Karosai ir antra rugpjūčio pusė – kaip žvejoti
Jau minėjau įvadiniame straipsnyje, kad karosai antroje rugpjūčio pusėje, pajutę artėjantį rudenį, ima elgtis kitaip, kas neretai sukelia savotišką sumaištį meškeriotojų tarpe. Vėlgi, pasikartosiu, jų noras vis dažniau ragauti gyvūninės kilmės masalus ima vis labiau ryškėti, nors oras tokiu metų laiku, regis, nelabai kuo skiriasi nuo to, kuris buvo prieš mėnesį ar du – juk dar vasara...
Pirmieji gyvūninės kilmės masalų paprastai užsigeidžia nedideli ir vidutinio dydžio karosai. Didesni ir patys didžiausieji būna labiau konservatyvūs ir ilgesnį laiką gyvena vasariniu ritmu – šiuo atveju pirmenybę vis dar teikia šiltajam metų laikui būdingiems masalams.
Žūklės taktika
Jei žūklavietėje, regis, atradote tinkamiausią vilioklį, kuris yra galbūt musės lervos ar sliekas, sumuštinis iš šių masalų ir grūdinių kultūrų, kruopų, bet kimba ne visai tokio dydžio karosai, kokių norėtųsi, siūlyčiau bandyti „retinti“ kibimus keičiant vilioklius į tuos, kurie tame vandens telkinyje buvo paklausūs vidurvasarį.
Aišku, galima išsyk bandyti laimę ne sliekais ar „dzikais“, tačiau kabinti ant kabliuko, pavyzdžiui, kruopas ar sliekus, kad išvengtumėm bereikalingo mažų žuvų kibimo. Bet bėda ta, kad karosai – ne šapalai, meškeriojant pastaruosius neretai patys didžiausieji užkimba pirmieji. Čia yra visai kitokios žuvys ir žūklės taktika, sakyčiau, joms taikoma priešinga, tad stambiųjų karosų neretai tenka palaukti ilgiau. Tai reiškia, kad pripylus į žūklavietę jauko, pirmieji ten suskubs smulkūs karosai, o didesni atplauks vėliau.
Reikėtų pasakyti, jog dabar šios žuvys vis labiau tolsta nuo tankiai augalais apaugusių plotų, nors ir atplaukia maitintis ties jų riba. Suprantama, kad čia yra giliau, bet gelmės dar ne tokios, kokios būtų rudenį. Vienos iš geresnių vietų šiuo metų laikotarpiu būtų didesni dugno pagilėjimai netoli kranto, su sąlyga, kad ten mažai vandens augalų.
Todėl tie nepageidaujami smulkūs karosai gali būti tarsi koks „lakmusas“, kuris bent jau apytiksliai nurodys, kur dabar geriausiai laukti ir stambesniųjų žuvų kibimo. Aišku, aš kalbu apie tvenkinį, ežerą, kur yra pakankamai svarių šios rūšies žuvų, o vandens plotas pakankamai didelis.
Kitas neretai klaidinantis meškeriotojus karosų kibimo aspektas – dabar šios žuvys vis dažniau gali maitintis nebūtinai dugne, bet ir viduriniuose vandens sluoksniuose. Aišku, nesunku karosus „nuleisti“ žemyn, jei ilgesnį laiką, o geriausiai kelias dienas iš eilės, pilate jiems patinkantį „sunkų“ jauką. Bet ir vėl – ar tai tikrai ten yra tinkama žūklavietė? O gal žuvys prie dugno nusileis tik po kurio laiko? Nežinomųjų daug, laikas eina, geriausios žūklės valandos gali baigtis...
Todėl net pajaukinus, kad tikrai geru jauku, ir nesulaukus kibimo per pusvalandį ar valandą (ilgiau laukti vargu ar tikslinga), verta bandyti keisti gaudymo horizontą. Kartais masalo pakėlimas nuo grunto, kad ir 10 cm aukščiau, gali atnešti teigiamus rezultatus.
