Naktiniai mąstymai apie naktinį karšių gaudymą. Plūdės ir švieselės
Didžioji dauguma mano straipsnių parašyti naktį. Nežinau kodėl, bet man tokiu metu mintys kažkaip „išsigrynina“. Ramybė, susikaupimas, dienos įvykių apmąstymai ar buvusių žūklių analizė – ir taip gimsta straipsniai. Žvejoti naktimis – taip pat tikra palaima.
Kiti negali fiziškai, jie dažnai neištveria net iki vidurnakčio, o man tai vienas juokas – juk gimiau „pelėda“. Tad naktinių žūklių patirties iš manęs neatimsi. Galbūt buvusių, nes nejaunėju, greičiau pavargstu, norisi pailsėti, o darbų, kaip nekeista, su amžiumi atsiranda tik daugiau.
Šįsyk pakalbėsiu apie karšių žūklę tamsiuoju paros metu, nes visą vasarą iki pat rugsėjo šios žuvys itin gerai kimba būtent naktimis.
Dabar rugpjūtis ir galbūt tokį straipsnį reikėjo publikuoti birželį ar liepą, nes ir vasaros pradžioje būna laiko tarpas, kada karšiai naktimis kimba itin gerai. Nors jie masalus sutemose neprastai griebia ir visą mano nurodytą laikotarpį, tačiau geriausiai – kada vandens temperatūra pasiekia tų metų maksimumą. Jei neklystu, taip nutinka būtent rugpjūtį.
O šiaip man karšių meškeriojimo naktį atskaitos taškas yra (tik nesijuokite), tuomet, kai vaikai pradeda ežeruose ir upėse masiškai maudytis. Pagausite karšių ir anksčiau, kada vanduo vėsesnis, bet gal tik vieną kitą arba tik retomis naktimis. Tačiau gerokai sušilus vandeniui galima tikėtis labai perspektyvios žūklės, kuri galbūt tęsis ir visą naktį.
Kuo vanduo labiau šils, tuo šios žuvys godžiau maitinsis sutemus. Dieną juk karšta, vandens telkiniai, kad ir kokio tipo jie būtų, atrodo lyg išmirę, todėl žvejai keliasi vos švintant, kad galėtų bent porą valandų normaliai pameškerioti, arba tikisi ką nors pagauti per paskutines vakaro valandas, o tada – namo...
Tarkime, jog šiek tiek perdedu – būna dienų, kada karšius galima visai neprastai žvejoti vos ne visą vasaros dieną. Pasitaiko, kai jie gerai kimba net ir saulei svilinant, bet naktį vis tiek labiau tikėtina pagauti ne vieną ar du stambius plačiašonius, tačiau visą tuziną.
Naktimis nebūtinai vaidenasi
Temstant daug stambių žuvų atplaukia maitintis arčiau krantų į seklesnes vietas, nes ryškios saulės šviesos jos vengia. Be to, dabar žvynuotųjų nebaido poilsiautojai ar šiaip praeiviai. Čia kaip tame animaciniame filmuke apie vasaros ieškantį Kalėdų Senelį – mašinų burzgesį pakeičia paukštelių čiulbėjimas.
Bepigu man atsisėdus prie kompiuterio taip romantizuoti, sakysite, nes ten, panemunėje, ar prie ežero nuo tiršto rūko drabužiai išmirksta, uodai bei mašalai tuntais gelia. Gal ir taip...
Bet juk yra specialių priemonių, atbaidančių kraujasiurbius, turi žvejai ir tinkamų rūbų nuo drėgmės apsisaugoti, todėl pasiruoškite būsimiems nepatogumams. O tada bus galima ramiai ant vandens žvaigždes skaičiuoti, paukščių klausytis ir karšius traukti.
Ar jie tikrai kibs? Kibs, dar ir kaip kibs, jeigu... Apie tai šiame straipsnyje plačiau ir pakalbėsiu.
Jau minėjau, kad kuo vanduo šiltesnis, tuo dažniau žuvys naktimis maisto ieško. Tačiau vandens temperatūra nėra vienintelis geros arba labai geros žūklės rodiklis.
