Paieškom ūsorių?
Regis, tokios žuvys kaip ūsoriai, kurie mėgsta akmenuotas sraunumas, o tai reikštų, mūsų įsivaizdavimu, šaltą vandenį, tokiu metų laiku ir tokiu oru kibti turėtų labai prastai. Bet išties yra visai kitaip, čia randu nemažai paralelių su neseniai publikuotu straipsniu apie sterką.
Visų pirma, greitai tekantį per akmenis vandenį Nemune, Neryje ar Šventojoje nereikėtų gretinamas su kalnų upėmis, kurios išties yra labai šaltos net ir pačiomis karščiausiomis vasaros dienomis. Na, taip, jis tose mūsiškių upių atkarpose gal ir vos vėsesnis, nei ten, kur bėga lėčiau, bet labai nedaug.
Ūsorius nėra ir labai šalto vandens mėgėjas. Ar kas girdėjo apie šių žuvų poledinę žūklę? Bent jau aš tikrai ne. Tačiau vidurvasarį jų esu pagavęs ne vieną, ir net ne vieną dešimtį.
Kita vertus, nereikia manyti, kad ūsorius ištisai būna tik tose sekliose sraunumose. Ši žuvis jas mėgsta, ten rytais, vakarop atplaukia pasimaitinti. Kartais ūsorius netgi išsiduoda iššokdamas, tokių akrobatinių triukų nemoka nė viena žuvis – visu savo ilgiu sustingsta maždaug pusmetrio aukštyje virš vandens ir taip tankiai suvibruoja savo krūtinės pelekais, kad galima išgirsti. Po to pūkšteli... Ir taip jis daro tik sekliose rėvose.
Visgi dažniausiai to negirdime, nes žuvies sukeltus garsus nustelbia per rėvų akmenis besiverčiantis, šniokščiantis vanduo. Tačiau tokiu atveju galima ūsorių pamatyti, bet viskas vyksta greitai, todėl tik prasitrini akis – turbūt pasivaideno...
Vasaros vidurdienį ir naktį ūsorius labiau linkęs glaustis kur nors giliau, gal net upės vagoje. Arba šalia stačių krantų, jei ten pakankamai gilu. Dugnas tokiose vietose dažnai būna irgi akmenuotas, žvyruotas, bet nebūtinai, nes ūsorius dar labai vertina ir molingą gruntą. Ir nebūtinai labai greitą vandenį, čia toks žvejų susidaręs stereotipas, nes ūsorius jaučiasi visai gerai ir saikingoje tėkmėje.
Kuomet saulė kyla vis aukščiau, jos spinduliai sminga į vandenį vis stačiau, neatsispindi nuo upės paviršiaus, skaidriame vandenyje, o juo labiau seklumose, prasiskverbia iki pat dugno. Nė viena žvynuotoji to nepakenčia, ūsorius nebus jokia išimtis. Todėl ir pasitraukia ši žuvis į gilesnes vietas.
Upės dugno baksnojimas
Kaip supratote, kviečiu žvejoti ūsorių, nes nuo liepos antros pusės jie gana neprastai ima kibti. Gal ne visur, bet tose upių atkarpose, kur aš paprastai meškerioju, liepos mėnesį vis dažniau pagaudavau šių žuvų, nors jų kibimo pikas prasidėdavo rugpjūtį ir tęsdavosi... Sunku pasakyti, nelygu, koks ruduo, nes jei šiltas, „minkštas“, tuomet praktiškai visą rudeninį periodą.
Ūsorių gaudymas man šiek tiek primena žiobriavimą. Ir vienos, ir kitos žuvys upėje paprastai plaukioja tam tikrais takais. Tarkim, status krantas, prie jo yra prigludusi vaga, toks ruožas tęsiasi kilometrą. Bet ūsorių gali pagauti tik keliasdešimties ar vos keliolikos metrų atkarpoje. Veikiausiai ji kažkuo ypatinga, galbūt ten yra kokie nors grunto nelygumai, gal to grunto sudėtis kitokia, gal srovė padugnėje pasiskirsto taip, kad ūsoriams tai labai patinka – čia jau galiu tik spėlioti.
