Kombinuoti masalai. Judesiai, išvaizda, skonis ar kvapas?
Sunku dabar pasakyti, kas mane kažkada pastūmėjo panašiems eksperimentams. Gal pirmiausiai tai, kad žvejodami žiemą iš po ledo seni žvejai ant blizgutės kabliukų maudavo ešerio akį. Galbūt tuometinis labai efektyvus salačių spiningavimas, kuomet aukščiau vartiklės rišdavo papildomą kabliuką ir ant jo pritaisydavo muselę arba tą kabliuką tiesiog apvyniodavo baltu metalu blizgančia folija. Beje, tokia salačių žūklė šiuo metu yra uždrausta. O gal visiems seniai žinoma šoninio pavadėlio sistemėlė. Nors veikiausiai viskas kartu.
Ešerių žvejyba mikromasalais, kaip ir bet kuri bet kokių žuvų žūklė gali būti labai efektyvi, gali šios žvynuotosios kibti pusėtinai, gali jos ir apskritai nereaguoti į masalus. Kada nutinka pastarasis variantas, spiningaujant ešerius paprastai stengiamasi ploninti valus iki „negaliu“ ir siūlyti jiems jau net ne mikro, bet mikro „kvadratu“ vilioklius.
Menu, apkarpydavau pačių mažiausių tuo metu pardavime buvusių tvisterių ir riperių kūnelius, trumpindavau tvisterių uodegėles, maudavau tokius guminukus ant avižėlių, gaudydavau paprastu 0,08 mm monofilamentiniu valu. Būdavo, neretai keikdavausi, kad viena žūklė man atsieina tuziną volframinių avižėlių, tiek pat „patobulintų“ masaliukų, kuriuos nutraukdavau už akmenų, vandenžolių, bet vėl bandydavau iš naujo...
Tiesą sakant, tokie „nusismulkinimai“ išties neretai pagerindavo žūklės rezultatus, kibdavo ir karpinės žuvys, žodžiu, pasinėriau į šitokią žvejybą visa galva. Reikėtų pasakyti, kad tais laikais ultralight spiningavimas mūsų šalyje dar tik populiarėjo, o ir apskritai, jei paimtume net ir pasaulines tendencijas, tai buvo naujas žūklavimo stilius. Todėl gamybininkai tik tobulino masalus ir įrankius šitokiam meškeriojimui.
Bandymų labirintuose
Esant nekibai pirmiausiai išbandžiau papildomą pavadėlį, kurį tvirtindavau iš maždaug 5 cm valo atkarpos virš pagrindinio masalo – jį sudarė gramo ar kelių gramų galvakablis su mažu guminuku. Prie pavadėlio rišdavau paprastą kabliuką arba itin lengvą avižėlę ir užmaudavau jau mažesnį guminuką. Būdavo dienų, kai ešeriai čiupdavo tik pastarąjį, nors pasitaikydavo, jog vienodai abu masalus arba tik apatinį vilioklį. Visgi, jei paskaičiuočiau bendras tendencijas, papildomas guminukas nurungdavo pagrindinį. Jei ne pagautų ešerių svoriu, tai skaičiumi – garantuotai.
Tada dar nebuvo taip vadinamo „valgomo“ silikono, tad virš pagrindinio masalo bandžiau rišti ir žiemą naudojamas ešeriams skirtas museles. Kai kuriomis dienomis plėšrūnai jomis išties smarkiai gundydavosi, nors tos muselės vasarą ar rudenį gal net labiau patikdavo karpinėms žuvims, tarkim, raudėms, šapalams, kuojoms ar net karšiams. Kaip, beje, bandytos ir silikoninės uodo lervų imitacijos (bekvapės!). Su tais priedais tekdavo keisti masalų animaciją, nes taip žuvaujant yra savitų niuansų.
Bet net tokie bandymai ne visada gelbėdavo. Norėjau surasti jei ne šimtaprocentinį, tai bent jau devyniasdešimčia procentų kibų gaudymo būdą mikromasalais.
Reikia pasakyti, kad radau. Viskas juk elementaru – jei žuvys atakuoja virš dirbtinio masalo pririštą iš siūlų ar plaukų surištą muselę, uodo trūklio lervų imitacijas, tai natūralų masalą griebs juo labiau. Tiesą sakant, tai nieko naujo, jei prisiminsime poledinę žūklę, skirtumas vienintelis – įranga ir žvejybos būdas.