Dar reikėtų, kad oras būtų pastovus. Trumpiau tariant, kad saulė svilintų kelias dienas iš eilės. Labai puiku, jei naktis rami, t. y. nevėjuota, arba vėjukas, geriausiai, suprantama, pietų ar vakarų, vos vandens paviršių šiaušia.
Savaitės diena nesvarbi, o štai mėnulio fazė turi didelę įtaką. Geriausia yra pilnatis, prasčiausia – jaunatis. Man tai gana keista, kadangi visiškai tamsią naktį karšiai kimba visai neblogai, jei tik kitos sąlygos tenkina.
Beje, turėkite omenyje, kad mėnulis šiek tiek pakelia vandens lygį. Žinoma, gaudysite ne vandenyne, tad tas pakilimas bus gal tik keli centimetrai, tačiau žvejojant upėse tai gali sukelti šiokių tokių nepatogumų, nes naktį kitaip pasiskirstys srovės – jos truputį sustiprės.
Todėl jei iš vakaro numatėte vietelę žūklei, ten supylėte jauko dalį, susireguliavote plūdinės sistemėlę gramo tikslumu, nenustebkite, jog sutemus (ypač per pilnatį ir jums tikrai nepasivaideno) vanduo toje vietoje ims kitaip sūkuriuoti ir plūdę tėkmė temps gerokai smarkiau.
Netgi meškeriojant dugnine upėje tai juntama, nes dieną tam tikru atstumu srovės nuneštas svarelis ramiai dugne gulėjo, o dabar kažkodėl arčiau kranto plakasi. Teks jį pakeisti sunkesniu.
Bet šis rašinys ne apie tekantį, o stovintį arba vos judantį vandenį – karšių gaudymą ežeruose ir tvenkiniuose. Galbūt labiau pastaruosiuose, nes ežero ir tvenkinio karšių meškeriojimas turi kai kurių niuansų, nežymių skirtumų, bet kartais jie gali būti kone esminiai.
Kita vertus, kiekvienas vandens telkinys yra savitas, todėl mano taip mėgstami apibendrinimai kalbant apie vienų ar kitų žuvų žūklę mane patį kartais įspiečia į kampą, kuomet koks nors žvejys pareiškia: „Nesąmonė, pas mus ežere niekada taip nepagausi.“ Tikiu, kadangi bet kokiems gyvenimo atvejams būna išimčių, o žūklėje – jų apstu.
Dar norėčiau grįžti prie to naktinio vandens pakilimo. Stovinčiuose vandens telkiniuose jis irgi juntamas, labai menkai, kaip ir sakiau, gal tik centimetras kitas, tačiau labai tiksliai „nusistygavus“ jautrią sistemėlę tai pastebėsite.
Beje, kuo didesnis vandens telkinys – tuo labiau, kokiame nors „varlyne“ – visiškai ne. Na, bet tai irgi elementari fizika, kam įdomu – pasidomėkite, tikriausiai tokius dalykus galima rasti ir internete.
Waggler „šokis“ ant vandens
Žūklė plūdine meškere, mano nuomone, yra našiausia gaudant karšius naktį. Didesniuose ežeruose ir tvenkiniuose šios žuvys, smarkiai įšilus vandeniui, lindi kur nors toli nuo kranto, todėl pasiekti jas šviesiuoju paros metu galima nebent dugnine arba meškeriojant iš valties, o dabar atsiranda puiki galimybė karšius patogiai atsisėdus ant kėdutės vilioti tolimojo užmetimo meškere ar net ilgesne plūdine be ritės.
Tiesa, pastarojo įrankio galimybės yra ribotos, kadangi karšiai gaudomi 1,5–5 m gylyje. Kaip matote, gelmės diapazonas platus. Taip todėl, kad neaišku, o aš iki tiek nesismulkinsiu, koks yra bendras konkretaus vandens telkinio gylis.
