Karšių gaudymas pagal grafiką

Daugiau nei prieš du dešimtmečius Nevėžyje buvau aptikęs tikrą žvejybinį Eldoradą. Kalbu būtuoju laiku, kadangi upės, kaip žinote, keičia savo vagas ir dabar ta Nevėžio atkarpa pasikeitusi taip, kad jos nė nepažintum.
Važiuodavau žvejoti vasarą 2 – 3 paroms, vykdavau tarpmiestiniu autobusu, išlipdavau ne stotelėje, tačiau prašydavau vairuotojo, kad išleistų arčiau upės. Dar tekdavo pėdinti kokį puskilometrį pakrante, bristi vandeniu iki juosmens, nes statūs Nevėžio šlaitai apaugę tankiais krūmais, todėl tik taip galėdavau nusigauti iki žūklavietės. Ant pečių – didžiulė kareiviška kuprinė, kurios didesnę pusę užėmė sauso jauko pakeliai ir jau namuose iššutinti kukurūzai, perlinės kruopos, sliekų dėžutės. Kita dalis naštos: svareliai, šėryklėlės, valai, plūdės ir pan., o taip pat maistas: truputis duonos, druskos, kelios bulvės ir kareiviškas katiliukas. Rankose – kibiras jau paruošto prievilo, kad galėčiau jį naudoti parą laiko, ir dvi dugninės bei plūdinė meškerė. Įsivaizduokite, kad vien ėjimas su šitokia amunicija atimdavo daug jėgų, bet vertėdavo paprakaituoti, nes atsidurdavau tarsi kokioje niekieno nežinomoje oazėje. Nakvodavau tiesiog ant kranto, kurdavau laužą, valgydavau tai, ką sužvejodavau, kartais rasdavau grybų, gerdavau įvairių žolelių arbatą. Vieta tokia nuošali, kad nesutikdavau nė vieno žmogaus (upę iš mano kranto supo didžiuliai brūzgynai, tarsi kokios džiunglės, už jų – pelkė), išskyrus tą atvejį, kai kitame krante pasirodydavo vietinis meškeriotojas. Ten Nevėžis gana siauras, tad mūsų plūdės, jei užmesdavau palaidynę, būdavo viena šalia kitos, tačiau mes... priešinguose krantuose.
Reikėtų paminėti, jog manasis krantas buvo lėkštas, palei vandenį tįso kelių šimtų metrų ilgio ir keliolikos metrų pločio smėlio juosta, kadangi upės vaga ties ta vieta staiga nukrypdavo kito kranto link. Todėl tam vietiniam žvejui visada būdavo problemiška traukti stambesnę žuvį – tekdavo kone užsivilkti ant stataus kranto. Bet visa tai – tik niuansai, kurie daugmaž leidžia skaitytojui susidaryti vaizdą, kaip atrodė žūklavietė.
Paprastai toje Nevėžio atkarpoje žūklę pradėdavau iš vakaro. Suberdavau daug jauko ir pradžioje užmesdavai plūdinę meškerę. Jau žinojau, kad pirmosios į jaukintą plotą susirinks kuojos, atplauks vienas kitas šapalas, o karšiai pasirodys prieš sutemas, gal naktį, o gal tik kitos dienos rytą, nes jie ir buvo tos žuvys, dėl kurių trenkdavausi tokį kelią. Tikrai vertėjo, nes niekada nesu iš tų žūklių grįžęs tuščiomis. Na, ką ten tuščiomis, jei būčiau ėmęs visas žuvis arba visus karšius, kuriuos pagaudavau, jų paprasčiausiai nepaneščiau.
Toliau viskas klostydavosi pagal tą patį scenarijų. Jo pradžią jau parašiau: pirmosios pradėdavo kibti kuojos, puskilograminiai šapalai... Vos tik saulė užlįsdavo už priešingo kranto medžių ir link manęs nutįsdavo jų šešėlis – galima buvo laukti pakilusių iš gelmės karšių. Tada ateidavo laikas mesti dugnines. 