Dabar spiningauti jau eidavau su uodo trūklio arba (ir) smulkių sliekų dėžutėmis kišenėje. Išbandžiau ir musės lervas, tikras muses, apsiuvas, bet kokius vabalus, kuriuos rasdavau pakrantėje ar priekrantėje po vandenyje esančiais akmenimis, tarp žolių, netgi augalinius vilioklius. Pakankamai įdomi žvejyba, kadangi laimikių asortimentas būdavo labai įvairus.
Kita vertus, tai jau priminė kažkokį spiningavimo ir dugninės hibridą, nes pasitaikydavo dienų, kai žuvys, net ir tie patys ešeriai, krisdavo į apatiją ir pageidaudavo beveik arba visai nejudančių masalų tandemo. Suprantama, tada kibdavo beveik visada ant natūralaus vilioklio. Patrauki dugnu masalus, kilsteli aukščiau, suerzini žvynuotąsias, nuleidi ant grunto, palaikai ir... čiumpa.
Tačiau tokia sistemėlė turėjo trūkumų. Kuomet užkibdavo stambesnė žuvis, ji nutrūkdavo tik todėl, kad užkabindavo vieną iš neprarytų vilioklių kur nors į priekrantės žolynus, akmenis ir panašiai.
Tada man šovė mintis pagardinti pagrindinį masalą ir nebenaudoti papildomo kabliuko ant pavadėlio. Kadangi uodo trūklio lervos, kaip parodė eksperimentai, patikdavo didžiajai daugumai žuvų, jų gauti nebuvo problemų, kelis sliekus rasi čia pat po kojomis, pasirinkau šiuos pagardus. Juos paprasčiausiai užmaudavau ant išsikišusio iš tvisterio arba riperio kūnelio kabliuko smaigalio.
Dabar jau vėl galima buvo spiningauti kaip ir anksčiau, masalo animacija beveik niekuo nesiskyrė nuo tos, kurią naudodavau spiningaudamas be papildomo pavadėlio.
Reikėtų pabrėžti, kad natūralios kilmės pagardas turi būti smulkus. Tai vos viena uodo trūklio lervutė, nedidelio slieko mažas gabaliukas, nes kitu atveju mikromasalas nedirbs. Vėlgi, aš turiu omeny anų laikų mikromasalus, kurie šiais laikais būtų tos kategorijos didesnieji viliokliai.
Bandymai pranoko visus lūkesčius. Tiesa, su tokiu masalu jau mažiau užkibdavo taikiųjų žuvų, tačiau ešeriai šį mišrios kilmės vilioklį atakuodavo itin dažnai.
Beje, niekada nepradėdavau žūklės mikromasalais užkabinęs ant jų kabliuko sliekigalį arba „matilį“. Visada stengdavausi žvejoti išbandydamas atsineštą į žūklę guminukų asortimentą. Jei gerai kimba – kokio velnio man dar terliotis rankas? Bet turėjau atsarginį variantą, kuris, garantuotai devynis kartus iš dešimties atneš sėkmę.
Apie pūgžlių gaudymą spiningu
Praeitame straipsnyje pasakojau apie kaimo turizmo sodybas. Jūsų dėmesiui dar viena istorija, tiesiogiai susijusi su šiuo straipsniu.
Tais laikais kaimo turizmo sodybų verslas dar tik kūrėsi, jį rėmė valstybė, todėl „prisibelsti“ į sodybos duris ir savaitgalį nebuvo sunku. Netgi, turėdavome pasirinkimą, kadangi mums skambindavo, prašydavo atvažiuoti ir tai nieko nekainuodavo. Sąlyginai, nes tekdavo gražiai parašyti man arba Daliui Rakučiui, kuris tada dirbo kartu, straipsnį, ten šiek tiek „padailinti“ žūklės nuotykius ir laimikius, prie rašinio priderinti keletą sodybos bei šalia esančio vandens telkinio nuotraukų.
Sykį važiavome prie ežero, kuriame, jei tikėsime tos sodybos šeimininku, didžiulės lydekos ir stambūs ešeriai patys į krantus lipa. Žinoma, mes susirinkdavome per pažįstamus tikrą informaciją, tačiau tas vandens telkinys buvo gana nedidelis, įsispraudęs į pulką panašių, tad realios padėties taip ir nesužinojome. Patikrinsim...
