų laiku galima sumeškerioti kuojų. Žinau net keletą upelių, kurie jau gegužę taip nusenka, jog ten vienos dyglės ir smulkus karpinių žuvų mailius teplaukioja, tačiau kovą–balandį (pavasaris pavasariui nelygus) kuojos kimba lyg pašėlusios. Įsivaizduokit vos trijų metrų pločio vandens srautą, o jame – aibė tų žuvų. Garantuoju, kad važiuodami pro šalį nelabai atkreipiate dėmesį į tokius upelius, ypač vasarą, kai vanduo nusekęs. O be reikalo.
Bet šių vandens telkinių vardinti tiesiog ranka nekyla, nes į tas upeles retsykiais visgi išsiruošiu pameškerioti. Ten dar nenulaužyti pakrančių krūmai, nenutryptos pakrantės, kaip prie Peršėkės ar Strėvos.
Beje, taip pasielgtų dauguma iš jūsų, nes atradus gerą žūklei vietą ar ją žinant tik ribotam skaičiui patikimų draugų, visiškai nesinori atėjus ten vieną dieną pasijusti nereikalingu. Taip daug kam yra atsitikę – nuvykęs šimtą ar daugiau kilometrų staiga pakelėje pamatai mašinų virtinę, o prie vandens – žvejų būrį. Žinau atsitikimų, kuomet kažkada žurnale paminėjus konkretų ežerą ar upės atkarpą jau artimiausią savaitgalį ten suguža tiek meškeriotojų, kad pačiam straipsnio autoriui belieka tik sukti ratus kuo toliau nuo tos vietos.
Tiesa, yra dar viena įdomi detalė, susijusi su tokiais straipsniais. Netgi tiksliai nurodžius vietą, masalus bei aprašius visas gaudymo subtilybes, daugiausia atvykėlių vis tiek lieka it musę kandę. Nebent jie pataiko į tokį žuvų sambrūzdį, jog tiesiog reikia būti visiškam diletantui, kad nieko nesužvejotum.
Kita vertus, čia ir susirenka mažiau patyrę meškeriotojai, nes kiti turi savus žūklės plotus ir skaitydami straipsnius daugiau dėmesio kreipia į patį žvejybos būdo, technikos aprašymą, masalus ir pan., o ne į upių ar ežerų pavadinimus. Galbūt jiems viskas jau yra žinoma, gal sudomino viena ar kita mintis, bet tai šie žvejai veikiausiai išbandys savo „firminėse“ žūklavietėse.
Pradedantieji meškeriotojai elgiasi atvirkščiai, jiems atrodo, kad sėkmę lemia gera vieta, o visa kita, ką norėjo pasakyti autorius – tik antraeiliai dalykai. Tai faktas, kadangi yra buvę, kad radus užimtą plotą, atsistoji kur nors netoliese žymiai prastesniame ruože ir „į vienus vartus“ apgaudai tikrai geroje vietoje stovintį žvejį. Pasiteirauji, kodėl jis žuvauja būtent čia, o ne kur kitur. „Skaičiau, rašė...“
Pradžioje manydavau, jog kažką ne taip parašiau, jei žmogus nesuprato. Bet vėliau įsitikinau, kad ne aš kaltas, paprasčiausiai žvejui įdomiausia rašinio dalis buvo „kur“, o į „kas“ ir „kaip“ buvo pažiūrėta pro pirštus. Jei jau taip, tai koks jam skirtumas, kokiame vandens telkinyje žuvauti ar kokioje to telkinio vietoje meškerę užmesti?
Na, bet užteks tuščių postringavimų, nes straipsnis būtų pernelyg abstraktus, jei bent keliais žodžiais neužsiminčiau apie pačią žūklę.
Kad tilptų į mašinos bagažinę...
Išvykoms, kada ieškai naujų žvejybinių plotų nedidelėse upėse, labiausiai tiktų kokia nors patogiai į mašinos bagažinę sutalpinama mobili įranga. Jau matau, kaip rimtesni meškeriotojai ranka numoja: „Bus kalba apie travel tipo meškeres...“ Ir taip, ir ne.
Visų pirma, nereikia žiūrėti į panašius meškerykočius „žvairai“, kadangi jų tarpe yra tikrai neprastų įrankių, kurie nesugadintų net labai patyrusio žvejo autoriteto. Kita vertus, nebūtina akcentuoti tik į nuorodas travel, kadangi ir teleskopiniai arba boloniniai meškerykočiai faktiškai priklauso tai pačiai įrangos grupei, nes visi jie yra sustumiami tuo pačiu teleskopiniu principu.
