Karšių gaudymas sningant
Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.
Bet kokiu atveju siūlau meškerioti karšius. Jaučiu, kad toks pasiūlymas nuteikia ne itin optimistiškai, kadangi upėse vanduo apsėmęs ne tik krantus, tačiau ir toliau nuo jų žemumose esančius krūmus bei medžius, todėl išsirinkti tinkamą vietą žūklei gana sudėtinga. Negana to, tėkmė plukdo įvairius šapus, šiukšles, visa tai kabinasi už valo ir plūdininkui ar dugnininkui sukelia aibę problemų. O kur dar smarki tėkmė...
Žodžiu, sąlygos žūklei sudėtingos, reikia pasirinkti atitinkamą įrangą. Aš imčiau dugninę meškerę. Bet apie ją šiek tiek vėliau, kadangi šioje žūklėje yra dar vienas labai svarbus momentas, kurį jau minėjau – reikia susirasti tinkamą žūklavietę.
Ieškokime duobės
Tai, jog upės dabar sraunios ir vanduo aukštas, o ant kranto nėra tinkamos vietos įsitaisyti – tik pusė bėdos. Kur kas sudėtingiau rasti vietą, kur iš tiesų būtų karšių. Tai, kad jaukinsime, vargu ar karšius sugundys tiek, kad jie atplauks į žūklavietę, jei nuo jos yra nutolę keliasdešimties metrų atstumu.
Šitoks variantas galimas, tačiau kol kas gana retas. Sakau „kol kas“, nes šylant vandeniui šios žuvys darysis vis aktyvesnės ir jau po kelių savaičių, manyčiau, kad kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje galbūt jas žvejosime visai kitose vietose.
O dabar karšiai vangūs, jie faktiškai dar lindi žiemavietėse, tai reiškia, kad kažkokioje duobėje. Tokiu metų laiku geros vietos pasirinkimas jau yra daugiau nei penkiasdešimt procentų sėkmės.
Net nežinau, ką tokiu atveju ir patarti, nes aš paprastai einu žuvauti ten, kur žvejodavau prieš dešimt metų ar anksčiau. Žuvų žiemavietės nekinta dešimtmečiais, jei tik ilgainiui duobių neužlygina dumblas ar, kaip dabar yra Nemune, žemkasės. Tiesa, kalbėsiu būtent apie Nemuną ir atitinkamas žūklavietes minėtoje upėje.
Dabar bandau vizualizuoti tokias vietas – tai didelis upės vingis, kur už išgaubto kranto net ir dabar tokiomis sąlygomis tėkmė rimsta, sukasi. Tinka ir smarkiai Nemuno vidurio link įsiterpusi didelė akmeninė damba, kadangi pusiau apsemta, už jos krantas tarsi nusipjauna trisdešimties laipsnių ar vos didesniu kampu, o ir iškilusiu virš vandens akmenų virtinė prilaiko srovę.
Beje, duobė bus veikiausiai toli nuo kranto, galbūt už penkiasdešimties ar daugiau metrų.
Kad ten yra tinkamas gylis pajusite užmetę dugninę, nes valo nuolydis nuo meškerės viršūnės bus staigesnis, o svarelį arba šėryklėlę vanduo kažkiek paplukdys ir jie sustos – vadinasi, atsimušė į duobės šlaitą. Aišku, galbūt palindo po akmeniu, užkliuvo už kerplėšos, bet neaptarinėsiu visų įmanomų atvejų – žūklavietę, tarkim, radome.
Kaip ir sakiau, šiuo metu karšiai yra vangūs, jie į masalus reaguoja nelabai noriai. Regis, tokiu atveju reikėtų itin jautrios nedidelio užmetimo svorio dugninės. Gal tokią ir imčiau, jei žuvaučiau stovinčiame vandenyje. Bet dabar teks naudoti gana sunkius gramzdus, kad masalą išlaikytume toli nuo kranto pakankamai smarkioje tėkmėje.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio stiproka srovė tokioje vietoje bus apgaulinga – vanduo greitai teka viršutiniuose, viduriniuose sluoksniuose, tačiau arčiau dugno, pačioje duobėje jo greitis gerokai mažesnis. Nepaisant to, vis tiek mums prireiks 80–100 g svarelių. Nors aš visgi siūlyčiau panašios masės atviro tipo šėryklėles.
Dugninės irgi bus atitinkamos – iki 120–150 g užmetimo svorio, ilgos. Kaip pamatysite vėliau, tokia įranga visai tinkama. Nors aš su panašios akcijos meškerykočiais gaudau ir vasarą – tam juk yra keičiamos jų viršūnėlės, kurios skirtingo jautrumo.
Suprantama, kad kuo plonesnį naudosime valą, tuo lengvesniais gramzdais galėsime žuvauti. Kita vertus, reikalingi tolimi užmetimai, tad vargu ar „nuploninus“ valą iki kritinės ribos labai daug „sutaupysime“ – 10 ar 20 g šiuo atveju nevaidins lemiamo vaidmens.
Teorija – sau, o praktika – sau
Todėl daug neeksperimentavęs vynioju ant ritės būgnelio 0,18–0,20 mm pagrindinę monofilamentinę arba 0,10–0,12 mm pintą giją. Dažniausiai visgi renkuosi monofilamentinį Browning Cenex Method Mono arba Browning Cenex Plummet Method Feeder valą, nes naudoju asimetrinę sistemėlę, kuriai kažkokio ypatingo jautrumo nereikia. Nors šios gijos specializuotos ir mažai tamprios, visgi šiuo atžvilgiu neprilygsta pintukui, bet, pasikartosiu, tai nėra būtina.