Sodyba išties buvo įrengta pagal naujausius vakarietiškus standartus: namų vidus – tarsi aukščiausios klasės viešbutis, aplinka nepriminė „laukinės“, prieplauka su tuzinu valčių, netgi lieptas naktį apšviečiamas reaguojant į žmogaus judesius. Viskas, aišku, puiku, bet kaip ten tos monstrinės lydekos ir kilograminiai ešeriai?
Pirmąją dieną visi bandėme vilioti aštriadantes. Plaukėme trimis valtimis į skirtingas ežero puses, grįžome nematę nė kibimo. Būna, pasitaiko...
Kitą rytą vos išaušus jau pasiskirstėme vaidmenimis – dvi valtys išplaukė vis dar gaudyti lydžių, o mudu su Aidu Juška „nusileidome“ iki ešerių lygmens. Reikėtų pasakyti, kad panevėžietis Aidas tuo metu buvo Lietuvos žūklės čempionatų ultralight stiliumi prizininkas, gal ir čempionas, neprisimenu, tačiau bet kokiu atveju – to stiliaus spiningavimo asas ir mano konsultantas.
Jau įdienojo, o mudu ne tik kilograminio ešerio uodegos nematėme, bet nė vieno „žolinio“ ešeriuko nepagavome. tačiau Aidas ne iš tų žvejų, kurie pasiduoda. Jo dėžės pilnos naujausių tuo metu mikromasalų, jis dirba išsijuosęs... Aš guliu valties gale, deginuosi prieš saulę ir rezgu mintį, kaip Aidelį bent kartą „apgaudyti“. Ir turiu pasiruošęs „planą-chuliganą“. Jau turbūt nereikia nė aiškinti, kokį...
Kadangi Aidas sėdi į mane nugara, jis nemato, kuo ir kaip spiningauju. Pamaunu virš violetinio tvisteriuko uodo trūklio lervą, užmetu, vedu masalą. Op – yra. Išsitraukiu, o ten... pūgžlys. Toks įmitęs, spyglius pašiaušęs. Aidas atsisuka, stebisi: „Hm... Kiek spiningauju, dar pūgžlio su silikonu nesu pagavęs.“ Žuvaujam toliau. Op – vėl yra. Ištraukiu – ten dar vienas pūgžlys guminuką apžiojęs. Pagaunu ir trečią.
Aidas sunerimsta: „Parodyk, kuo tu čia gaudai.“ Rodau – violetinis mažas tvisteris. Pas jį panašių gal dešimt rūšių. Bičiulis ant galvakablio užsimauna tokį patį, identišką, žuvaujam toliau.
Tik nedidelis skirtumas – aš vėl išsitraukiu porą pūgžlių, netgi galiausiai ir piršto dydžio ešeriuką, o jam nesiseka. Tačiau draugui apie pagerintus vilioklius – nė mur mur.
Baigiam žūklę, matau, kad Aidas jaučiasi šiek tiek nesavame kailyje, o aš netveriu juokais. Kai grįžtam ir susėdam prieš važiuojant namo prie stalo pasistiprinti, bičiulis pasakoja apie mūsų žūklę ir labai stebisi, kad šito ežero pūgžliai kažkokie nenormalūs, nes kimba ant mikroguminukų, tačiau kimba ne visiems. Jaučiuosi žiauriai „pakilęs“ draugų akyse, nes gaudę lydekas ir vėl nieko nesužvejojo, o bičiulis iš Panevėžio taip pagarbiai apie mane dėsto...
Na, aišku, pasakiau, kaip ten ir kas, visi juokėsi, Aidas turbūt labiausiai. Bet po to paprašė manęs vieno dalyko – niekada straipsniuose neminėti tokių pagardintų masalų. Ir savo prašymą pagrindė tuo, kad per spiningautojų varžybas vargu ar visus žvejus įmanoma kontroliuoti, o kiti gali pasielgti ir nesąžiningai – juk čia bus kombinuotas masalas. Logiška. Dabar jau varžybos kitokios, taisyklės irgi kitos, vargu ar tokie „triukai“ prasprūstų pro teisėjų akis.
Reziumuojant straipsnį...
Man toks spiningavimas tikrai netapo įpročiu, nors galbūt kada nors vėl pabandysiu iš smalsumo – ar pakito ešerių požiūris į tokio tipo masalus. Juk dabar pilnos žūklės prekių parduotuvės „valgomų“ guminukų, kurie tiri kvapą ir skonį. Ten yra sintetika paversta organika ar organika – į sintetiką. Beje, yra skirtumas, nes natūralus produktas, net ir susintetintas, bus priimtinesnis juo besimaitinantiems, nei priešingai. Taip pat yra begalės įvairių purškiamų, tepamų (aliejinių) aromatizatorių ir atraktantų.