Tikriausiai reikėtų pabrėžti, kad itin palankus laikas karšiams gaudyti tada, kai nėra ryškiai spiginusios saulės (dabar jau kalbu ne apie šį atvejį, o apskritai), bet dar pakankamai šviesu, kad matytum toliau užmestą plūdę. Tas laikotarpis – labai trumpas, bet ir labai našus, gali tikėtis stambių egzempliorių. Tiesa, būtina viena meteorologinė sąlyga: giedra diena, šiltas, stabilus oras, nevėjuota.
Ties mano žūklavietės krantu – didoka sekluma, kur gylis siekia apie 1,2 – 1,5 m, bet ji nuolaidžiai leidosi į dvigubai didesnę gelmę, o toliau – dar giliau, staigus dugno nuolydis. Seklumėlė apaugusi vandenžolėmis (beje, dar prieš žvejojant įsibridęs išraudavau augalų dalį, pasidarydavau takelius parsitempti laimikiui), kurios kuo giliau – tuo retesnės. Masalą reikėdavo užmesti iš karto už žolių arba tarp pavienių jų kuokštų, kur ir atplaukdavo maitintis Nevėžio plačiašoniai. 
Apie naktinę žūklę nepasakosiu, tam reikėtų atskiro straipsnio, nes tokiam meškeriojimui yra savi niuansai, reikia persiorientuoti, tik paminėsiu, kad karšių kibimas (jei ne tą, tai sekantį vakarą garantuotai) prasidėdavo maždaug valanda – pusantros iki sutemų ir tęsdavosi iki vidurnakčio. Kalbu ne apie pavienius masalo grybštelėjimus, tačiau intensyvų kibimą, kuomet, kas penkiolika ar dvidešimt minučių parsitempdavau į krantą karšį. Ir ne bet kokį, pasitaikydavo sveriančių po du kilogramus ir didesnių. 
Sekantis etapas prasidėdavo dar nė nepradėjus švisti, maždaug valanda – pusantros iki brėkšmos. Įdomiausia, kad tada pirmieji masalus griebdavo karšiai, tik vėliau – kuojos, o prieš pat saulės kilimą galėdavau sulaukti ir neeilinio šapalo trūktelėjimo, ypač, jei rytą būdavo tirštas rūkas. Plačiaburnis taip timptelėdavo dugninės viršūnę, kad su niekuo nesupainiosi. 
Išlindus saulei, kokį pusvalandį viskas aprimdavo. Ir taip staiga – lyg žuvų nė nebūta. Manding, kad žvynuotosioms reikia kažkiek laiko įprasti prie pakitusio apšvietimo, nes saulė skaisčiai apšviesdavo mano žūklavietę ir nuolaidžiame, atvirame nuo medžių ir krūmų krante ant dugno šešėlis guldavo nebent nuo povandeninės augalijos. 
Tačiau karšiai dar neskubėdavo palikti jaukinto ploto, jie ir vėl imdavo ragauti masalus. Taip tęsdavosi kokios dvi valandas. 
Po to ir vėl štilius. Bet nereikia skubėti baigti žūklę. Gana dažnai prieš pat popietę (įdomiausia, kad netgi arčiau kranto, sekliau, prie tankių vandenžolių) sulaukdavau dviejų ar trijų kibimų, kada kukurūzus arba sliekus čiupdavo bene patys didžiausi tos dienos karšiai. Kodėl taip nutikdavo, kodėl tie didieji, kodėl sekliai, arti augalijos – man sunku paaiškinti, tačiau tokius dalykus esu patyręs ir meškeriodamas tvenkiniuose ar ežeruose. Vandens telkinys, regis, apmirdavo, saulė plieskia, karšta ir – še, tau – malonus siurprizas.