Vienaip ar kitaip, karšiai atplaukia į priekrantę tokiu atstumu nuo žvejo, kad juos galima pasiekti užmetant plūdinę meškerę. Kadangi dauguma mūsų žvejoja match tipo meškerėmis, tai pasirinksiu būtent šį variantą.
Be abejonės, gaudysime waggler tipo plūdėmis. Galbūt gylis, kuriame žvejosime, bus pakankamas žūklei ir paprastomis stacionariai tvirtinamoms plūdėms, ir čia yra toji galimybė „pasireikšti“ mėgstantiems meškeres be ritės. Beje, aš pats labiau mėgstu tokias plūdes ir, jei tik įmanoma, gaudau su jomis bet kokio tipo vandens telkinyje.
Tačiau karšiams darau išimtį. Pastarieji įsiurbę masalą nuo dugno pakelia, o ne panardina plūdę, tad ar nemalonu žiūrėti į iššokusią iš vandens waggler, kuri lyg pakirsta nusvyra ant vandens?
Naktį tai atrodo itin efektingai: švieselė vos ne iki pusės panirusi vandenyje ima staigiai ilgėti (jos ilgis „dvigubas“, nes tai – optinė iliuzija dėl veidrodinio vandens paviršiaus), išauga kone per sprindį ir – švyst – nuvirsta ant vandens šonu.
Dar įspūdingiau tai atrodo naktimis be mėnulio – tik aklinai juodas fonas ir labai ryškus žalsvas, geltonas, melsvas ar raudonas žiburiukas, kuris tykią tamsią naktį matomas bene kilometro atstumu...
Stambūs karšiai dažniausiai staiga plūdės ant vandens neguldo, jie atsargesni, tad masalą ragauja – įsiurbia, išspjauna, vėl įsiurbia ir vėl išspjauna... Tik galutinai įsitikinę, kad ant kabliuko yra ėdamas ir gardus dalykas, jį praryja.
Tokie ragavimai persiduoda plūdei, todėl ji tai pakyla, tai vėl panyra ir tik po kurio laiko galiausiai ištįsta visu ilgiu bei gula ant vandens. Šiuo momentu ir reikia pakirsti. Kai kurie žvejai mano atvirkščiai: ai, čia smulkmė masalą tąso, tad kerta nesulaukę viso proceso pabaigos ir, patys to nežinodami, praranda didžiausią nakties laimikį.
Tiesa, panašiai plūdę „šokdina“ ir nuolatiniai karšių palydovai plakiai. Kartais jie be galo įkyri, juolab, kad puikiai imi suprasti, jog dabar šitos žuvys naikina karšiams skirtą jauką ir nesuteikia progos savo konkurentams praryti masalo. Jei dažniau žvejoji, plakių kibimą nuo karšių tikrai atskirsi.
Plakiai plūdę „kilnoja“ didesniu intensyvumu, pavirpindami, ilgesnę waggler nesugeba iškelti stačią visu savo ilgiu, nepaguldo taip, kaip daro karšiai. Pastarieji tai atlieka su pauzėmis ir daug išraiškingiau.
Nesunku suvokti kodėl – pasižiūrėkite į abiejų žuvų žiomenis. Karšių jie nukreipti žemyn, tai tipinės bentofaginės žuvys, beje, panašūs yra ir žiobrių žiomenys. Karšiai dėl savo kūno sandaros maistą nuo dugno ryja pakėlę uodegas aukštyn gana dideliu kampu, jie siurbia dumblą (ir masalą!) įtraukdami kartu su vandeniu.
Plakių žabtai „sukonstruoti“ visai kitu principu, jie paprasčiausiai priplaukia ir ragauja. Kūno pozicija panaši kaip karšių, tad jei gardus kąsnis guli dugne, plūdė irgi kyla į viršų, nes taip pat pakeliamas arčiau pavadėlio esantis svarelis, kai žuvis apžiojusi kabliuką vėl išlygina kūno padėtį. Visgi plakių baksnojimas „nosimis“ į masalą atsiliepia plūdės parodymams.