Kodėl nereikia didelio jautrumo? Kadangi gaudant šia sistemėle žuvys pasikerta pačios. Be to smulkesnių žuvų arba atsargesni kibimai tokiomis žūklės sąlygomis su asimetrine sistemėle gali ir nesijausti. Tai jos trūkumas. Nors gal ir privalumas, kadangi gaudysime stambius karšius, o praplaukiančios pro šalį ir kliūvančios už valo žolės mūsų neblaškys.
Dar vienas tokios sistemėlės pliusas – dar šalta, tad be reikalo arba „dėl visa ko“ vis iš naujo ištraukiamas ir vėl užmetamas masalas rankų nešildo. O dabar sėdi sau kėdutėje „atsipūtęs“ ir gali varnas skaičiuoti, kibimo vis tiek nepražiopsosi, nes užkibusi žuvis ims labai energingai lankstyti meškerės viršūnėlę. Žuvaujant su asimetrine sistemėle netgi nerekomenduočiau kirsti išsyk, kai tik dugninė virptelėjo...
Reikėtų pasakyti, kad žiemos pabaigoje ir pavasario viduryje (visgi balandį irgi reikėtų priskaičiuoti) paprastai pakliūdavo neeiliniai karšių egzemplioriai. Žinoma, kas kokius įsivaizduoja, gal kitiems meškeriotojams dviejų su puse kilogramo plačiašonis yra įprastinis laimikis.
Kadangi karšiai šiuo metu atsargūs ir masalus ragauja ne itin noriai, tenka naudoti ilgesnius pavadėlius. Tai būtų maždaug 1,2 m pasaitėlis. Jei priskaičiuosime asimetrinės sistemėlės pavadėliui tvirtinti susukto valo kilpą, tuomet pavadžio ilgis padidės dar apie 15 cm. Pasaitėliui naudoju 0,12–0,14 mm monofilamentinę arba fluorokarboninę giją.
Gal pasirodys pernelyg plona, jei turėsime omenyje pagrindinį valą ir gaudomų žuvų gabaritus. Teoriškai pavadėlio diametras turėtų būti apie 0,02 mm plonesnis už pagrindinį valą. Taip pat teoriškai minėtas monofilamentinis valas, jei jis, kaip sakiau, bus 0,18 mm diametro, atrodys pernelyg silpnas stambiai žuviai ir netgi apskritai gaudyti su sunkiomis šėryklėlėmis. Vėlgi teoriškai tokio skersmens pavadėlis išlaiko maksimaliai 1,9–2,0 kg, kalbu, tarkim, apie 0,14 mm Preston Accu Power monofilamentinę giją. O juk kitąsyk rišu dar plonesnę arba naudoju fluorokarboninę, kuri silpnesnė už monofilamentinę.
Tačiau ligi šiol man jokių problemų varginant ir traukiant žuvis neiškilo. Aišku, dabar karšiai irgi ne tokie aršūs, kaip bus už poros mėnesių.
Kadangi kalbu apie valą, norėčiau dar sugrįžti prie sistemėlės. Ją pasidarau namuose, paprastai susiraišioju ir vieną ar dvi atsargines. Asimetrinė sistemėlė teisingai funkcionuos padaryta tik iš standaus storesnio valo, todėl tam reikalui imu 0,30–0,35 mm fluorokarboninę hard rūšies giją. Fluorokarbonas ir šiaip jau mažiau tąsus nei monofilamentas, jis yra standesnis, todėl ypač tinka gaminantis tokio tipo sistemėles. Kai kas sako, kad ir mažiau regimas, bet taip būna tik naudojant plonesnę tokio tipo giją, o ją taikau nebent pavadėliams.
Sistemėlę paprastai tvirtinu prie pagrindinio valo kilpa į kilpa jau žūklavietėje. Kai kurie meškeriotojai pagrindinę giją jungia suktuko pagalba, tačiau aš jo atsisakau. Ir dėl minėtos priežasties – tokiu metų laiku plaukia pernykštės žolės, šiukšlės, kurios kliūva už valo, o už suktuko – dar labiau.
Asimetrinė sistemėlė kartais susipainioja. Bet ne todėl, kad netinka žūklei upėje ar blogai surišta, to priežastis paprastai būna neteisingas jos ištraukimas – nereikia skubėti vynioti valą ir plačiai mosikuoti meškerykočiu. Taip gali susipainioti bet kuri, net pati paprasčiausia sistemėlė. Turiu omenyje ne tuomet, kai varginame ar traukiame užkibusią žuvį, bet kada norime pasikeisti masalą ar permesti jį į kitą vietą.
Vanduo šiuo metų laiku dar labai šaltas, todėl masalai karšiams siūlomi smulkūs. Faktas, kad tai bus uodo trūklio ir musės lervos, jų kombinacijos. Baigiantis kovui jau galima bandyti ir sliekus, tačiau dabar dar anksti.
Pagal masalo dydį parenkami ir kabliukai. Geriausi būtų iš raudono arba melsvo metalo Nr. 14–16 plonavieliai su nedidele užkarpėle. Karšiai gana greitai nusuka nosį, jei užmauti „matiliai“ nugeibsta, išbėga jų „sultys“, čia ne tas atvejis, kaip gaudant migruojančius žiobrius – tada galima su nučiulptu ar nelabai vykusiai ant kabliuko užmautu masalu suvilioti net ir kelias žuvis.
Lyg ir viską pasakiau... Eikite, žuvaukite, orai tam palankūs. Nenustebkite, kad begaudant karšius ims masalus ragauti stambios kuojos. O jei pradės snigti ar lyti, reiškia, kad krenta atmosferinis slėgis, kuomet vangūs karšiai truputį plačiau pražioja gerkles...
Romualdas Žilinskas