Tačiau nesiruošiu nieko niekuo įtikinėti, pasakysiu tiek, kad turiu vieną Daiwa „kotuką“, kurį labai mėgstu, nes tai lengva, tinkamo ilgio ir užmetimo svorio meškerė, kuomet žvejoji būtent tokias žuvis, kaip kuojos. Konkretizuoju: Daiwa Ninja 3,90 m ilgio teleskopinė meškerė (sustumta – 1,28 m), užmetimo svoris 5–20 g, tačiau pagal viską ji yra tikrai lengvesnio tipo, sakyčiau, kad 2–15 g. Ir ne daugiau.
Ir naudoju tą meškerę nebūtinai pavasarį ir nebūtinai žuvaudamas tik nedidelėse upėse. Tačiau būtent straipsnyje minimai žūklei vienas iš reikalavimų būtų sąlyginai neilgas meškerykotis. Jis patogus, nes ir pavasarį nedidelių upių pakrantės apaugusios krūmais, už nugaros gali būti daug medžių, gal net ir visas miškas, todėl reikia ko nors trumpesnio, kad plūdės nuo karklo viršūnės neprisieitų nukabinėti. O ir vandens plotas nedidelis, todėl toli masalo svaidyti elementariai netgi negalėsite.
Antrasis reikalavimas – nedidelis užmetimo svoris. Dabar meškeriojama plonesniais valais, mažesnėmis jautresnėmis plūdėmis, sistemėlės subtilios, žūklavietės gylis nedidelis, todėl visas „heavy“ ir panašias meškeres, kurios praverčia Nemune gaudant karšius, palikite namuose.
Panaši į manąją – Shimano Sonora SW Match Tele, bet tas jos trumpesnis variantas, kurio ilgis 4,2 m. Šios meškerės užmetimo svoris iki 20 g, tad pakankamai lengvas kotas, kadangi sudarytas iš 8 dalių. Beje, kuo daugiau dalių, tuo toji maksimali užmetimo svorio riba, mano nuomone, pasislenka mažyn. Sustūmus meškerė bus tik 1,15 m ilgio, todėl labai patogi transportuoti.
Gal kiek per sunki iš pirmo žvilgsnio pasirodys, nors šiaip jau tikrai kokybiška DAM Sensomax II Tele Match 420, yra ir trumpesnis 3,90 m ilgio šios meškerės variantas. Užmetimo svoris iki 30 g, bet sakiau jau, kad teleskopiniuose meškerykočiuose toji riba „uždidinta“. Ši meškerė 7 dalių, sustūmus turi vos 97 cm ilgį.
Tokioms meškerėms nereikia su labai talpiais būgneliais ričių, nors aš įpratęs visgi rinktis maksimaliai dideles, suprantama, atsižvelgdamas, kad jų dydis bei svoris neišbalansuotų meškerykočio. Mano nuomone, 2000 ir 3000 dydžio ritės būtų „pats tas“. Tarkim, Daiwa Ninja Match LT, kurią ir pats naudoju, arba Okuma Ceymar XT Match CXTM.
Valą rekomenduočiau 0,15–0,13 mm storio, pavadėliai atitinkamai 0,14–0,12 mm diametro. Įpratusiems meškerioti pavasarį Neries ir Nemuno platybėse tai gal atrodys nesolidu, juolab pavasaris, galima tikėtis, kaip ir minėjau kalbėdamas apie Peršėkę, ne vien kuojų. Bet visada rezultatas bus geresnis su plonesne gija.
Juk tokiose upėse ir upeliuose gyliai nedideli, vos 1–2 m, vandens plotas mažas, tad kokio velnio gąsdinti žuvis storais valais. O ir plūdės vos 1,5–2,0 g, įsivaizduokit, kaip tokia plūdelė atrodys priderinta prie, tarkim 0,22 mm diametro gijos. Bent jau taip žuvauju aš, gal kas nors kitaip.
Apie sistemėles būtų atskira kalba, gal palikime tai kitam straipsniui. Nors galiu pasakyti, kad jos neįmantrios, bet ne iš vieno didelio gramzdo, kaip irgi įpratę kai kurie meškeriotojai. Paprastai 3–4 svareliai, maždaug 20–30 cm ilgio pavadėlis ir visa „daina“.
Geriausi masalai kuojoms – judrūs mėšliniai sliekeliai. Turiu omenyje, kad jie yra universalūs, o jau po to galima bandyti ir uodo, musės lervas, galbūt įvairias grūdines kultūras, tešlą ir pan., žodžiu, naujose žūklavietėse eksperimentuoti arba žiūrėti, kaip kokiais masalais kiti gaudo...
Romualdas Žilinskas