Kokio plūdrumo, kokios formos waggler derėtų pasirinkti tokiai žūklei? Sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Galiu nebent nuraminti tuos, kurie bijo, kad tokio tipo plūdė bus nepakankamai jautri.
Waggler konstrukcija yra kitokia nei įprastinių plūdžių, todėl jų jautrumas neretai nelabai priklauso nuo plūdrumo. Noriu pasakyti, kad ši plūdė gali būti ir 6–8 g, net plūdresnė, bet ji pakankamai gerai rodys žuvies kibimą, lyginant su dvigubai ar trigubai lengvesne. Kita vertus, yra waggler su įmontuotais kūnelyje svoriais, kai kuriose tokio tipo plūdėse jie netgi keičiami. Tie svareliai reikalingi tiksliau ir toliau užmesti masalą, todėl ir pati sistemėlė bus gerokai mažiau apkrauta gramzdais.
Aišku, galima vadovautis nerašyta taisykle, kad kuo didesnis gylis žūklavietėje, tuo plūdresnė bus plūdė. Ši taisyklė niekada nepaveda, tad bent jau pradedantieji meškeriotojai ją turėtų atsiminti.
Žaidimas „matrioškomis“
Šviestuko derinimas su plūde yra labai svarbus dalykas. Ji pritvirtinti vertėtų dar iki sutemų, o geriausia paeksperimentuoti namuose – kokiame nors giliame vandens pripiltame inde sureguliuoti visą sistemėlę. Esmė tame, kad švieselė plūdei bus papildoma apkrova, ir net jei ta plūde esate gaudę daug sykių ir puikiai žinote, kokį svorį ji pakelia, tai dabar jo reikės truputį mažiau.
Būna pirkti specialių tokio tipo plūdžių su įmontuotomis viduje švieselėmis, rastume net su fosforu dengtomis viršūnėlėmis, pritaikytomis naktinei žūklei. Tačiau žinau iš patirties, kad absoliuti dauguma mūsų meškeriotojų gaudo įprastomis waggler, nes anksčiau minėtos gana brangios. Tokiu atveju žūklės prekių parduotuvėse galima rasti fluorescencinių spalvotų kembrikų, kurie tamsoje žiba.
Pirkdamas plūdes nematau prasmės taupyti, kadangi plūdė – ne valas ar kabliukas – ji nenusidėvi, neatšimpa, meškeriotojai ja naudojasi daugelį metų. Žinoma, jei nesulaužo. Bet tam juk gaminami specialūs plūdėms dėklai, nepagailėkite kelių eurų, tikrai pravartus daiktas. Tokius turiu nuo neatmenamų laikų, beje, identiški parsiduoda ir dabar.
Beje, ten visas rinkinys iš trijų dėklų, kurių ilgį galima pačiam pasididinti ir susimažinti, skiriasi dėklų diametras. Vienas dėklas plūdėms yra labai talpus, kitas – mažiau, o trečias – visai nedidukas, toks kelioninis, kompaktiškas. Regis, nieko gudraus, o patogu nerealiai. Bet jau nukrypau...
Taigi yra kaip yra, tarkim, naudojate tą paprastą waggler, kurių pilnos mūsų žūklės prekių parduotuvės ir senu papratimu tvirtinate įprastinę švieselę. Kalbu apie tą, kuri maunama į kembriko atraižėlę, o kitas „gumelės“ galas užtempiamas ant plūdės antenėlės.
Dauguma švieselių parduodamos kartu su perregimais kembrikėliais. Jei ne, rasite reikiamą pagal švieselę diametrą, kembrikų komplektai irgi siūlomi žūklės prekių parduotuvėse. Turiu tokių, nors per daugelį metų prisirinkau daugybę įvairių gumelių – randu kur nors ir paimu, nežinia kada pravers...
Prasčiau yra su kembriko skylutės diametru ir plūdės antenos storiu, nes gamintojai nesiorientuoja į tikslinę naktinę žūklę ir gamina labai įvairias plūdes. Todėl per daugelį metų sukaupti kembrikai išties praverčia.