Net ir rėvose, kur, atrodo, per visą rėvos plotį gylis, tėkmė ir gruntas daugmaž vienodi, ūsoriai pasirenka tik tam tikrus pastovius plotus, t. y. būna tam tikru nuotoliu nuo kranto. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad jie netupės visai sekliai, juk ne šapalai, todėl tos seklumos yra tik sąlyginės, t. y. seklios, jei lyginsime su visos upės atkarpos gyliu. Ten turėtų būti bent metras gylio, o šalimas, prieš arba už tos vietos – taip, gali būti ir visai seklu.
Rasti tinkamą ūsorinę žūklavietę sudėtinga. Pasižiūri į upės atkarpą, užmeti dugnine – gylis, srovės stiprumas, netgi dugnas, regis, atitinka visus reikalavimus. Bet gali prasėdėti nors ir savaitę kasdien – nė kibimo. Aš kalbu apie naujas vietas, kuriose pirmąsyk bandai žvejoti. Nors jei ir esi čia buvęs, sėkmingai gaudęs prieš metus ar du, dar nieko nereiškia, nes upė kasmet kinta, tad galbūt gera vieta jau nebėra gera. Upės ruožas, kuriame yra šių žuvų – tai visai kas kita, turėjau omenyje konkrečias žūklavietes.
Kita vertus, ūsorių mūsų upėse nėra labai daug. Nors smulkių pasitaikydavo kartais gana gausiai, nes per vieną žvejybą pagaudavau iki dešimties vienetų. Tačiau bent pusantro kilogramo žuvys išties retos. Jei jų plaukiotų didžiuliai tuntai, veikiausiai tada lengviau ir surastume ūsorius. Maži ūsoriukai jau yra nebloga nuoroda, kad kažkur šalia galbūt bus ir gerokai didesnių. Bet vėlgi – nebūtinai, nes kai kur kimba vien dideli, jauniklių nepagausi arba priešingai. Pabrėšiu, kad kalbu apie dideles upes, jų vidurupius, žemupius.
Todėl ieškau tinkamų žūklaviečių tuo paprastuoju būdu, kuris panašus į baksnojimą pirštu užsimerkus – tiesiog užmetu dvi arba tris dugnines toliau viena nuo kitos, jas kaskart vis permesdamas įvairiu nuotoliu nuo kranto. Išties ilgai masalo išlaikyti vienoje vietoje ir šiaip jau nepavyksta, nes už valo net ir vasarą kabinasi kokie nors šapai, praplaukiančios žolės, kabliuko turinį nukramto smulkmė (kur ūsoriai, ten ir gružliai), todėl norom nenorom meškerę tenka traukti ir vėl mesti iš naujo.
Kiek lengviau ūsorių ieškoti prie stačių krantų, kur vaga priartėja, ten jų pamėgti plotai būna gerokai siauresni, faktiškai šias žuvis gali rasti tik ties artimuoju vagos šlaitu. Bet šalia rėvų didelėje upėje ūsoriai kartais nutolsta toli nuo kranto, o kadangi tose vietose gylis mažai kinta, jie gali būti gerokai didesniame plote. Tiksliau – bet kuriame to ploto taške.
Gal senoviškai, bet man ir ūsoriams tinka
Toli mesdamas masalą susiduri su dar didesnėmis problemomis – valą veikia upės tėkmė, tad svarelis lygesniame dugne paprasčiausiai nustumiamas arčiau kranto. Beslysdamas dugnu gramzdas palenda po akmenimis ir jį neretai nutrauki. Galima naudoti labai sunkius svarelius, bet tada teks žuvauti ir su atitinkamo testo dugninėmis, storesniu valu. Masyvus gramzdas vargu ar sumažins kliuvinių kiekį, nes, traukdamas meškerę, jį iki pat kojų vilksi dugnu. Lengvesnis svarelis, jei meškerykotis ilgas, traukiamas bent kažkiek pasikelia nuo grunto.
Didelio užmetimo svorio dugninė bus mažiau jautresnė. Veikiausiai keista, kad kalbėdamas apie ūsorių žūklę akcentuoju įrangos jautrumą, bet nereikia manyti, jog ūsoriai visada krato meškerių viršūnėles kaip pašėlę. Neneigsiu, kad šios žuvys griebia masalą išties labai aršiai, net nuverčia dugnines nuo kuoliukų ir nutraukia pavadėlį (yra taip nutikę ir man), bet, jau ketvirtą sykį vartoju šį žodį, nebūtinai visada kimba taip įnirtingai.