Žinoma, tai yra tik vienas iš variantų, nes visai įmanoma, kad karosai ir toliau sau sėkmingai kimba rydami ant dugno gulinčius masalus. Tada visai nebūtina plūdinė meškerė, galima labai sėkmingai šias žuvis gaudyti picker, feeder tipo įranga. Pastaroji turi privalumą, nes su ja, prisirišę šėryklėles, galėsime praktiškai visada tiksliai jaukinti vienoje vietoje. Tai kitąsyk būna svarbu, jei dugnas žūklavietėje pasitaiko labai raižytas ir žuvys prisilaiko tik atitinkamoje gelmėje.
Gal vertėtų pakeisti įrangą?
Žuvaujant netoli kranto plūdine, perspektyvesnė visada bus štekerinė (kaip mes įpratę sakyti, „sportinė“) meškerė, o ne mūsų žvejų paprastai naudojamos match ar paprastos teleskopinės meškerės su ritėmis. Tam yra kelios priežastys.
Pirmąją jau minėjau – tikslesnis masalo padavimas į vieną „tašką“ koncentruotame jaukinimo plote. Antroji – galima naudoti subtilesnę įrangą. Paprastam meškeriotojui veikiausiai atrodys, kad kalbu niekus, kadangi toji „sportinė“ meškerė neturi ritės, tad žuvauti plonais valais stambesnes žuvis rizikinga. Bet joje yra įtaisytos amortizuojančios sistemos, pats meškerykotis irgi lankstesnis, gerokai ilgesnis nei mums įprastų meškerių, tad gaudant atitinkamo dydžio (rūšies) žuvis, šiuo atžvilgiu ji bus geresnė už tradicinius įrankius.
Kalbu apie didelius karosus, bet ne stambius karpius, todėl didele žuvimi mes vardysime kilogramą ar du sveriančius karosus. Tokius galima traukti štekerine meškere ir naudojant 0,08 mm storio pavadėlius. Deja traukti yra viena, o ištraukti kita. Panašaus dydžio karosus su šitokia įranga įveiksite tik gerai įgudę, nemanau, kad pradedantysis žvejys tai išsyk sugebės.
Tuo mano pavadintu „pereinamuoju laikotarpiu“ daugiau laimės žvejys, kuris meškerios itin lengvomis sistemėlėmis su labai mažo plūdrumo plūdėmis. Ir dabar kalbu jau ne apie, tarkim, du ar tris gramus, bet apie dešimtąsias gramo dalis, kadangi plūdes rekomenduočiau iki 1,5 g plūdrumo. Bet tai maksimumas žuvaujant meškerėmis su rite, gaudantys štekeriniu įrankiu veikiausiai rinksis iki 1 g apkrovimą išlaikančias plūdes.
Negana to, plūdės turėtų būti labai jautrios. Geriausiai mūsu atveju tinka smarkiai ištęsto cilindro (lazdelės), šeivos, ištęstos šeivos formų plūdės, tokias paprastai aš naudoju karosų žūklėje. Kaip matote, plūdžių yra kelios modifikacijos, apie tikslingesnį jų panaudojimą galite persiskaityti kitame rašinyje, kurį esu neseniai publikavęs.
Nors tokių formų ir tokio plūdrumo plūdžių jautrumą kilis mažai įtakoja, bet yra skirtumas, kaip norėsime pateikti karosams masalą. Jei jie kimba viduriniuose vandens sluoksniuose, tuomet geresnės bus plūdės su plastikiniu kiliu. Tačiau kada šios žuvys be problemų „lesa“ prie pat dugno esantį ar ant grunto gulintį masalą, tuomet geresnis variantas būtų tokios pačios plūdės su ilgu metaliniu kiliu, kuris leis greičiau viliokliui pasiekti priedugnio sluoksnius.
Ak, taip, sistemėlės... Jos paprastos: nuo trijų iki penkių labai mažų švino šratelių, kurie išdėstomi išskaidyti, apatinis gramzdas bus paties menkiausio svorio. Išskaidymas gali varijuoti. Aš paprastai naudoju pagrįstą principu: tolstant nuo plūdės didėja tarp svarelių tarpai ir mažėja jų masė.