Maunu ant plūdės viršūnėlės vieną, ant jo, jei reikia, antrą didesnio pločio, gal ir trečią guminio vamzdelio atraižą, kol galiausiai antenos galiukas tampa reikiamo storio – apatinis kembrikas būna tvirtai prigludęs prie plūdės antenos, o viršutinis – gerai laiko švieselę. Na, kažkas panašaus į žaidimą „matrioškomis“.
Kartais antenos viršūnė per stora švieselės kembrikui, tada į žiburiuko kembriką reikia įmauti papildomas guminio vamzdelio atraižėles – aprašytas procesas vyksta atvirkštine tvarka.
Tiesą sakant, su wagler tipo plūdėmis šiuo atžvilgiu bėdos mažiau nei su įprastomis, kadangi būtent pastarosios dažnai turi pernelyg plonas antenėles. Taip yra bent jau man, kadangi mėgstu kokybiškas, nors ir brangias sportininkų naudojamas plūdes, kurių antenėlės labai plonos, kadangi nepritaikytos tolimam gaudymui.
Kažkada, kuomet tik pasirodė pirmosios naktinei žūklei skirtos švieselės, jos būdavo vos dviejų diametrų. Storesnės – ryškios, matydavosi iš tolo, bet labiau apkraudavo plūdę. Plonesnės dažnai pasitaikydavo brokuotos, prasčiau šviesdavo, tačiau jos žymiai mažesnės ir puikiai tikdavo plūdėms. Bet aš naudodavau tas storesnes.
Dabar švieselių yra įvairesnių, visgi pasiruoškite jas iš anksto, o ne pirkite pakeliui į žūklę, nes dėl jau mano išvardytų priežasčių, turėsite problemų maudami jas ant plūdžių antenų.
Šios švieselės pradeda žibėti jas įlaužus, pasigirsta traškesys ir viduje sureagavusios medžiagos uždega tą žiburiuką, kuris puikiai šviečia parą ar net ilgiau. Išduosiu paslaptį, kaip sutaupyti kelis eurus.
Paprastai po žūklės meškeriotojai švieseles išmeta. Tačiau jei eisite žuvauti dar vieną naktį, nuimkite švieselę nuo plūdės ir padėkite į šaldytuvo šaldymo kamerą. Žema temperatūra sulėtina švieselėje vykstantį cheminį procesą ir žiburiukas švies dar bent vieną naktį.
Dar pastebėjimas apie švieseles. Jų būna įvairių spalvų, visgi dominuoja salotinės (ar tai gelsvai žalios?), yra dar raudonos ir melsvos. Geriausiai matomos tos pirmosios, kurios nenusakomos žaliai geltonos spalvos, jos dažniausiai ir naudojamos.
Kita vertus, reikėtų turėti įvairių. Čia tam, kad tamsią naktį labai ryškios nerėžtų akių. Aš labai rimtai kalbu, nes banguojant visiškoje tamsoje plūdės žiburėlis šokčioja, nuo itin kontrastingo žiburiuko nuolatinio virpėjimo akys labai greitai pavargsta, prasideda akispūdis, o tada ima skaudėti galvą – jokie „ibumetinai“ nepadės.
Kad nereikėtų po to ryti tablečių ar kreiptis pas okulistą, tvirtinkite prie plūdžių mažiau ryškias raudonas arba mėlynas švieseles. Pastarųjų šalta, žvaigždžių žibėjimą primenanti šviesa mažiausiai rėžia akis. Net ir labai toli užmetus plūdę tokios irgi puikiausiai matosi.
Jau ir aš matau, kad mano „naktinės“ mintys ima plėstis iki paryčių. O jums nusibosta skaityti ilgus straipsnius. Be to uodas į kambarį įskrido ir likusias mintis blaško. Einu nunuodysiu su Ben’s Max.
Todėl tęsinį, kaip gaudyti karšius naktį, skaitykite kitame rašinyje. Juk dar tik plūdę išsirinkome, dar tik pasiruošimo naktiniam meškeriojimui pradžia...
Romualdas Žilinskas