Aišku, ne visada tos dienos būdavo giedros. Jei apniukę, daug kas gali keistis iš esmės. Staiga kritęs slėgis prieš lietų, kada darosi tvanku, sugena karšius giliau, bet jie vis tiek kimba, kai kuriomis dienomis netgi labai gerai. Bet jei pasikeičia vėjas, ima pūsti šiaurys, plačiašoniai tupi gelmėje ir visai nenori masalų. Ne kas, kada kelias dienas iš eilės buvo pastovi giedra, o rytas išaušo po debesų paklode. Tas pats nutiks, kai įvyks priešingas oro pasikeitimas. 
Tačiau jei kelias dienas iš eilės būna apniukęs dangus, kartais palynoja, bet gana šilta – žūklė turėtų būti neprasta. Tada galima žuvauti vos ne visą dieną be pertraukų, nors paprastai karšiai kimba tarsi šuorais – valandą kimba, valandą ramybė, vėl kimba, vėl ramu... Ryte ir vakarop geriau nei dieną, intensyviau, gal netgi be pertraukos.
Puiku, jei pučia pietų-vakarų krypčių vėjas. Toks lengvas, šiaušiantis vandens paviršių, o danguje plaukioja reti debesys. Tuomet visas mano aprašytas grafikas „išsitempia“ – karšiai vakare pradeda kibti anksčiau, o ryte nustoja ragauti masalus vėliau. To „popietinio“ didelio egzemplioriaus tikėtis irgi galima. Bet naktys tada yra sunkiau nuspėjamos, pasitaiko, kad plačiašoniai kažkodėl visiškai nesidomi jokiais viliokliais (gal pakankamai prisimaitina šviesiu paros metu?).
Ilgą laiką esant labai karštiems, sausiems orams, karšiai gali ir nebeišlįsti iš gelmės. Žinoma, jie badu nesimarins, vis tiek pakils ko nors užkąsti ant apatinės vagos šlaito pakopos. Beje, jei įdėmiai skaitėte straipsnelio pradžią, į panašią vietą aš ir mesdavau masalus, nes ten praktiškai visada didžiausia tikimybė bet kokiu oru pagauti plačiašonį. Per karščius karšiai vengs tamsaus dugno, jie jau verčiau nuplauks kur nors į sraunesnę, sau nebūdingą vietą parankioti iš po akmenų dėliukių, vabzdžių lervų ar moliuskų. Tada jų kasdieninis grafikas tarsi subyra ir galima šių žuvų pagauti bet kurią valandą šviesiu paros metu. Tačiau karšiai niekada nebus didesnėje tėkmėje naktimis.
Dar vienas niuansas. Vasarą karšiai visada mielai arba mieliau griebia augalinės kilmės masalus, o taip pat kombinuotus su slieku, musės lerva. Bet kai būna visiška nekiba, tarkim, staigiai atšalus orams, apsiniaukus, tuomet didesnė tikimybė (arba vienintelė) juos sugundyti paprastu slieku.
Kai prisimenu tas žvejybas Nevėžyje... Oi, žuvų pritraukčiau. Viską veikiausiai daryčiau taip, kaip ir tada. Na, gal įrangą pasikeisčiau, juk ji gerokai ištobulėjo. Žūklavimui, kokį aprašiau, rinkčiausi mažo arba vidutinio svorio neilgas feeder tipo dugnines. Toli masalo mesti nereikia, jaukinti galima ranka, nors šėryklėlėse esantis jaukas tikrai pagyvindavo kibimą. Na, kad ir tokias meškeres, kaip Salmo „Elite Feeder 60“, kurios ilgis 3,30 m, užmetimo svoris iki 60 g, „Diamond BP Feeder“, kuri irgi yra 3,30 m ilgio, užmetimo svoris iki 40 g, „Sniper Feeder 40“ – 3,0 m ilgio, iki 40 g užmetimo svorio arba „Sniper Feeder 60“ – 3,30 m ilgio, iki 60 g užmetimo svorio arba kažką panašaus. Jei tik kas atgal tuos laikus grąžintų... 

Romualdas Žilinskas