Pavadėlis, kaip sakiau, turėtų būti nuo 0,08 iki 0,12 mm diametro, o pagrindinis valas tik vos storesnis. Aišku, absoliuti dauguma meškeriotojų plonesnio nei 0,10 mm pavadėlio neriš, jei vandenyje plaukioja kilograminiai karosai. Bet aš pabrėžiu kibimo perspektyvas, o kaip trauksite žuvį, kokias meškeres rinksitės – jūsų valia. Manau, kad gudresni meškeriotojai tikrai pasiims ilgakotį graibštą.
Gal pernelyg užsiciklinau sportinio tipo plūdinėmis meškerėmis, nemanau, kad daug mūsų paprastų žvejų jomis žūklauja. Bet jas puikiausiai gali pakeisti ilgos ar trumpesnės teleskopinės meškerės be ritės. Aš kažkada šnairai žiūrėjau į šiuos meškerykočius, kol nepabandžiau žvejoti. Pamėginkit ir įsitikinsit, kad gaudymas tokiomis meškerėmis yra savitas ir labai smagus.
Reikėtų paminėti dar vieną sportinių arba teleskopinių be ritės meškerykočių privalumą, kuris tiesiogiai susijęs su karosų gaudymu būtent šituo metų laiku.
Karosai, kas jiems labiau būdinga pavasarį, dabar kažkodėl dažniau kibs priešvėjiniame krante. Tai man yra dar viena keistenybė, nes vanduo juk pakankamai šiltas, jis dar nevėsta.
Priešvėjinis krantas turi vieną didžiulę blogybę – žuvaujant mažo plūdrumo plūdėmis, o jei dar ir masalą pateikiame ne dugne, visa sistemėlė bematant bus nuplukdyta į krantą. Tačiau taip nutiks, kuomet žuvausite su įprasta įranga, gaudančiam minėtomis ilgomis meškerėmis be ritės tai problemų nesudarys.
Kas liko nepasakyta
Apie masalus ir jaukus nemažai kalbėjau jau anksčiau, visgi apie prievilą pasakiau ne viską. Šiame rašinyje kelis kartus užsiminiau apie koncentruotą jaukinimą. Jis ypatingai praverčia įvairiuose „karpynuose“, kur žvejai dažnai lankosi ir prievilo į vandenį priverčia devynias galybes. Ten žuvys būna gana išpaikintos, o be tos jos gerokai daugiau išsiblaškiusios priekrantėse, kadangi neturi arba net neieško natūralių maitimviečių.
Prisiminiau senus laikus, kada dirbau žurnalo Žūklė vyr. redaktoriumi. Mes dažnokai važinėdavome į įvairias sportinės žūklės varžybas. Paprastai po būtino darbo, t. y. interviu, fotosesijų, išsitraukdavom iš bagažinės meškeres ir pasilikdavom žvejoti net ir parai ten, kur ką tik vyko plūdininkų varžybos.
Patikėkit, žuvų pagaudavom nerealų kiekį – kur užmesi, toje vietoje ir kibs. Suplaukdavo į tą telkinio priekrantės ruožą visos ežero ar tvenkinio pačios įvairiausios žuvys. Beje, ne tik taikiosios, tačiau ir lydekos, ešeriai. Tad kitąsyk ten pat dar ir šauniai paspiningaudavom. Tačiau nenukrypsiu...
Karpynuose situacija panaši, nes žvynuotosioms nuolatos beriamas įvairus jaukas, skirtumas tas, jog vis kitose vietose, nei tai būna sportinių varžybų metu. Jei ir jūs plačiai pažersite jauką, kas veikiausiai nebūtų blogai kokioje nors apleistoje kūdroje ar sunkiai prieinamame miško ežere, tai šiuo atveju tokia viliojimo taktika nieko gero neduos. Todėl ir akcentuoju, jog reikia jauką mesti nedideliame plote.
Aš paprastai supilu trečdalį turimo jauko išsyk, po to rutulius svaidau tada, kai kibusios žuvys bent pusvalandį atsisako ragauti masalus.
Kadangi maitinimo vieta labai ribota, nereikės ir didelio kiekio jauko. Dabar geresnius rezultatus pasieksite jauko kokybe, bet ne kiekybe. O kokybiški jaukai, turbūt nė nereikia priminti, yra Sensas...
Romualdas Žilinskas