Esu jau minėjęs savo straipsniuose apie sterkų žūklę, kuomet mano pažįstamas žvejys be tų „purškalų“ net žuvaut neidavo. Ir jo rezultatai tikrai geri. Gal suveikia žmogiškasis placebo, gal iš tiesų pagerina skonį ir kvapą specializuoti purškikliai, reikėtų kelis sezonus gaudyti konkrečias žuvis ir lyginti žvejybų rezultatus, tad tenka pasikliauti tuo, ką sako gamintojai. Esu eksperimentavęs, man tie visi „dezodorantai“ lyg ir pasiteisino, bet neatmetu ir kitų žūklės veiksnių, sutapimų. Bet kokiu atveju – blogiau nebūna.
Grįžtant prie pagrindinės temos, reikia pasakyti, kad visi šie bandymai labai dažnai būdavo sėkmingi ir, kas įdomiausia, natūralų masalą neretai čiupdavo ne tie mažyliai „žolinukai“, tačiau visai svarūs kuproti ešeriai. Veikiausiai turėjo įtakos grobuonies instinktas, kuomet plėšrūnas griebdavo tai „ką bando nutverti kita žuvelė“, o šiuo atveju – jo gentainiai. Dabar kalbu apie pirmuosius eksperimentus, kai naudodavau du masalus.
Dar vienas pastebėjimas: tokį vilioklį atakuodavo nebūtinai į būrį susirinkę dryžuotieji, bet ir vienišiai stambūs ešeriai, kas iš principo, prieštarauja ką tik išsakytai minčiai. Kodėl taip atsitikdavo – sunku pasakyti, galbūt tą dieną net ir didieji šios rūšies plėšrūnai maitindavosi kokiais nors smulkiais vandens gyviais, o ne žuvų mailiumi.
Kuomet gyvus natūralios kilmės masalus maudavau ant guminuko „nugaros“ – turiu kitą paaiškinimą, kodėl ešeriai kibdavo geriau.
Esu skaitęs ne vieną straipsnį apie naujausius ichtiologų tyrimus, pasak mokslininkų, plėšrūnai gali jausti pakitusią vandens cheminę sudėtį, t. y. savotiškai „užuosti“ auką tam tikru atstumu.
Ne visi grobuonys vienodai išlavinę tokius jutiminius organus (naktiniai plėšrūnai šiuo atveju yra be konkurencijos), visgi tai galima taikyti ir ešeriams, kurie šiaip jau yra ypač akyli ir jiems rega – pirminis dirgiklis, kuomet šios žuvys atakuoja masalus. Visgi būdami vangūs jie aštriau reaguoja ir į „pagardintą“ guminuką, nes kaip-ne-kaip vilioklis yra su natūraliu, jų ėdesį primenančiu skoniu ir kvapu.
Tad jei tą dieną dryžuoti plėšrūnai nekimba arba tik baksnoja „atbulomis lūpomis“ dirbtinį masalą, pajutę, kad jis tikrai yra tinkamas maistui, visgi prisiverčia plačiau išsižioti. Ir šiuo atveju, mano minėti „valgomi“ guminukai bus išeitis iš, regis, beviltiškos situacijos. Žinoma, teks paderinti ir spalvas, ir vilioklio animaciją, bet, manding, skonis bei kvapas turės lemiamą įtaką žūklės rezultatams.
Įprastai (t. y. gerai) kimbant, mano manymu, ešerys pradinės atakos fazėje daugiau reikšmės skirs masalo išvaizdai ir judesiams, po to – skoniui, kvapui, kas bus tik papildomas veiksnys, na, tarsi vyšnia ant torto.
Todėl reikėtų pabrėžti vieną esminį dalyką – jei tokio tipo masalai tiesiog gulėtų dugne, vargu ar mes sulauktume kibimo – ešerys pirmiausiai atkreips dėmesį į judantį vilioklį. Netgi gaudant dryžuotus plėšrūnus meškere paprastais sliekais, daugiau šių žuvų sumeškerios tas žvejys, kuris nuolat keis masalus, nes tada kirminai rangysis vandenyje ir atkreips į save ešerių dėmesį.
Romualdas Žilinskas