Pasitaiko, kad ūsorius vos vos suvirpina dugninę. Galbūt, nors čia tik spėlionės, tuo metu valas būna atsirėmęs į akmenis, tėkmė jį išlenkė puslankiu ar panašiai. Ta prasme, kad tai veikiausiai techninės problemos, o ne pakitusi ūsoriaus kibimo maniera. Bet taip nutinka, ir pražiopsoti kibimą, kuomet jis labai retas, gal netgi vienintelis, nesinorėtų.
Idealus įrankis ūsoriaujant, mano požiūriu, būtų iki 120–150 g testo 3,60–4,20 m ilgio meškerykočiai. Pagrindinis valas, vėlgi liksiu prie savų įpročių, galite vadinti mane „neprogresyviu“, būtų 0,22–0,25 geros kokybės monofilamentinis. Ir būtinai standus, netąsus, toks jautresnis, nors gal truputėlį dėl to ir silpnesnis. Pavadėlį rišu 0,20–0,22 mm diametro, bet jau minkštą, tamprų ir ilgą – apie 1,0–1,2 m ilgio.
Suprantama, gerai ir pinta gija, bent jau pagrindinė, čia kas kaip įpratęs žvejoti. Dėl to, kad ji plonesnė, tvirtesnė ir jautresnė, net nesiginčiju.
Tiesa, dėl ritės... Jei kas bijo, kad ūsorius į vandenį įtrauks dugninę, tuomet lai nusiperka rites su dviguba stabdžių sistema. Jas dažniausiai naudoja karpininkai, yra specialios „karpinės“ ritės, puikiausiai tiks ir tokios.
Beje, ūsoriai irgi kitąsyk jautriai reaguoja į pavadėlio storį. Šiuo atžvilgiu jie niekuo nesiskiria nuo kitų žuvų. Faktas, kad plonesnis pavadėlis bus geriau, ūsoriai masalą griebs drąsiau. Tai irgi išbandyti dalykai, todėl retsykiais rizikuoju su 0,18 mm diametro pavadėliu.
Gramzdo masės nenurodau. Neaišku, kaip toli mesite, kokio storio jūsų valas, kokio stiprumo tėkmė, koks gylis ir panašiai. Esmė – ne per daug sunkus, bet ir ne per lengvas svarelis, eksperimentuoji vietoje ir matai. Geriausia forma yra šratas arba lašas, ištęstas lašas. Pastaruoju metu aš labiau linkęs naudoti du pastaruosius, nes tokie mažiau kliūva už akmenų tempiami į krantą, užmetant net ir vėjuotą dieną nesupainioja sistemėlės.
Sistemėlė elementari, vadinamasis paternoster. Bet pavadėlį tvirtinu netoli svarelio, atstumas – geras vyriškas sprindis ar net mažiau. Ūsorius masalą čiumpa palei dugną, bet ūsorinėse žūklavietėse daug įvairaus dydžio akmenų, tad gramzdas gal ir įlįs tarp jų, visgi pavadėlis plevėsuos virš dugno. Čia irgi tik įsivaizduoju, kad taip yra, nebuvau panėręs ir nemačiau. Bet taip žuvauju jau daug metų, išbandžiau ir kitokios sistemėles, visgi minėtoji man geriausia.
Norint išvengti valo tempimo, svarelio „važiavimo“, taip pat praplaukiančių žolių užsikabinimo, dugnines reikėtų statyti kone stačias. Tada mažiau gijos gulės vandenyje. Aišku, labai vėjuotą dieną toks gaudymas netinka. Bet ir nežuvauju dienomis, o ūsorius meškerioju vakarais, naktį ir anksti ryte, kuomet vėjas rimsta ar jo apskritai nebūna.
Jau matau, kaip dugnininkui-sportininkui nuo tokio patarimo plaukai piestu stojasi: Viešpatie aukštielninkas, stačia dugninė... Rašau, kaip aš žvejoju. Ir ne vien aš, žinau ir daugiau tokių meškeriotojų.
Jei meti masalą netoli, dugninių aukštai iškelti nereikia, netgi nepageidautina. Tada meškeriok taip, kaip rašoma dugninės meškerės pradžiamoksliuose.
Gal užteks šiam sykiui apie ūsorius. Bus ūpas – pratęsiu tą pačią temą.
Romualdas Žilinskas
